Kultūra

2021.04.16 05:30

Padovanojusi gyvenimą dukrelei, žavioji Lauryna Bendžiūnaitė vėl scenoje: repetavo tarp naktinių maitinimų

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.04.16 05:30

„Šito kūdikio laukė, jį gimdė, o dabar rūpinasi visa Štutgarto opera. Jis atvyko į šį pasaulį kaip prezidentas, mus į ligoninę atlydėjo trimis motociklais raiti policininkai, jį pasitiko pribuvėjų armija, jo atėjimą liudijo tėtis, mano kolegės iš teatro ir labai rimtai nusiteikusi žaliai uniformuotų medikų komanda.“ Atspėkite, kieno tai kūdikis?

Taip, jūs ir vėl teisūs, nesunku atspėti iš publikacijos pavadinimo – Vokietijoje gyvenančios operos solistės soprano Laurynos Bendžiūnaitės ir muzikanto Juozo Vasiliauskio.

Minėti įvykiai dėjosi 2016 metais, o dabar „kūdikis“ jau turi trijų mėnesių sesutę Sofiją. Jųdviejų mama sugrįžta į Lietuvą, kad balandžio 16-ąją dainuotų LRT KLASIKOS ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA sumanytame cikle „Koncertas vienam“.

Pasirodymas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje L. Bendžiūnaitei bus pirmasis po dukrytės gimimo ir priverstinės – karantininės – tylos. Tikras pavasario ir permainų pranašas, palinkėkime jai sėkmės.

Nugyveno dar vieną gyvenimą

– Kaip pavyko pasirengti pirmajam koncertui, ar nelanko scenos baimė? Ypač dėl to, kad karantinas galėjo tapti netrumpo stabtelėjimo priežastimi.

– Taip, „Koncertas vienam“ man pirmas sceninis pasirodymas šį sezoną ir pirmasis po dukros gimimo. Paskutinis koncertas buvo praėjusį rugsėjį, sausį gimė Sofija.

Tarp šio koncerto ir to „prieš šimtą metų“, regis, spėjau nugyventi dar vieną gyvenimą. Nepaprastai jaudindamasi ėjau ir į rugsėjo koncertą, nes viskas nuo kovo vidurio jau buvo atšaukta.

Šeši mėnesiai ganėtinai izoliuoto gyvenimo be sceninio streso, ir staiga tu turi stoti priešais publiką, kai visą karantino laiką dainavai tik sau ir veidrodžiui.

Šeši mėnesiai ganėtinai izoliuoto gyvenimo be sceninio streso, ir staiga tu turi stoti priešais publiką (praretintą, bet vis tiek publiką), kai visą karantino laiką dainavai tik sau ir veidrodžiui. Tau prieš akis gyvi žmonės – virpa ir kojos, ir balsas.

Kvietimo dalyvauti cikle „Koncertas vienam“ sulaukiau kelios dienos prieš dukros gimimą. Repertuare neturiu dainos žanro, tad visa programa, išskyrus Benjamino Britteno „Keturių prancūziškų dainų“ ciklą, yra specialiai surinkta šiam pasirodymui ir išmokta tarp naktinių maitinimų.

Tai vaikiškai nevaikiška programa. Atsisveikinimas su anyta, prieš kelias savaites užmerkusia akis amžinam atilsiui, ir pasveikinimas dukrai: kai kasryt ji pramerkia akis, manasis pasaulis nušvinta viltimi.

Gerai, kad koncertas vienam, nes tai kaip tik tas skaičius, su kuriuo mano nervinė sistema dar gali šiandien susitvarkyti.

Beveik pasimatymas

– Į Lietuvą atkeliavote su Štutgarte reziduojančia prancūzų pianiste Virginie Dejos, ji akompanuos jums Nacionalinėje filharmonijoje. Kažin ar tai nebus jūsų debiutas šioje scenoje?

– Virginie stažavosi pas Mūzą Rubackytę, ji puoselėja ypatingus jausmus Vilniui. Tad šiandien scenoje bus ne vienas, o du Lietuvą įsimylėję žmonės.

Šiandien scenoje bus ne vienas, o du Lietuvą įsimylėję žmonės.

Turėjau laimės ne kartą koncertuoti Nacionalinėje filharmonijoje ir džiugu, kad šis koncertas čia bus ne paskutinis šį sezoną. Rudenį į šią salę grįšiu net kelis kartus.

– Kaip manote, ar atsiranda psichologinių niuansų, skirtybių, kai: dainuoji įprastai auditorijai; dainuoji tuščioje salėje (sakykime – įrašui arba nuotolinei auditorijai); kai koncertuoji tuščioje salėje su vienu klausytoju?

– Aš jaudinuosi visada… O šį kartą dar ir intriga, be galo smalsu, kas tas klausytojas. Čia beveik kaip pasimatymas…

Sopranas Lauryna Bendžiūnaitė-Suzana dainuoja Štutgarto valstybinės operos spektaklyje „Figaro vedybos“ I d.

Geriau net ir norint nebūtų pavykę

– Karantinas ir motinystė. Gal dėl jos nė nepajutote pasaulinės nelaimės, nepatyrėte profesinių nuostolių? Kitaip tariant, gal pavyko sėkmingai suderinti priverstinės pauzės, ištikusios visus pasaulio operos teatrus, ir vaikelio laukimo ir auginimo laiką?

– Tikriausiai neįmanoma nepajusti visus mus ištikusio naujo COVID-19 pasaulio. Be jokios abejonės, atšaukiamos sutartys kėlė siaubą. Pirmos dvi savaitės buvo totalios panikos laikas: baimė dėl tėvų, dėl nešiojamo kūdikio sveikatos, nežinia dėl ateities.

Turiu gyvybei pavojų keliančių alergijų. Per pavasarinį žydėjimą, sutapusį su pasauline pandemija, gerti imuniteto atsaką slopinančius vaistus buvo ypač gąsdinanti patirtis.

Mums visiems tai didelė pamoka, finansinio raštingumo, gebėjimo planuoti ir vietos sociume patikrinimas. Esame susiję, virusas nepripažįsta geopolitinių sienų, titulų, religijos. Esame viena šeima be atsitiktinių jos narių, visi svarbūs ir verti gyvenimo. Tvirtai tikiu, kad grįšime į naują scenos menų pasaulį ir tai bus visų mūsų pergalė.

O dėl dukros gimimo ir laukimo šiuo keistu metu – ji mūsų šeimos stebuklas, jos atvykimo vieta ir laikas kruopščiai suplanuoti ir išsvajoti. Geriau net ir norint nebūtų pavykę.

Pritaikytas pandemijos aplinkybėms

– 2019 metais teigėte nepaprastai laukianti 2020–2021 metų sezono koncerto su prestižiniu „Accademia Nazionale di Santa Cecilia“ orkestru (Roma). Ir tai ne viskas, cituoju: „Kovą – mano debiutas „Laeishalle“ Hamburge su Gabrielio Faure „Requiem“, kuriam buvau pakviesta po pavasarinio Claude`o Debussy projekto fantastiškoje Elbės filharmonijoje. Kitą dieną visa uždususi turiu šviesos greičiu atsidurti Strasbūre, Reino nacionalinėje operoje, kur prasidės Wolfgango A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ repeticijos.“ Ką pavyko įgyvendinti, o kuo pasidžiaugti sutrukdė pandemija?

– Romos projektas buvo prarastas, skaudu, „Requiem“ atšauktas. Tačiau deriname naujas datas, tad į „Laeishalle“ dar vyksiu, opera „Visos jos tokios“ nukelta į 2022 metų pavasarį.

Paskutinė kelionė, į kurią išvykau, buvo „Malmo Live“ Stravinskio festivalis, o rugsėjį Vokietijoje dalyvavau atliekant Gustavo Mahlerio Ketvirtąją simfoniją su Potsdamo kameriniu orkestru pandemijos aplinkybėms pritaikytame koncerte. Tad po tokios ilgos pertraukos net pats kelionės aspektas yra kažkoks keistas…

Ginkluota kaukėmis, higiena ir skiepais

– Kaip saugojotės nuo koronaviruso? Net apstulbsti pagalvojęs, kad kam kam, o jau jūsų profesijai šis užkratas yra pats didžiausias priešas...

– Ginkluojuosi kaukėmis, higiena ir laukiu skiepų. Klausau tų patarėjų, kurių pavardės rašomos nurodant išsilavinimą medicinos srityje. Bijoti nebijau, bet ir sirgti nenoriu.

– Kokios scenos ir vaidmenys (po namų ir mamos:) jūsų perspektyvoje?

– Esu Neringos, 2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinės, ambasadorė. Nepaprastai džiaugiuosi, kad liepą su Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Jauna muzika“ įgyvendinsime mano svajonę – operą Nidoje. Diriguos absoliuti ankstyvosios muzikos legenda Trevoras Pinnockas, o režisuos pasaulinę karjerą darantis Frederickas Wake Walkeris.

Rugpjūtį derinamas kitos operos Neringoje pastatymas, apie jį praneš kūrybingasis ansamblio „Musica humana“ vadovas Robertas Beinaris.

Spalį „Gaidos“ festivalyje manęs laukia muzikinius ir balsinius gebėjimus patikrinantis Hanso Abrahamseno dainų ciklas „Let me tell you“ sopranui ir orkestrui.

Gruodį pradėsiu dviem koncertais su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Iškart po jų, jei tik pavyks susiderėti dėl datų, Antverpene dalyvausiu operos „Visos jos tokios“ pastatyme, spektakliai vyks iki kovo. O tada iškart – nukeltoji opera „Visos jos tokios“ Strasbūre.

Visos dienos kalorijos

– Štutgartas, vokiečių kalba... Kaip apsipratote, prisitaikėte gyventi Vokietijoje? Ar tai buvo svajonių šalis darbo požiūriu?

– Myliu šį miestą ir esu dėkinga šaliai, tapusiai mūsų antrąja tėvyne. Galimybė panirti į kitą kultūrą ir iš vidaus pažinti svečią kraštą yra tikra dovana, nors trumpam to linkiu kiekvienam.

Ir toliau mėginu kovoti su tinguliu mokytis kalbos, kuri gąsdina gramatika ir žodžiais traukiniais: „Kraftfahrzeug-Haftpflichtversicherung“.

Vos pasibaigė sutartis su teatru, buvau priversta prabilti vokiškai. Operos socialinis burbulas buvo anglakalbis, tad toliau mėginu kovoti su tinguliu mokytis kalbos, kuri gąsdina gramatika ir žodžiais traukiniais: „Kraftfahrzeug-Haftpflichtversicherung“. Tokiam siaubui ištarti sunaudojamos visos dienos kalorijos.

„Kad ją kur šmikis…“

– Nuo 2014 iki 2018 metų buvote nuolatinė Štutgarto valstybinės operos solistė. Kokie dabar susitarimai jus saisto su šiuo teatru? Ar kartais grįžtate į sceną?

– Šį penktadienį Štutgarto operos virtualioje platformoje bus transliuojama mano Suzana („Figaro vedybos“, – LRT.lt), kurios padainuoti grįžau 2019-ųjų gruodį. Tad mane tą pačią dieną bus galima išvysti skirtingais amplua.

Na, o kiti sugrįžimai nepavyko, ta pandemija, kad ją kur šmikis… Šiame teatre ruošiuosi visiems savo pasirodymams, konsultuojuosi muzikiniais klausimais.

– Esate minėjusi, kad prieš porą metų Vokietijos dešinieji reikalavo iš kai kurių žemių teatrų atskleisti juose dirbančių atlikėjų tautybes ir pilietybes. Kokiais sumetimais tai buvo daroma? Aukščiausioji šalies valdžia pasmerkė tokį reikalavimą, bet ar nejaučiate nerimo, kad tai kartosis?

– Kad atsitiktų blogų dalykų, užtenka, jog geri žmonės nieko nedarytų. Kokiais sumetimais buvo keliami tokie reikalavimai? Paprasčiausia diskriminacija, rasinės neapykantos kurstymas.

Kad atsitiktų blogų dalykų, užtenka, jog geri žmonės nieko nedarytų.

Istorinė mūsų atmintis gana trumpa, tad žmogaus teisių sargai negali snausti. Be jokios abejonės, tai kartosis, svarbiausia, kad balsuotume už tuos, kurie vienija, o ne skaido ir kiršina.

Sopranas Lauryna Bendžiūnaitė-Suzana dainuoja Štutgarto valstybinės operos spektaklyje „Figaro vedybos“ II d.

Ramiai ir jaukiai

– Papasakokite apie savo šeimą. Kai 2016-ųjų liepą jums gimė sūnus Konstantinas, Štutgarte jis buvo pasitiktas kaip prezidentas. Socialiniame tinkle rašėte: „Šito kūdikio laukė, jį gimdė, o dabar rūpinasi visa Štutgarto opera. Jis atvyko į šį pasaulį kaip prezidentas, mus į ligoninę atlydėjo trimis motociklais raiti policininkai, jį pasitiko pribuvėjų armija, jo atėjimą liudijo tėtis, mano kolegės iš teatro ir labai rimtai nusiteikusi žaliai uniformuotų medikų komanda.“ O kaip pasitikta dukrytė Sofija? Ar ir vėl, kaip tūkstančiams kitų mergaičių, jai teko tenkintis tyliu, ramiu artimiausių namiškių ir senelių džiaugsmu?

– Sūnų policijos eskortas lydėjo dėl to, kad užstrigome tunelyje, kai priešais važiuojantis automobilis sukėlė avariją.

Gimdyti dukros mus nuskraidino persigandęs taksistas, o su giminėmis ją supažindinome virtualiai. Viskas ramiai ir jaukiai.

Konstantinas išrankus: kad ir kaip šlifuočiau Beyonce „All the single ladies“, jis vis skundžiasi prasta atlikimo kokybe…

– Kuris – jūs ar vyras – vaikams dainuojate lopšines?

– Abu. Taip pat Juozo dukterėčia, auklė, gyvenimo gelbėtoja ir mūsų šeimos penktasis narys Greta.

Sofi neišranki, o štai Konstantinas jau turi pageidavimų. Kad ir kaip šlifuočiau Beyonce „All the single ladies“ variantą, jis vis skundžiasi prasta atlikimo kokybe…

– Kaip save Štutgarte atrado jūsų vyras?

– Juozas yra Štutgarto lietuvių bendruomenės pirmininkas, Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narys, „Ridigdo“ draugijos valdybos pirmininkas, „Ridigdo“ lietuviškos mokyklėles mokytojas ir vadovas, „Ridigdo“ ansamblio įkūrėjas ir vadovas, krepšinio komandos „L-Team“ įkūrėjas, pučiamųjų instrumentų orkestro „Musikverein Burgstetten“ vadovas, Felbacho tarptautinio choro, Šv. Anos bažnyčios gospelo ir bažnytinio chorų vadovas.

Jis taip save surado, kad mes dabar turime ieškoti jo tarp visų tų darbų.

– Netruks prabėgti metai, kiti ir vaikai turės eiti į mokyklą. Kur juos į ją leisite – Vokietijoje ar Lietuvoje?

– Norime ir planuojame Lietuvoje.

Taip pat skaitykite

Simfoninės muzikos koncertas. Groja LVSO. Dalyvauja L. Bendžiūnaitė (sopranas).
Jubiliejinis maestro Gintaro Rinkevičiaus koncertas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt