Kultūra

2021.04.09 22:09

Eglė Baliutavičiūtė. Neviltis kaip ramybės šaltinis: tragedija, moters stiprybė ir lėktuvų kreida suraižytas dangus

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.09 22:09

Estų rašytojos Maarjos Kangro knygą „Stiklo vaikas“ sunku būtų įsprausti į vieno žanro rėmus. Tai sinkretinis kūrinys, apibūdinamas kaip dokumentinė literatūra, nors atrodo, kad čia telpa daug daugiau: esė, dienoraštis, polemika, saviterapinis rašymas.

Bet visų pirma tai moters liudijimas apie asmeninę tragediją sužinojus, kad tiek ilgai lauktas vaikas turi sveikatos problemų, nesuderinamų su gyvybe.


Pasakotojos vos keliolikos savaičių vaisiui nustatoma anencefalija, tai reiškia, kad vaisiaus kaukolė nesivysto, tad jo smegenys galiausiai bus išplautos vaisiaus vandenų. Į penktą gyvenimo dešimtį įžengusiai moteriai tai didelis smūgis – prieš tai patyrė negimdinį nėštumą, o dabar šitai...

Ji daug svarsto apie norą turėti vaikų, abortą ir gimdymą žinant, kad vaikas greičiausiai neišgyvens nė dienos, apie vaisiaus išnešiojimą tam, kad jo organai būtų paaukoti kitiems kūdikiams, apie skausmą ir neišsipildžiusios ateities gedėjimą. Knygoje nepateikiama atsakymų, tik viena konkrečios moters istorija, pasirinkimas ir skausmas. Šie svarstymai, patirtys ir vidinė polemika nebuitiška – pasakotoja yra rašytoja, vertėja, tad pasakojimas turi didesnį filosofinį, kultūrinį krūvį, yra prisodrintas įvairių kultūrinių nuorodų.

Knygos siužetas minimalus, tačiau judėjimo daug – pasakotoja aktyvi kultūros ir visuomeninių procesų dalyvė ir stebėtoja, ji nuolat keliauja iš vienos šalies į kitą, iš vienos vietos į kitą, nuolat susitinka su kultūros ir meno su žmonėmis. Net apsilankymai klinikoje ar ligoninėje iš pirmo žvilgsnio regisi kažkaip natūraliai įsiliejantys į jos judėjimą, tačiau kartu yra visai kitokie – jie nepraturtina, jie atima prasmę ir džiaugsmą, suspaudžia gyvenimą.

Ši knyga – ne tik apie tragediją, bet ir apie moters stiprybę ir gyvenime nutinkančius dalykus, kurie išmuša pagrindą iš po kojų, kelia kaltės jausmą, nors kaltas nesi. Ir apie tai, kad bandymas kalbėtis apie tai su tuo, kas ko nors panašaus nepatyrė, niekada nebus iki galo sėkmingas. Galbūt todėl tokia vienakryptė komunikacija – knygos formatas – tokia paveiki. Čia nėra vietos įsiterpti kitam, tik išgirsti.

Pasakojimas taupus ir aštrus, nedaugžodžiaujama, nevengiama parodyti situacijų absurdo ir grotesko, net ir pažvelgti į save su ironija. Kai kuriuos skaitytojus gali stebinti pasakotojos ramus, racionalus balsas ir tarsi tokioje situacijoje nederami, keisti poelgiai, pavyzdžiui, sprendimas situaciją tuoj paskelbti socialiniame tinkle, negyvo vaisiaus fotografavimas ar kita, tačiau visa tai tėra dūmų uždanga, kaip sako pati pasakotoja: „Neviltis buvo mano dabartinės ramybės šaltinis, teikė laikiną jausmą, kad kojos siekia dugną. Giliau žengti nėra kur“ (p. 112).

Knyga „Stiklo vaikas“ („Homo liber“, 2020, iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė) – pirmoji leidyklos „Homo liber“ serijos „Femina Baltica“ dalis. Stipri ir įdomi serijos pradžia, tad telieka laukti kitų ją papildysiančių Baltijos moterų rašytojų kūrinių.

Išpuikęs savimyla, bet geriausias ir garsiausias Padebesių karalystės slaptasis agentas Jeronimas Dryžius (Neringa Vaitkutė „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“ („Nieko rimto“, 2021)) įkalbamas imtis, jo nuomone, jo orumą žeminančios užduoties – keliauti į žmonių pasaulį ir apsimesti įsivaizduojamu draugu. Žinoma, priežastis rimta, reikia išsiaiškinti, kur dingsta vaikams draugiją palaikantys įsivaizduojami draugai, kurie, pasirodo, šiame pasakos pasaulyje yra labai realūs.

Agentas Jeronimas patenka pas dešimtmetę Upę. Paprastai vaikai džiaugiasi įsivaizduojamais draugais, bet mergaitė ne mažiau atžari, nei Jeronimas yra išpaikęs, iki šiol ji atstūmė visus įsivaizduojamus draugus, tad nė neketina draugiškai priimti Jeronimo. Bet, kaip galime įtarti, netrukus jie taps porininkais ir ims pasitikėti vienas kitu, netgi suartės.

Labiau patyrusio skaitytojo pradinuko ar jaunesniojo paauglio ši knyga nenustebins: veikėjai greičiausiai pasirodys ryškūs, bet atpažįstami ir nuspėjami, kaip ir tai, kaip ši istorija plėtosis ir baigsis. Pabaiga gal pasirodys kiek paskubėta, neišbaigta, bent jau man labai norėjosi daugiau sužinoti apie Padebesių karalystę ir kaip ji sąveikauja su žmonių pasauliu, daugiau išgirsti apie ankstesnius agento darbus, apie užsimezgusią draugystę tarp Jeronimo ir Upės, taip pat ir stipresnio pagrindimo, kodėl mergaitė iki šiol vis atsisakydavo bendrauti su įsivaizduojamais draugais.

Kuo ši knyga išsiskiria – tai kalba. Apskritai Vaitkutės kūrinių kalba vaikų literatūros specialistų ir kalbininkų giriama už vaizdingumą, kūrybiškus palyginimus, sakinius, vietomis virstančius kone poezija, pavyzdžiui, „virš Jeronimo galvos driekėsi gilus, lėktuvų kreida suraižytas spalio dangus“ (p. 29). Vaitkutė puiki atmosferos kūrėja, jos kuriamus pasaulius gali ne tik patirti, bet ir užuosti, išgirsti. Toks ir šios knygos pasaulis, jis krebžda, juda, kuždasi – viskas čia gyva ir stebuklinga, nors paprasto žmogaus akims ir nepasiekiama. Tačiau autorė jaučia saiką, knyga kalbos grožybėmis neperkrauta, puikiai derinami aprašymai ir veiksmas, tad siužetas sparčiai juda į priekį.

Beveik vienu metu pasirodė ne tik „Jeronimas Dryžius ir įsivaizduojamų draugų departamentas“, bet ir trečia Vaitkutės „Klampynių kronikų“ serijos dalis. Ši serija, prie kurios autorė dirbo pastaruosius kelerius metus, literatūriniu požiūriu atrodo įtaigesnė, originalesnė, labiau niuansuota, kviečianti ne tik į nuotykį, bet ir pamąstyti, praplėsti žinias. O štai aptarta knyga – visai kitokia, labiau primena tipišką nuotykinę pasakų knygą. Smagią, bet nelabai kuo stebinančią.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt