Kultūra

2021.04.26 20:21

Vytautas Martinkus. Atsisveikinant su bičiuliu Vytautu Bubniu

Vytautas Martinkus, LRT.lt2021.04.26 20:21

Vytauto talentą ir jo darbštumo fenomeną lengviau suprasti gretinant. Tiek jo, tiek manojoje (esu net dešimtmečiu jaunesnis) rašytojų kartose nepažinojau jam lygaus. Jo parašytų knygų skaičius savaime iškalbingas, bet aš kalbu ir apie jų turinį, tekstų meistriškumą.

Buvo ne tik darbštus, bet ramaus charakterio, draugiškas. Mudu abu buvome pedagogai, jis mokytojavo, o aš ilgai dėsčiau Vilniaus pedagoginiame institute, tame pačiame Lituanistikos fakultete, kurį Vytautas buvo baigęs. Tačiau jis anksti paliovė mokytojavęs, ėmėsi kitokių darbų, o nuo 1981 metų atsidavė tik literatūrai. Ką gi, užtat parašė puikių kūrinių apie moksleivių gyvenimą, o aš, štai, apie universitetų dėstytojų gyvenimą nieko neparašiau, nors iki senatvės valgiau jų duoną.

Tik paviršutiniškai mąstant pasirinkti profesionalaus rašytojo kelią sovietmečiu buvo paprasta ar net lengva ir nepavojinga. Priešingai, tiesos ir nuoširdumo keliu literatūroje dorai eiti buvo labai rizikinga. Bet Vytautas išdrįso. Jis sugebėjo rasti būdų ir literatūrinių formų pergudrauti ideologinę partinę cenzūrą. Man regis, jam labiausiai pavykdavo realistiški, psichologiniai, kiek romantizuoti paprastų žmonių paveikslai.

Labai laukė nepriklausomybės, buvo aktyvus Sąjūdžio metais. Tiesa, po nepriklausomybės atkūrimo rašyti irgi buvo nelengva. Kuriam laikui iš viso dingo honorarai. Leidyklos kreivai žiūrėjo į sovietmečiu populiarius autorius. Tad dėl duonos kąsnio Vytautas sutiko dirbti organizacinį darbą – vienus metus Rašytojų sąjungoje buvo LRS pirmininko, mano, pavaduotoju. Dirbo puikiai.

Išrinktas į Seimą atsigavo, tik stebėjosi kliūtimis, kurių tiek daug valstybės kelyje. Labai jautriai reagavo į naujosios nomenklatūros, valdininkijos radimąsi. Išgyveno dėl lietuvių kalbos, paties lietuviškumo kaip tautinės vertybės. Džiaugdavosi menkiausiu dėmesiu savo kūrybai, bet labiau rūpėdavo ne tiek kritikų, kiek skaitytojų vertinimai.

Manau, kartu su Vytautu Bubniu iš mūsų literatūros dingsta dalis klasikine vadintinos prozos – psichologinės, lyrinės, epinės. Tai didelis nuostolis gyvajai literatūrai, kuriai autorius atstovavo beveik 70 metų.

Kita vertus, niekur nedingsta jo talentingai parašyti kūriniai: „Arberonas“, „Nesėtų rugių žydėjimas“ ir kiti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt