Kultūra

2021.05.03 16:18

Baimė, laukimas ir atradimai – karantinuotos kultūros metai kūrėjų akimis

Vita Ličytė, LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt2021.05.03 16:18

„Laiko liko nedaug iki mano karjeros pabaigos. Pradedi iš viso kelti sau klausimus, ar dar sugebėsi grįžti?“ – Lietuvos operos ir baleto teatro (LOBT) baleto solistė Rūta Lataitė LRT RADIJUI pasakoja, kad iš trejų paskutinių jos karjeros metų jau daugiau nei metus viskas atrodo visiškai kitaip.

LRT RADIJO laidoje „Radijo dokumentika“ meno ir kultūros bendruomenės dalijasi patirtimis iš daugiau nei metus trunkančio koronaviruso pandemijos laikotarpio.


Karantino atmosfera atsispindi kūrybos temose

Nuo pat mažumės šokanti R. Lataitė sako, kad tokią ilgą karjeros pauzę jai tenka patirti pirmą kartą. Atšaukus spektaklius, repeticijoms persikėlus į namus, sunku atrasti sau motyvaciją, nes iki tol tai, kas vedė į priekį, buvo pasiruošimas spektakliams.

Rūta pasakoja, kad iki karantino įsisukusi į intensyvius darbus, repeticijas, premjeras ji jautėsi laiminga, net ir nuovargis jai visuomet buvo malonus. Vis dėlto ji sako pajutusi, kad lėtesnis laikas išmokė įsiklausyti į save, pajusti dabarties akimirką. Rūta tikisi, kad šie atradimai lydės ir toliau.

Tapytojas Andrius Zakarauskas niekada nemėgsta ko nors skirstyti į gera ir bloga, todėl svarstydamas, kokie buvo metai nuo praėjusio kovo, menininkas juos apibūdina kaip tiesiog kitokius.

Nuo pirmojo karantino pradžios jis daug daugiau laiko praleidžia darbo studijoje ir dabar išgyvena produktyviausią savo kūrybos etapą. „Galbūt tokiu suintensyvėjimu pasireiškia mano baimė ir nerimas?“ – svarsto tapytojas.

A. Zakarauskas visuomet atidžiai stebi aplinką, laikmetį, esamo laiko būsenas, todėl ir užsidarymo laikas tiesiogiai veikė jo kūrybą, piešinių siužetus, idėjas: „Šiame laike pastebima itin sustiprėjusi baimė, nerimas, smurtas aplinkoje.“

Šias temas tapytojas ir anksčiau nagrinėjo savo kūriniuose, tačiau „pandemija atvėrė veidrodį, dar sustiprino, kaip mes vieni su kitais elgiamės, kaip patys su savimi elgiamės, atvėrė žaizdas“. Uždarymą ir įtampą tarp skirtingų erdvių galima pastebėti ir pastaruosiuose jo paveiksluose.

Ilgas muziejaus atidarymo laukimas

MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė sako su kolegomis juokaujantys, kad dabar MO muziejus turi jau tris atidarymus. Pirmasis įvyko 2018 metų spalį, antrasis po pirmojo karantino, o trečiasis šį kovą: „Kiekvieną kartą jaudiniesi, kaip laukdamas svečių, norisi būti pasiruošus geriausiai.“

Iki viltingo muziejaus atidarymo mėnesis po mėnesio lydėjo nežinia. Nežinant atidarymo datos, sudėtinga planuoti artėjančias parodas. MO muziejaus direktorė M. Ivanauskienė pasakoja, kad kai tikslūs terminai neaiškūs, tuomet kitų šalių muziejai nenori skolinti darbų, o meno kūrinių pervežėjai taip pat nemėgsta neapibrėžtumo.

Visus tuos mėnesius MO muziejus kartu su kitomis kultūros įstaigomis siekė, kad vėl galėtų atidaryti duris. M. Ivanauskienė sako, kad lapkričio mėnesį, gavus įsakymą uždaryti kultūrines įstaigas, jai buvo pikta. Anot jos, tuomet jau buvo aišku, kad kultūrinės įstaigos nėra pagrindinės užkrato vietos.

„Muziejų atvirumas grindžiamas dviem argumentų grupėmis. Pirmoji susijusi su saugumu ir įrodymais, kad muziejuose žmonės nekalba, kad tai didelės, vėdinamos erdvės, čia pardavinėjami bilietai, tai reiškia, kad gali reguliuoti srautą ir veikti lanksčiai pagal situaciją.

Antroji argumentų grupė yra apie naudą, kurią visuomenė gautų šiuo sunkiu metu lankydamasi kultūrinėse įstaigose. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2019 metų ataskaitoje yra detaliai išanalizuojamas meno poveikis žmogaus sveikatai. Tai yra moksliškai pagrįsti teiginiai“, – primena M. Ivanauskienė.

Muziejus niekada neliko tuščias

Per karantiną MO muziejui oficialiai užsivėrus lankytojams, pastatas neliko tuščias. Čia darbuotojai kartais ateidavo tikrinti įvairiausių sistemų, meno kūrinių būklės ir galiausiai ruoštis artėjančiai parodai.

Visgi apsaugos darbuotojai muziejuje praleido daugiau laiko nei kiti. Jie kaip visada budėjo visą parą ir kaip paprastai vaikščiodavo po visą pastatą. Tad apsaugos darbuotojai patys vieni apžiūrinėjo ekspozicijų sales, kuriose iki atsidarymo dar kurį laiką liko paskutinės parodos meno kūriniai.

MO muziejaus apsaugos darbuotojas Vitalijus sako, kas muziejuje be lankytojų, žinoma, liūdniau. Pasak jo, kai nėra žmonių, mažiau veiksmo, todėl ir laikas eidavo lėčiau.

Vitalijus džiaugiasi turėjęs daugiau atsakomybių, kurios jam paįvairindavo pamainas: išjungti ir įjungti lauko ekraną, paleisti dūmus, tikrinti meno instaliacijas ekspozicijų salėse. Muziejui atsidarius, apsaugos darbuotojai yra tie, kurie parodų salėse įjungia ir išjungia šviesas bei vaizdo projekcijas.

Nuotolinių renginių nuovargis

Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginių organizatorė Roberta Stonkutė sako, kad, prasidėjus pirmajam karantinui ir atšaukus visus renginių planus, kilo abejonių, ar jos profesija iš viso būsianti reikalinga. Nors gyvus renginius, kaip ir visur, keitė virtualūs, Roberta įsitikinusi, kad jie niekada nepakeis susitikimų akis į akį, nebent technologijos pažengtų taip, kad sukurtų visavertį tikro dalyvavimo išgyvenimą.

„Juk tikslas nėra virtualus pokalbis ar net pokalbis kaip toks. Tikslas yra bendruomenė ir jos patirtys. O jas galima sukurti tik gyvai“, – neabejoja Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginių organizatorė R. Stonkutė.

Roberta tiki, kad žmogui reikalinga bendra patirtis su kitais, kartu patiriamas spektaklis, kartu išgyvenamas jo katarsis (emocinis sukrėtimas, emocinė patirtis – LRT.lt). „Kitoje erdvėje, tarp nepažįstamų žmonių, tu pamiršti savo problemas, paskęsti minioje ir kartais to be galo reikia“, – sako ji.

R. Stonkutė svarsto, kad be kultūrinių renginių nebėra kur paleisti emocijų ir taip išsivalyti. „Galbūt dėl to visi daromės piktesni?“ – retoriškai klausia Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos renginių organizatorė R. Stonkutė.

Išsamiau apie karantinuotos kultūros iššūkius klausykitės LRT RADIJO laidos „Radijo dokumentika“ įraše.