Kultūra

2021.04.18 15:58

Andrius Žebrauskas apie nesusikalbėjimą: man įdomiau būti plačių pažiūrų, o ne tvirtų įsitikinimų

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Performansas“, LRT.lt2021.04.18 15:58

Nesusikalbėjimas tarp žmonių įvyksta tada, kai nesutariančios pusės nenori klausytis, tik primygtinai stengiasi įrodyti savo tiesą, sako aktorius A. Žebrauskas. „Tą pykčio ir įrodinėjimo emociją reikėtų keisti į smalsumo emociją. Yra tvirtų įsitikinimų žmonių ir yra plačių pažiūrų žmonių. Man įdomiau būti plačių pažiūrų nei tvirtų įsitikinimų“, – LRT KLASIKAI sako A. Žebrauskas.

Andrius Žebrauskas žiniasklaidoje neretai pristatomas kaip buvęs aktorius. Sukūręs bendravimo žaidimą „Godopoco“, jis veda improvizacijos, viešojo kalbėjimo, kūno kalbos ir kitus mokymus, o vienintelis repertuare išlikęs spektaklis, kuriame dar iki karantino galėjome jį išvysti, – režisieriaus Rimo Tumino „Belaukiant Godo“.

Vis dėlto A. Žebrauskas sako teatro durų visiškai neuždarantis. LRT KLASIKOS laidoje „Performansas“ kūrėjas plačiau pasakoja apie savo dabartį – santykį su teatru ir buvusio teatralo etiketę, menininkų emocinę savijautą, politikų teatrališkumą ir viešojo kalbėjimo įgūdžius, kurie gali prisidėti prie įvairių socialinių, politinių bei kitokių problemų sprendimo.


Mėgstu teatrą, tačiau tik labai gerą, viename interviu yra užsiminęs A. Žebrauskas. Pašnekovas prisipažįsta, kad per karantiną kurtų ir rodytų vadinamųjų internetinių spektaklių nežiūrintis. Juose aktorius pasigenda atmosferos, arba spektaklio sielos.

„Aš turiu savo kriterijus, kas yra geras ir blogas spektaklis. Jis gali būti geras, bet man bus blogas. Visi mes turime savo pasaulio matymo filtrus. Aš turiu savo žiūrėjimo patirtį. [...] Vienas pagrindinių kriterijų yra spektaklio atmosfera. O kas yra atmosfera? – klausia A. Žebrauskas. – Tai, kas neapčiuopiama.

Kaip ir poezijoje – ne patys žodžiai, o tai, kas pagauta tarp tų žodžių, kas neapčiuopiama, kas neišreiškiama žodžiais. Poezija pagauna tai, kas yra neišreiškiama. Tai yra tas žmogaus jausmas, kurio jis negali įvardyti ir tuomet kuria eiles, dainuoja ar šoka. Štai tada ir yra ta atmosfera. Garsus rusų aktorius ir režisierius Michailas Čechovas yra sakęs, kad atmosfera yra spektaklio siela.“

Jeigu tu be atmosferos, be sielos pastatysi spektaklį, žmonės šnekės, gerdami arbatą, tačiau tu girdėsi tik žmones, šnekančius tekstą. Bet jei jie šnekasi ir tu jauti, kad lūžta jų likimai, tu jauti tai, tada taip – man spektaklis bus geras.

Viešojo kalbėjimo specialistas pabrėžia, kad būtent spektaklio atmosfera ir padaro aktorių tekstus įtikinamus žiūrovui. „Statant Čechovą, tekstai yra gana banalūs. Žmonės šneka apie orą. Kaip Čechovas yra sakęs, žmonės geria arbatą, o tuo metu lūžta jų likimai.

Tai jeigu tu be atmosferos, be sielos pastatysi spektaklį, žmonės šnekės, gerdami arbatą, tačiau tu girdėsi tik žmones, šnekančius tekstą. Bet jei jie šnekasi ir tu jauti, kad lūžta jų likimai, tu jauti tai, tada taip – man spektaklis bus geras“, – savo vertinimo kriterijus dėsto A. Žebrauskas.

Viešojo kalbėjimo mokytojas čia pat atkreipia dėmesį ir į įvairias socialines bei politines problemas, kurias, anot jo, puikiai galėtų išspręsti būtent viešasis kalbėjimas. Iš esmės mums reikia susišnekėti, tikina jis. Problema, anot pašnekovo, kyla iš to, kad kiekvienas į konkrečius dalykus žvelgia skirtingai ir stengiasi įrodyti savo tiesą.

„Apskritai nėra objektyvaus pasaulio. Vienas mato viena, kitas mato kita. O klaida yra ta, kad tas kitas sako: „Klausyk, tai kas čia tau neaišku? Juk čia viskas aišku! Tu turi matyti kaip aš!“

Klaida yra ta, kad kai vienas mato vienaip, o kitas kitaip, tas kitas sako: „Klausyk, tai kas čia tau neaišku? Juk čia viskas aišku! Tu turi matyti kaip aš!“

Namas iš vienos pusės yra žalias, iš kitos – raudonas. Ir žmonės ginčijasi. Vienas sako, kad namas žalias, o štai kitas įrodinėja, kad jis raudonas. Jie abu teisūs, tačiau tuo pat metu abu ir neteisūs“, – samprotauja pašnekovas.

Pasak A. Žebrausko, žmonėms būtina mokytis priimti kitą ir bandyti tą patį dalyką pamatyti jo akimis. Tuomet, anot jo, galima tikėtis siektino susišnekėjimo ar susikalbėjimo.

„Labai svarbi vertybė yra kito žmogaus pajautimas. Sakykime, mokslininkai. Jie viską žino intelektualiai, tačiau, norint šnekėti, tą intelektą dar reikia sujungti ir su jausmu, ir su vaizduote, ir su viskuo, kad galėtum būti gyvas žmogus. Ne sausas. Ne statistiškas.

Jei aš tik statistiką sakysiu, tai nebus „draivo“, vaizdų, kvapų – nebus nieko! – teigia aktorius. – Ir tada vargsta žmogus. Tačiau jei aš sujungiu visus tuos dalykus, dar ir daugiau priemonių, tada lengviau surasti kelią į žmogaus širdį.“

Norint motyvuoti žmogų ką nors daryti reikia emocijų, įsitikinęs jis. „Kai aš pasiekiu klausytojo širdį, jam pasidaro įdomu ir smalsu. Emocija yra smalsumas!“ – įsitikinęs A. Žebrauskas.

Yra tvirtų įsitikinimų žmonių ir yra plačių pažiūrų žmonių. Man įdomiau būti plačių pažiūrų nei tvirtų įsitikinimų.

Tačiau, anot pašnekovo, kalbant apie pastarojo mėnesio aktualią temą – Stambulo konvenciją – abiem pusėms sočiai pakanka to „draivo“ ir emocijų, tačiau vis tiek nesusikalbama. Čia, pasak jo, grįžtama prie skirtingų spalvų namo pavyzdžio – nesusikalbėjimas tarp žmonių įvyksta tada, kai nesutariančios pusės nenori klausytis, tik primygtinai stengiasi įrodyti savo tiesą.

„Kiekvieno emocijos susiveda į savo tiesios įrodinėjimą. „Namas juk raudonas, aš tau sakau! Ateik ir pats pasižiūrėk!“ Tą pykčio ir įrodinėjimo emociją reikėtų keisti į smalsumo emociją“, – sako aktorius, improvizacijos, viešojo kalbėjimo, kūno kalbos mokytojas A. Žebrauskas.

Viso pokalbio su A. Žebrausku klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt