Beveik prieš trisdešimt metų tuometiniai Vilniaus statybos technikumo moksleiviai, būsimieji braižytojai Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis, svajojo groti. Šiandien garsus kino režisierius K. Vildžiūnas ir leidyklos „Baltos lankos“ dizaineris Z. Butautis vėl neria į muziką. Rudenį kino teatruose pasirodys jo režisuota vaidybinė kino juosta „Senekos diena“, kurioje skambės iš naujo sugrotos pirmosios grupės „Šiaurės kryptis“ dainos.
– Muzikologas Darius Užkuraitis jūsų grupę yra pavadinęs didžiausia Lietuvos roko viltimi ir didžiausiu nusivylimu. Kodėl?
K. Vildžiūnas: Šitą Dariaus frazę išgirdau vieną 1998 metų rudens naktį, oro uosto bare per radiją. Matyt, jį nuvylė, kad egzistavome taip trumpai. Ir kad išleidome tik vieną albumą.
– Kristijonai, turi išsaugojęs seną užrašų knygelę odiniais viršeliais. Joje – visa grupės istorija. Ar tai atsitiktinumas, kad susikūrėte vasario 16 dieną?
K. Vildžiūnas: 1987-ųjų vasario 16-oji buvo ta diena, kai mes pirmą kartą susirinkome į repeticiją.
Z. Butautis: Kadangi technikume vedėme diskotekas, galėjome patekti į repeticijų kambarį. Kristijonas visada sakydavo: jei turėčiau grupę, ji vadintųsi „Šiaurės kryptis“.
K. Vildžiūnas: Mudu su Zigmu grupėje esame pirmieji ir paskutinieji. Tokia ir „Šiaurės krypties“ istorija – vieni muzikantai ateina, kiti išeina. Vieni nusivildavo mumis, kitais mes nusivildavome. Gerų muzikantų, suprantančių mūsų muziką, tada buvo labai mažai.
Z. Butautis: Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme, dabar galima būtų vadinti postpanku, tada visi sakė – alternatyva. Grodavome pankų festivaliuose, tai – mūsų būgnininko, kuris trindavosi su buvusios Gorkio gatvės pankais, nuopelnas.
K. Vildžiūnas: Patys klausėme vienokios muzikos, o grojome – kitokią. Kiekvienas naujas grupės narys ateidavo su savo idėjomis, savo muzikos skoniu. Vienos griežtos krypties ir neturėjome.
Z. Butautis: Prisimenu: mes su Kristijonu sukuriame dainos griaučius ir prasideda improvizacija. Dainos gimdavo iš jausmo. Ir nė vienos iš jų kaip reikiant neužbaigdavome.
K. Vildžiūnas: Dainų skambesys nuolat keisdavosi, nes keisdavosi grupės sudėtis. Šiais laikais groti paprasčiau, o anuomet – nei instrumentų, nei muzikantų.
Z. Butautis: Kaip „Senekos dienoje“ gitarą man nupirko tėvas. Vėliau, gavęs draudimo pinigus, geresnę nusipirkau pats. Tačiau ją pavogė. Turėjau dar ir garso kolonėlę. Klavišinius išmaldavome, kad nupirktų technikumo vadovai.
K. Vildžiūnas: Tuomet buvo toks požiūris: geriau jaunimas tegu groja, nei trainiojasi gatvėse.
– Anuomet buvo kieta turėti grupę?
Z. Butautis: Mes tikrai neturėjome būrio gerbėjų, kurie mus dievintų ar garbintų. Grojome dėl to, kad patiko groti, dėl savęs. Tas kieta niekam nebuvo svarbu. Andrius Mamontovas trynėsi gatvėse kaip ir mes visi, o muzikantų tada niekas nevadino žvaigždėmis.
K. Vildžiūnas: Norėjome išreikšti laiką, kuriame gyvenome, o jis buvo nepaprastai įdomus. Jautėme artėjančias permainas. Ir toji vasario 16, gali būti, tiesiog sutapimas. O gal ir visai ne?
Z. Butautis: Šiandien toks patriotizmas atrodytų juokingas, o tuo metu viskas buvo reikšminga ir svarbu. Kai ruošėmės į Šiaurę, į Chibinų kalnus, man močiutė pasiuvo trispalvę. Slėpėme ją kuprinės dugne. Jei milicija būtų atradusi, būtume turėję nemalonumų.
K. Vildžiūnas: Vėliavą iškėlėme ant aukščiausios viršūnės Chibinuose. Ir tai buvo mūsų asmeninės laisvės deklaracija.
Z. Butautis: Ir pankiškas dalykas – taip pat.
– Papasakokite, kaip tuomet atrodėte?
K. Vildžiūnas: Tokie, kaip dabar. Juokauju. Iš tiesų – kaip tie jauni vaikinukai „Senekos dienoje“.
Z. Butautis: Fotomenininkas Saulius Paukštys padarė mūsų grupės fotosesiją. Sugalvojome nusifotografuoti prie prabangaus anais laikais automobilio.
– Ar prisimenate, kur įvyko pirmasis „Šiaurės krypties“ koncertas?
K. Vildžiūnas: Pirmuosius metus šiaip prasitrynėme ir sugrojome tik keletą dainų, o 1989-aisiais jau turėjome programą ir pasirodėme pirmajame „Blogiausių grupių“ festivalyje, kuris vyko Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje. Groti tada visiškai nemokėjom, bet tapom festivalio laureatais.
Z. Butautis: Sklando tokia legenda, kad vienas mūsų kurso draugas, kelyje sustabdęs automobilį, jo vairuotojui davė paklausyti „Šiaurės krypties“ repeticijų kasetę. Tas vairuotojas pasirodė esantis „Jaunimo laisvalaikio organizavimo centro” darbuotojas Giedrius Klimkevičius. Giedrius tada buvo įtakinga figūra, jis, esą, mus ir pakvietė į festivalį.
K. Vildžiūnas: Kaip ir daugelis dabartinių paauglių, buvome idealistai. „Gyvenk kiekvieną dieną kaip paskutinę“, – sakydavome. Jautėme didžiulį gyvenimo alkį.
Z. Butautis: Aš tai žiauriai norėjau groti taip, kaip niekas Lietuvoje negrojo, kaip jaučiau muziką, kurios klausydavau. Norėjosi pasakyti, kad Lietuvoje grojama ne tokia muzika, kokia skamba pasaulyje. Nors sakyti, kad pavyko įgyvendinti visus savo sumanymus, negaliu.
– Gal „Šiaurės krypčiai“ tiesiog nebuvo atėjęs laikas?
K. Vildžiūnas: Mes patys, matyt, nelabai supratome, ką darome. Jei nors sekundę būtų persmelkęs toks suvokimas, gal būtume sustoję ir paėmę vadžias į savo rankas. „Šiaurės kryptis“ visą tą laiką plevėsavo kaip vėliava – tai į vieną pusę, tai į kitą. Užtat ir neišlikome.
Z. Butautis: Turėjome galimybę pasirodyti Vilniaus sporto rūmuose! Prestižinėje vietoje! Argi vertinome? Nevertinome netgi savo įrašų. Buvo sutarta, kad išleisime vinilo plokštelę, tačiau vinilo era baigėsi, buvo nuspręsta išleisti kasetę. Vėliau albumo įrašo originalas kažkur pasimetė. Taip dingo daug mūsų dainų įrašų. Nieko nefiksavome, gyvenome ta diena.
K. Vildžiūnas: Čia ir dabar! Grojome, buvo smagu, faina. Ambicingesnius muzikantus toks mūsų požiūris pykdė. Vieną dieną gitaristas Skirmantas Gibavičius pasiėmė savo gitarą ir išėjo pas BIX. Po kelių metų pasikartojo panašus dalykas – Arnoldas Lukošius ir Darius Burokas sugrįžo į „Foje“.
– Koks jausmas grįžti į anuos laikus, į tą patį muzikos laiką?
K. Vildžiūnas: Pati pradžia, kai kūrėme dainas dviese su Zigmu, man pasirodė labai tikra. Dainos – tyros, nesugadintos aranžuotėmis, mėginimais sugroti ypatingai. Papasakojau Zigmui apie savo sumanymą pergroti jas iš naujo.
Z. Butautis: Aš dvejojau. Jaunystė suteikia drąsos – imi gitarą ir groji. Dabar tai drąsai kliudo svarstymai – o kam tai gali būti įdomu? Tada grojome gyvenimą, kuris mus supo, epochą, kuri griuvo, grojome viltį. Neabejoju, tai turės didesnę vertę, nei mūsų profesionalumas.
K. Vildžiūnas: Su Zigmu susitikome viename alaus bare. Jo bičiuliai klausia: „Tai vėl grosite?“ Zigmas pašaipiai baksteli į mane pirštu: „Aš tai pagrosiu, tik nežinau, ar jis padainuos“.
Z. Butautis: Nebuvau visiškai gitaros užmetęs, tačiau kai pradėjome įrašinėti dainas, pasirodė, kad viskas daug sunkiau nei įsivaizdavau. O ir su Kristijonu turėjome iš naujo apsitrinti.
– Jūsų ryšys buvo pasimetęs?
K. Vildžiūnas: Darželyje mudu buvome vienoje grupėje, abu gyvenome Lazdynuose, vėliau susitikome technikume – įstojome į tą patį kursą. Paskui prasidėjo šeimos gyvenimas, karjera, nutolome, 1998-aisiais draugystė atsinaujino.
– Per trisdešimt metų daugybė dalykų pasikeitė, o jūs savo dainose ir šiandien kalbate apie tą patį, apie ką kalbėjote, kai jums buvo 17?
K. Vildžiūnas: Man tai buvo totalus grįžimas– juk rašiau filmo scenarijų, filmavau. Visiškai įsigyvenau į tą laiką ir susitapatinau su vaikinu, kuris bendrauja su pasauliu dainomis.
Z. Butautis: Man buvo labiau dramatiška: kuriame ne grupę, kuriame muziką filmui. Jei taip būtume dirbę prieš trisdešimt metų, tikrai būtume susipykę.
K. Vildžiūnas: Nebūtinai grupė turi koncertuoti, kad egzistuotų. Muzika kine – įdomus eksperimentas.
– Ar yra sentimentalumo tame grįžime?
K. Vildžiūnas: Daugiau džiaugsmo. Prisimenu, nuskambėjo mūsų daina „Be tavęs“, visų akys sublizgo, viskas pradėjo suktis, atsirado emocinė filmo šerdis.
Z. Butautis: Jei šiandien kurtume dainas, tai temos liktų tos pačios, juk svarbiausios vertybės nesikeičia, nesensta. Tik jau nebebūtume tokie naivūs ir nerūpestingi, kokie buvome.
K. Vildžiūnas: Mums rūpėjo gyvenimo prasmė, klausėme savęs, kodėl esame čia. 1994-aisiais Lietuvoje susiformavo gana materialistinis atsakymas į tokį klausimą. Koks rokas, kai pinigai banke pražuvo?! Per koncertą nutrūko styga, reiškia, repeticijų mėnesį nebus. Kol gausi naują.
Z. Butautis: Pastebiu, kad šiandien idealistų padaugėję, panašiai, kaip 1987-aisiais.
K. Vildžiūnas: Norisi tikėti, kad ratas apsisuko, žmonės atsikando materialių vertybių, pavargo nuo streso, vėl atsigręžė į amžinuosius klausimus. Tais laikais atrodė nesvarbu, kas vyksta, o šiandien, po trisdešimties metų, supranti, jog „Šiaurės kryptis“ buvo nuostabiausias gyvenimo įvykis. Ir aš tikrai nė akimirkos nesigailėsiu, kad teko jį išgyventi.
