Kultūra

2021.04.10 10:28

Izolda Keidošiūtė. Kokį kiną mums žada LRT: nuo lenkų filmų retrospektyvos iki serialų

Izolda Keidošiūtė2021.04.10 10:28

Netikėtai užgriuvusi pandemija smarkiai pakeitė viso pasaulio piliečių įpročius. Netikėtai prievarta įstrigę namuose, visi priversti dažniau žiūrėti televizorių. Per karantiną jis vėl tapo visos šeimos traukos centru. Anot statistikos, net anksčiau nepopuliaraus dienos eterio žiūrimumo rodikliai smarkiai išaugo, šoktelėjo net 60 procentų.

O auditorija gerokai pajaunėjo, nes mokiniams ir studentams atsirado daugiau laisvo laiko, jie jį praleidžia ne tik prie telefonų, bet ir prie televizorių. Juk tai tapo bene vienintele laisvalaikio forma.

Pastaraisiais metais daug diskutuota apie kino filmų vietą televizijos programose. Yra tyrėjų, teigiančių, kad filmai užima penktadalį eterio laiko. Filmų gerbėjai dažniau renkasi namų kino platformas, o jų, kaip rodo kai kurių vartotojų skaičiavimai, legalių Lietuvoje yra apie 20. Vadinasi, teigia jie, ir pramoginio, ir festivalinio kino gerbėjai gali lengvai susirasti internete sau įdomių filmų. Tačiau tikrieji sinefilai pasakys, kad taip tikrai nėra. Sudėtinga rasti daugelį klasikinių filmų, legaliai nerasite ir naujausių. O svarbiausia, reikia žinoti, ko ir kaip ieškoti.

Pastaruoju metu feisbuke padaugėjo diskusijų apie per televiziją rodomus filmus. Vis dažniau kalbama ir apie tuos, kurie buvo rodyti per LRT. Ypač apie klasiką. Šie aptarimai mane kartais gąsdina. Atrodo, kad mano kartą nuo jaunimo skiria šviesmečiai. Naratyvas, papasakota istorija, aktuali tema laikomi svarbiausiu filmo privalumu. Ir nieko apie filmo kalbą, simbolius, metaforas, stilių, potekstes, įvaizdžius... Nieko apie tai, kas versdavo mus iki užkimimo ginčytis prie kavos puodelio ar taurės vyno. Na, bet ko norėti iš kartos, kuri žiūri filmus per laikrodį ar telefoną. Vien turinys ir jokios magijos. Bet tai tik senutės lengvi pabambėjimai.

Na, o televizijos arba apskritai nerodo autorinių (iki šiol nekenčiu apibūdinimo arthouse) filmų, arba jie rodomi labai vėlai ir be jokios sistemos. Toks kinas apleidžia TV. Dar viena kiek ankstesnė juokinga kinotyrininkų įžvalga: į kiną einama žiūrėti nuotykių ir fantastikos, internete ieškoma autorinių filmų, dramų, o televizijoje labiausiai traukia melodramos.

Nors daugelis gali pavadinti mane subjektyvia, juk LRT dirbu jau 46 metus, vis dėlto tik ši televizija nuosekliai ir planingai rodo autorinius kino kūrinius, kino klasiką, lietuviškus senuosius ir dabartinius filmus. O svarbiausia, tie filmai nepasimeta, jie išdėstyti rubrikomis. Ir vis dėlto kaip nepražiopsoti įdomaus filmo? Kaip atrasti ką nors netikėto, pavyzdžiui, filmą, apie kuriuo egzistavimą net nežinojai? Kai dėl pandemijos prasidėjo įdomių premjerų ar kino renginių badas, pravartu peržvelgti paskutinių pavasario mėnesių LRT programos filmus bei serialus.

Apskritai LRT programoje be galo daug europietiško kino filmų ir serialų. Be abejo, daugiausia kino vertybių, kaip visada, siūlo programa „LRT PLIUS“ ir trys pagrindinės jo rubrikos: ketvirtadienio „Elito kinas“, penktadienio „Europos kinas“ ir šeštadienio „Kino žvaigždžių alėja“.

Jau nuo seno LRT programoje labai populiarios įvairios retrospektyvos. Tarp jų ir žinomų meistrų: gal trys Alfredo Hitchcocko – net jo pirmųjų, dar Anglijoje sukurtų nebyliųjų filmų, Busterio Keatono, Charlie`io Chaplino, nebyliųjų Holivudo filmų peržiūros. Net kelis kartus rodėme Woody Alleno filmus. Buvo gausių programų iš Rytų – Kinijos, Japonijos, Honkongo, tokių meistrų kaip Kim Ki-duko, Takeshi Kitano, Johno Woo filmų. Daug europietiško kino, jau po kelis kartus rodėme Federico Fellini, Piero Paolo Pasolini, Peterio Greenaway`aus, Bernardo Bertolucci, Pedro Almodóvaro retrospektyvas. Iki šiol svariausia buvo švedo Ingmaro Bergmano retrospektyva (vis dar apie panašią svajoju), joje parodyta 14 meistro darbų.

Lenkų filmai ir serialai buvo labai populiarūs jau sovietiniais laikais. Kaimynų kiną vėl labai išpopuliarino Vilniaus festivalis „Kino pavasaris“, Europos šalių kino forumas „Scanorama“ bei Lenkijos kultūros instituto kasmet rengiamas lenkų filmų festivalis. Ir LRT rodo daug lenkų filmų, tarp jų buvo ir Krzysztofo Kieślowskio, Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Zanussi retrospektyvos.

Lenkijos televizija ėmė siųsti mums filmus, vos tik atkūrėme savo nepriklausomybę. Atsimenu, kaip per streiką dėl okupuotos LRT badautojų vagonėlyje verčiau Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ serijas... O šį pavasarį „LRT PLIUS“ kanale penktadieniais – išsami lenkų filmų retrospektyva. Tai puiki proga pasižvalgyti, kas vyko lenkų kine. O įvyko daug, lenkų filmai pelnė „Oskarą“, Europos kino akademijos prizus, dalyvaudavo visuose stambiausiuose pasaulio festivaliuose ir dažnai parsiveždavo iš jų prizus. Pastarieji dešimt metų – tai puikūs lenkų kino laikai, kūrybinių atradimų metas.

Nepriklausomai nuo žanro, tuose unikaliuose autoriniuose filmuose keliamos nepatogios temos, metami sunkūs iššūkiai, tęsiamos tapatybės paieškos. Įdomu, kaip kartais lengvai įpakuota sunki tema verčia žiūrovus mąstyti. Ir beveik niekada lenkai nesusikoncentruoja į savo vietines problemas, o žengia kelis žingsnius į priekį. Šiandien jau beveik pasikeitė kino kūrėjų kartos ir tai vyko natūraliai. Senieji meistrai globojo jaunimą, padėjo jam. Net Gdynės festivaliuose įžymieji dažnai pasitraukdavo iš konkurso, kad netrukdytų pasireikšti debiutantams. Tačiau mūsų retrospektyva vis dėlto rodys vyresnės kartos meistrų filmus. Ir tai filmai, kurie patiko žiūrovams ir kritikams, kėlė visuomenei svarbius istorijos ar nūdienos klausimus.

Kovą žiūrėjome lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos mažą retrospektyvą. Tik keturis filmus iš jo sukurtų 45-ių. Tai ne pirmoji ir, tikiuosi, ne paskutinė šio režisieriaus retrospektyva. Simboliška, bet būtent Wajda 8-ojo dešimtmečio viduryje viename iš kinematografininkų suvažiavimų klausė: „Kas vyksta, kad kasdienis visuomenės gyvenimas vis labiau tolsta nuo deklaruojamų moralės normų?“ Po šios kalbos ir prasidėjo vienas svarbiausių lenkų kino etapų, vėliau imtas vadinti moralinio nerimo kinu.

Su šiais filmais lenkai ėjo į laisvę. Jie davė užtaisą visam ateinančiam kinui. Šiandien, kai vėl vyksta trintis tarp valdžios ir kinematografininkų, šis etinis ir dvasinis užtaisas naujiems filmams reikalingas kaip niekada. Gal todėl nepaisant visų politinių pasikeitimų bei finansavimo trukdžių, kurie daro didelį spaudimą lenkų kinui, jis lieka pakankamai stiprus ir drąsus. Kaip sakė Kieślowskis, valdžios žmonės taip pat nori vaikščioti raudonais kilimais, o jiems tai nepavyks, jeigu nebus gerų filmų.

Pirmas būsimos retrospektyvos filmas tiesiogiai siejasi su moralinio kino lyderio Krzysztofo Kieślowskio vardu. Dar 1973 m. režisierius parašė scenarijų pagal Kazimierzo Orłośo apsakymą „Kupranugaris“, norėdamas juo debiutuoti vaidybiniame kine, tačiau valdžia scenarijaus nepatvirtino. Jau po režisieriaus mirties jį atsitiktinai rado žinomas lenkų kinematografininkas Januszas Morgensternas ir pasiūlė mėgstamam Kieślowskio aktoriui Jerzy Stuhrui perkelti šį kūrinį į ekraną. Jau anksčiau režisavęs tris filmus, Stuhras ėmėsi šio darbo, 2000 m. sukūrė komišką dramą „Didelis gyvūnas“ („Duze zwierzę“) ir net suvaidino joje pagrindinį vaidmenį.

Mažas miestelis kažkur Lenkijoje. Ponas Savickis, gerbiamas pilietis, banko tarnautojas, toks pats kaip ir visi aplinkiniai, vieną dieną ima vaikščioti gatvėmis su kupranugariu. Nustebę kaimynai nežino, ką ir galvoti... Gal žvėrį paliko iš miestelio išvažiavęs cirkas? Gal pamiršo? Žmonės šokiruoti, klausinėja, kam gi ponui Savickiui kupranugaris? O ir jis pats, ir jo žmona vaikų darželio auklėtoja nežino, kaip atsakyti. Tačiau netrukus aplinkiniai atsipeikėja ir prasideda Savickių šeimos rūpesčiai... Čia ir atsiranda moralinio nerimo kinui toks svarbus personažas, neatitinkantis nusistovėjusių normų.

Jerzy Stuhrui šis filmas tapo ypatinga patirtimi: „Pirmiausia, aš vėl lyg ir tapau savo draugo Krzysztofo bendradarbiu. Man teko suteikti pavidalą tam, kas buvo jo sumanymas, jo siekis. Antra, tai buvo mano pirmas poetinis filmas. Visada buvau linkęs realistiškai žiūrėti į pasaulį. Ryžausi kurti metaforą, pabandžiau rasti savyje kitą jautrumą“, – kalbėjo filmo autorius viename interviu.

Filmas pelnė specialųjį ir ekumeninės žiuri prizus tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, publikos prizą Žemutinio Kazimiero (Kazimierz Dolny) vasaros kino festivalyje, buvo nominuotas Lenkijos kino „Erelių“ apdovanojimams.

Režisieriaus Krzysztofo Krauze`s „Skola“ („Dług“, 1999) buvo pavadinta tobulu socialiniu filmu ir išreiškė pagrindines žmonių baimes valstybės transformacijos laikotarpiu. Retrospektyvoje rodysime Krauze`s dramą „Išganytojo aikštė“ („Plac Zbawiciela“, 2006), kurią kritikai ir žiūrovai taip pat įvertino kaip geriausiai laiką atspindintį filmą. Tai patvirtino Gdynės lenkų kino festivalyje pelnyti septyni prizai, tarp jų – už geriausią filmą bei aktorėms Jowitai Budnik ir Ewai Wencel – už moterų vaidmenis, taip pat apdovanojimas už muziką ir žurnalistų premija. O dar keturi Lenkijos kino akademijos „Ereliai“ ir apdovanojimai tarptautiniuose festivaliuose.

Žiūrovų vaizduotę ypač audrino žinia, kad ši sukrečianti drama sukurta pagal tikrus įvykius. Tipiškai lenkiška, pridurčiau, ir lietuviška, 21 a. pradžios šeimos istorija, galėjusi nutikti kiekvienam iš mūsų. Filmo pradžia nepranašauja būsimos tragedijos. Jauna sutuoktinių pora su dviem vaikais netrukus turi gauti nuosavo buto raktus. Kadangi skyrė jam visus savo pinigus, privalo taupyti. Atsisako nuomojamo buto ir persikelia pas vyro motiną. Drama prasideda tada, kai išaiškėja, kad statybos firma bankrutavo. Jaunieji ne tik praranda visus pinigus ir netenka galimybių gauti nuosavą butą, bet dar turi didžiulę skolą. Neatlaikęs užgriuvusių bėdų egoistas vyras išeina pas kitą... Žmona palūžta nuo nepakeliamos gyvenimo naštos...

Įstabiųjų juostų „Jančio Vandenis“(„Jańcio Wodnik“,1993), „Kino istorija Popieliavuose“ („Historia kina w Popielawach“, 1998) bei kitų autorius, vienas savičiausių lenkų kino režisierių Janas Jakubas Kolskis kuria magiškus savo filmų pasaulius, pasakoja paslaptingas, gausias simbolių, metaforų istorijas. Filme „Jasminum“ (2006) jis ir vėl kviečia žiūrovus į pasaulį tarp realybės ir pasakos, kupiną stebuklingų galių turinčių kvapų ir meilės pripildytos šviesos.

Atokiame vienuolyne gyvenantys trys vienuoliai apdovanoti nepaprastomis savybėmis. Kiekvienas iš jų kvepia skirtingai: vienas – ievomis, antras – trešnėmis, o trečias – slyvomis. Šie kvapai turi ypatingų savybių. Vieną dieną brolių ramybę sudrumsčia atvykusi jauna dailės restauratorė su penkiamete dukterimi. Simpatiškas ir darbštus brolis Sveikatėlė, verdantis broliams vienuoliams valgį, net nepastebi, kaip šilti tėviški jausmai mažai mergaitei pripildo visą jo esybę. Filmas Gdynėje pelnė žiūrovų prizą ir žiuri apdovanojimą už scenografiją. Taip pat net septynis Lenkijos kino akademijos „Erelius“: už pagrindinį vyro vaidmenį Januszui Gajosui, už operatoriaus darbą, muziką, garsą, scenografiją ir kostiumus.

Kitas Kolskio filmas – „Venecija“ („Wenecja“), sukurtas rašytojo Włodzimierzo Odojewskio apsakymo motyvais, – apie vaiko vaizduotės kuriamus stebuklus ir apie tai, kaip tą stebuklingą pasaulį sunaikina prievarta. Apie kelionę, kuri neįvyko. Istorija, kur, pasitelkus vaizduotę, šeimos sodybos rūsį galima paversti romantiškiausiu miestu pasaulyje. Per atostogas norėjęs pagaliau aplankyti svajonių miestą Veneciją, į kurį vyksta jau kelios jo šeimos kartos ir kurio aikščių bei gatvių pavadinimus jis moka atmintinai, 1939-ųjų rudenį vienuolikmetis Marekas atsiduria ties Lenkijos siena, mitiniuose Pakraščiuose, sename dvare prie Sano upės, kurį didvyriškai bando išsaugoti jo teta Veronika.

Čia suranda užuovėją šeimos moterys ir vaikai. Tačiau didieji įvykiai – vokiečių okupacija, žydų naikinimas, kolaboravimas, pasipriešinimas – neaplenkia ir dvaro. Neaplenkia ir šeimos dramos, neišsipildžiusios gražuolių seserų meilės istorijos. Vienintele dvaro gyventojų paguoda tampa rūsyje ištryškęs mineralinio vandens šaltinis, čia Marekas sukuria savąją Veneciją – vietą, kur skamba Chopino muzika ir dalijamasi slapčiausiomis svajonėmis.

Komedijų ir populiarių žanrinių filmų autoriaus Jaceko Bromskio filmas „Bilietas į Mėnulį“ („Bilet na Księzyc“, 2013) nukelia į jau tolimus 1969-uosius, kai žmogus žengė pirmą žingsnį Mėnulyje, o gatvėse plyšojo tranzistoriai, visur skambėjo rokenrolas ir jaunuoliai vadino save gėlių vaikais. Tai paprasta istorija apie dviejų brolių kelionę per Lenkiją.

Vienas jų, Adamas, gavo kvietimą atlikti būtinąją karinę tarnybą. Jis trejus metus tarnaus karo laivyne ir turi prisistatyti į Svinouiscio uostą. Traukiniu jį lydi vyresnysis brolis Antekas. Kelionėje jie išgyvena nemažai nuotykių ir užmezga įdomių pažinčių. O Adamas susipažįsta su gražuole šokėja Roksana ir ja susižavi. Brolį Anteką suvaidino šiandien labai išpopuliarėjęs Mateuszas Kościukiewiczius. „Bilietas į Mėnulį“ Gdynės kino festivalyje apdovanotas už geriausią scenarijų.

Režisieriaus Ryszardo Bugajskio filmas „Tardymas“ („Przesłuchanie“, 1982) tapo garsiausiu Lenkijoje uždraustu filmu. Karinės padėties metais „Tardymas“ buvo platinamas nelegaliomis kasetėmis. Oficiali jo premjera įvyko 1990 m. Kanuose, pagrindinį vaidmenį filme sukūrusi Krystyna Janda pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Ji vaidino aktorę, kuri Stalino laikais atsiduria kalėjime ir priešinasi teroro aparatui. Netrukus Bugajskis emigravo į Kanadą, kūrė filmus ir serialus JAV. Paskui grįžo į tėvynę ir iki mirties kūrė dažniausiai tikrais faktais paremtus filmus.

Paskutinio Bugajskio filmo „Katarakta“ („Zaćma“) premjera įvyko 2016 m. Gdynės kino festivalyje. Tai taip pat biografinis pasakojimas. Jo herojė Julia Brystigerowa – prieškario komunistų partijos veikėja ir žiaurumu garsėjusi pokario Saugumo ministerijos tardytoja. Filme pasakojama apie jos bandymus rasti dvasinę ramybę, nuraminti sąžinę. Ir ta proga draugė Julija siekia susitikimo su Lenkijos bažnyčios kardinolu Stefanu Wyszyńskiu. Nors ypač žiauriai ji elgėsi būtent su Bažnyčios tarnais... Šį filmą ir matysite televizinėje lenkų filmų retrospektyvoje.

Režisierius Pawełas Pawlikowskis paauglystėje su tėvais paliko Lenkiją, mokslus baigė ir filmus kūrė Vakarų Europoje, o grįžęs į tėvynę sukūrė savo geriausius. Lenkai ne iš karto pripažino šį režisierių, jo stilistiką ir tematiką. Filmas „Ida“ daug geriau buvo sutiktas Vakarų Europoje, o tautiečius trikdė Holokausto tema. Tačiau „Ida“ atnešė lenkams Oskarą.

Su britais ir prancūzais kurtas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, 2018) buvo nominuotas jau trims „Oskarams“, Kanų tarptautiniame kino festivalyje apdovanotas žiuri prizu už geriausią režisūrą, pelnė penkis Europos kino akademijos apdovanojimus: geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausias moters vaidmuo aktorei Joannai Kulig, geriausias scenarijus ir montažas.

Ši „Scanoramoje“ rodyta istorinė drama tapo labai populiari ir mūsų šalyje ir jau buvo rodyta per LRT, apie ją prirašytos šūsnis recenzijų... Tai istorija apie vyrą ir moterį, kurie susitinka „netinkamu“ laiku ir bando nugalėti šaltąjį karą – ne kovodami, o savo širdyse. Jų meilė įsiplieskia greitai ir ryškiai, tačiau netrukus pasirodo esanti neįmanoma. Kelionė, kupina pavojų, persekiojimo, nevilties...

Tiek apie LRT rengiamą lenkų filmų retrospektyvą.

Rubrika „Elito kinas“ LRT plius programoje atsirado netrukus po nepriklausomybės. Iš pradžių vadinosi „Toli nuo Holivudo“. Greitai paaiškėjo, kad yra filmų, kuriems sunku rasti vietos TV programoje, jie pasimeta bendrame kontekste. Tada buvo nuspręsta juos pristatyti su trumpu įvadu. Taip ši rubrika išsilaikė iki šių dienų ir vėl turi specialų pristatymą „Trys minutės iki filmo“. Kiekvieną ketvirtadienį galite pasižiūrėti įdomesnius autorinius filmus, dažniausiai atkeliavusius iš „Kino pavasario“ bei „Scanoramos“. Pastaruoju metu čia vyksta vien premjeros – anksčiau televizijoje nerodyti filmai.

Balandį „Elito kine“ matysite Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ rodytą režisieriaus Karimo Moussaoui filmą „Kol kregždės sugrįš“ („En attendant les hirondelles“, 2017), pasakojantį tris istorijas, kurios perteikia mums intriguojantį šiuolaikinio Alžyro ir šiandienos arabiško pasaulio vaizdą. Vengro László Nemeso „Saulėlydis“ („Napszállta“, 2018) perkels į 1913-ųjų Budapeštą, kur dvidešimtmetė Iris, bandydama įminti niūrias šeimos paslaptis, klajos po vaikystės prisiminimų miestą, kupiną bohemos spindesio ir nelaimės nuojautos.

Islando Hlynuro Pálmasono drama „Balta balta diena“ („Hvítur, Hvítur Dagur“, 2019) perteikia vidinius mylimos žmonos gedinčio ir apgaulingus jos meilės santykius atskleidusio vyro išgyvenimus. Be abejo, didžiausias šio filmo privalumas – puiki aktoriaus Ingvaro E. Sigurðssono vaidyba. Dramoje „Egzaminas“ („L`Audition“, 2019) vokiečių režisierė Ina Weisse pasakoja sudėtingą muzikos mokytojos ir jos talentingo mokinio santykių dramą, kai šis bendravimas didina prarają tarp jos ir sūnaus bei vyro.

O gegužę net du „Elito kino“ filmai bus skirti prancūzų kinematografui. „Oskaro“ laureato Michelio Hazanaviciaus filmas „Manasis Godaras“ („Le Redoutable“, 2017) atkuria žymaus Naujosios bangos režisieriaus Jeano-Luco Godard`o ir dvidešimčia metų jaunesnės Anne Wiazemsky meilės istoriją maištingame 1968 metų Paryžiuje. Kanų kino festivalio ir Lumière’ų instituto direktorius Thierry Frémaux sukūrė archyvinę juostą „Lumière!“ (2016), į kurią atrinko 114, jo manymu, geriausių kino pradininkų brolių Auguste`o ir Louis Lumière`ų restauruotų filmų.

Pristatant LRT filmų rodymo politiką, reikia paminėti ir ne taip seniai atsiradusią turiningą ir įdomią šeštadienio vakaro rubriką „Kino žvaigždžių alėja“.

Tarp balandį rodomų išskirčiau du filmus. Pirmiausia režisieriaus Johno Waterso trenktą muzikinę komediją „Verksnys“ („Cry-Baby“, 1990) su nenuspėjamu Johnny Deppu. Tai filmas iš vadinamosios „toks prastas, kad jau net geras“ grupės. Johno Waterso kinas visuomet buvo holivudinio kino paraštėse. Jo filmai provokavo žiūrovą, dažnai sąmoningai, tačiau ne vieną režisieriaus filmą galima pavadinti kultiniu, nepasenusiu ir šiandien. Dar 1972 m. Watersas sukūrė filmą „Rožinis flamingas“ („Pink Flamingo“, 1972). Kritikai pavadino jį „pačiu šlykščiausiu visų laikų filmu“, o žiūrovai netrukus padarė kultiniu.

Anot režisieriaus, „Verksnys“ buvo sumanytas kaip muzikinių komedijų jaunimui parodija. Veiksmas vyksta 1954 metais režisieriaus gimtojoje Baltimorėje. Vietinė rokenrolo žvaigždė, gražuolis Veidas Vokeris pravarde Verksnys – pagarsėjęs miesto padauža. O vaikino sugebėjimas pralieti vieną vienintelę ašarą veda iš proto visas mergaites, ypač gražuolę Alison.

Ši mergina iš padorios šeimos krito į akį ir pačiam Verksniui. Tačiau jų meilės sėkmei trukdo ir griežtoji merginos senelė, ir Verksnį persekiojančios įkyruolės, pagaliau ir tai, kad Alison iš priešų stovyklos – turtingų konservatorių klano. Tai lyg paties režisieriaus prisiminimai apie vaikystę mieste, supriešintame rasinės ir klasinės įtampos. „Verksnyje“ savo pirmąjį vaidmenį didžiajame ekrane suvaidino Johnny Deppas. Nors jis labai abejojo dėl šio filmo vertės, tai buvo vienintelė galimybė ištrūkti iš prastų serialų spąstų.

Rezultatas buvo toks, kokio jis ir tikėjosi, tačiau senuose filmuose sutinkamų simbolių, Benni Hillo šou lygio humoro, lėkštų dialogų, bet taikliai pavaizduotų įvairiausio plauko stereotipų ir situacijų, svaiginančio šėlsmo ir patrakusio, paties Johnny Deppo atliekamo rokenrolo kupinas „Verksnys“ pamažu išpopuliarėjo. Nors Deppas pats šiame filme nedainavo ir neturėjo jokios šokių patirties, kai kurie kritikai jį net lygino su jaunuoju Elvis`u Presley. Na, o Johno Waterso filmų retrospektyvos šiandien rengiamos garsiausiuose pasaulio kino festivaliuose.

„Avinėlių tylėjimo“ autoriaus Jonathano Demme`o komiška drama „Melvinas ir Hovardas“ („Melvin and Howard“, 1980) sukurta pagal tikrus faktus, kurie 1976 m. sujaudino visą Ameriką...

Ekscentriškas milijonierius Howardas Hughesas nutarė pasivažinėti po dykumą motociklu ir patyrė avariją. Sužeistą pagyvenusį vyrą surado paprastas darbininkas Melvinas Dummaris ir savo automobiliu nugabeno į Las Vegasą. Pakeliui jie susidraugavo ir kartu traukė linksmas daineles. Nors pakeleivis prisipažino esąs milijonierius, gelbėtojas nepatikėjo ir netrukus apie šį įvykį pamiršo. Tačiau po kurio laiko netikėtai sužinojo, kad Hughesas savo testamentu paliko jam didžiulę pinigų sumą.

Na, o visą gegužės mėnesį ši rubrika bus skirta tarptautinių kino festivalių ir mūsiškio „Kino pavasario“ favoritui kinų režisieriui Jia Zhang-ke. Penkiasdešimtmetis režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris Jia Zhang-ke – vienas svarbiausių „šeštosios kartos“ kinų kino atstovų, drąsiai ir be pagražinimų vaizduojantis šiandieninę Kiniją, dažnai net neturėdamas valstybinio finansavimo. Jo daugiareikšmiškuose filmuose kalbama apie šiuolaikinio kinų jaunimo susvetimėjimą, jis kritikuoja Kinijos globalizacijos idėją, aukština autentiško kinų gyvenimo įvaizdį, ragina grįžti prie ištakų ir atsisakyti amoralių įtakų.

Vienas kritikas pavadino režisierių „kaip reta gebančiu jungti saldų sumanymą su karčia tiesa“. Filmas „24 miestas“ („Er shi si cheng ji“, 2008) pasakoja, kaip valdžia vietoj senos gamyklos nusprendžia pastatyti naujus daugiabučius namus. Juostoje, kurioje vaidybinis kinas persipina su dokumentika, pavaizduota reikšmingas transformacijas išgyvenanti Kinija, jos kraštovaizdis ir žmonės. Dokumentinis filmas „Gaila, kad nežinojau“ („Hai shang chuan qi“, 2010) – tai aštuoniolikos žinomų Šanchajaus gyventojų pasakojimai apie jų miestą. Dramoje „Nuodėmės prisilietimas“ („Tian Zhu Ding“, 2013) papasakotos keturios istorijos, kurių centre – smurto protrūkis, tai savotiškas šiuolaikinės Kinijos portretas. Kanų kino festivalyje šis filmas apdovanotas už geriausią scenarijų, jis buvo vienas iš dažniausiai minimų įvairiose kritikų apklausose apie geriausius 2013 metų filmus.

„Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“, 2015) – tai dar prieš dvidešimt metų užgimęs meilės trikampis, leidžiantis pajusti Kinijos socialines permainas ir kainą, kurią jos žmonės moka už materialius gyvenimo malonumus. „Balčiausi yra pelenai“ („Jiang hu er nv“, 2018) – irgi trijų dalių istorija apie meilę, ištikimybę ir išdavystę, bet šįkart aistros verda tarp nusikalstamų grupuočių. Filmas pavadintas pagal vieną sceną, kurioje sakoma: „Vulkaniniai pelenai yra skaisčiai baltos spalvos. Tai, kas dega tokioje aukštoje temperatūroje, turi išlikti švaru.“ Ar ši mintis taikytina ir žmonių jausmams?

Kino kritikė Živilė Pipinytė, recenzuodama vieną režisieriaus filmą, rašė: „Dar vienas „užkietėjęs“ šiuolaikinio pasaulio antropologas – Jia Zhang-ke. Režisieriaus negali pavadinti moralistu. Tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinis pasaulis jo nedžiugina. Dar kartą įsitikinau, kad Jia Zhang-ke tikrai nėra režisierius, kuris mėgsta stebinti. Kiekvienas naujas jo filmas – tarsi apsilankymas pas seną gerą draugą.“

Ir visai trumpai apie kai kuriuos LRT programos serialus. Didžiausia žiūroviškumo bomba šiemet buvo serialas „Černobylis“. Per vieną iš LRT TV kanalų bent trumpai vieną iš serijų matė 981 100 žiūrovų. Per LRT televiziją „Černobylį“ bent trumpai matė 901 800 žiūrovų, o per „LRT PLIUS“ kanalą – 229 500 žiūrovų. Vidutinis reitingas per LRT televiziją siekė net 9,5 proc. (palyginkime, šiemetinis „Panoramos“ vidutinis reitingas – 6,3 proc.).

Neseniai televizijų analitikai atkreipė dėmesį, kad labai gerėja serialų apie medikus reitingai. Tai, be abejo, pandeminis reiškinys. Todėl augo darbo dienomis rodomo popietinio vokiečių serialo „Seselė Beti“ („Bettys Diagnose“) žiūrimumas, o neseniai vietoje jo pradėtas rodyti „Kalnų daktaras“ („Der Bergdoktor“) žiūrimas dar geriau, tačiau jo auditorija kiek vyresnė.

LRT visada buvo populiarūs tipiški britiški serialai. Daugelį metų rodomi serialai apie Erkiulį Puaro ar mis Marpl pagal Agathą Christie, o dabar tokio pobūdžio serialų mėgėjams naujiena – dar vienas populiarus detektyvas „Grančesteris“ („Grantchester“), kuriame nusikaltimą tiria dvasininkas – anglikonų kunigas Sidnis Čembersas. Veiksmas vyksta 20 a. 6-ajame dešimtmetyje. Grančesteris – tai kaimelis netoli Kembridžo, o tarp jo gyventojų gausybė garbingiausių žmonių, net Nobelio premijos laureatų. Tokios įvairovės nerasi jokiame kitame pasaulio kampelyje.

Vietinei parapijai vadovauja jaunas patrauklus pastorius Sidnis Čembersas. Jis turi nepaprastą seklio nuojautą, padedančią išnarplioti pačias sudėtingiausias kriminalines mįsles. Šiaip ši vietovė rami, saugi, bet kartais ramybę ima ir sudrumsčia žiauri žmogžudystė. Tuomet darbo imasi uolus inspektorius Džordis Kitingas ir minėtasis pastorius. Juodu puikiai sutaria – abu kariavo Antrajame pasauliniame kare, abu linki visuomenei gero ir padarys viską, kad išaiškėtų tiesa.

Kriminalinės mįslės – labai painios, bet, kitaip nei panašiuose detektyvuose, šiame istorijos sugavus kaltininką kartais nesibaigia. Įdomu seriale tai, kad personažai mąsto pagal mūsų laikų sampratas. Savo tyrimuose jie sprendžia klausimus, susijusius su karo veteranų gyvenimu, alkoholiu, homoseksualumu, klasta ir veidmainyste. O kur dar Bažnyčios reikalai, rasizmo apraiškos ir kankinanti Sidnio meilė savo draugei Amandai Kendal.

Pastovų reitingą visada turėjo britų serialas „Dauntono abatija“. Jos autoriai sukūrė neseniai pradėtą rodyti istorinį serialą „Belgravija“ („Belgravia“) pagal „Dauntono abatijos“ autoriaus Juliano Felloweso trečiąjį romaną, išverstą ir į lietuvių kalbą. Tai paslapčių ir skandalų kupinas pasakojimas apie 19 amžiaus Londoną, kai dar tokia svarbi socialinė kilmė, tačiau aukštuomenę vis labiau ima stumti į šoną naujieji turtuoliai, uždirbę milijonus iš pramonės. Veiksmas vyksta Belgravijoje – tikrame labai prašmatniame 19 a. Vakarų Londono rajone.

Pastaruoju metu LRT pagausėjo ir „karališkų“ serialų. Sekmadienio vakarais jau parodytas norvegų miniserialas „Perplaukus Atlantą“ („Atlantic Crossing“) – tikrais įvykiais paremta norvegų princesės, sosto įpėdinio Olafo žmonos Martos santykių su JAV prezidentu Franklinu D. Rooseveltu istorija. O jau pradėtos rodyti britų serialo „Viktorija“ („Victoria“) serijos apie vieną ilgiausiai Britaniją valdžiusių monarchių. Šis serialas – tai saga apie tarpusavyje susijusius valdžios ratus Vestminsteryje ir Bakingamo rūmuose bei kitose Europos karališkosiose šeimose.

Svarbiausia čia, žinoma, energinga ir aistringa karalienė, kuri taps Britų imperijos stabilumo įsikūnijimu. Viktorija perėmė sostą, kai Britanija išgyveno ekonominį nestabilumą ir respublikonų atgimimą, o mirė po 64 metų karaliaudama galingiausioje pasaulio šalyje, suteikusi naują reikšmę monarcho statusui ir tapusi visos Europos karalių „močiute“. Jos vardu net pavadinta visa epocha, stilius. Jos valdymas siejamas ne vien su imperijos suklestėjimu, bet ir su griežtais papročiais bei juodomis suknelėmis. Kaip atsitiko, kad ši monarchė sugebėjo geležine ranka valdyti karalystę daugelį metų? Kokia ji buvo jauna, ką mylėjo, ko klausė? Ir kodėl iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą?

Na, o per LRT dar kartą rodysime du žinomus filmus apie pirmąją britų valdovę Elžbietą I – režisieriaus Shekharo Kapuro istorinę dilogiją „Elžbieta“ („Elizabeth“, 1998) ir „Elžbieta: aukso amžius“ („Elizabeth: The Golden Age“, 2007). Turėsite malonumo ne tik dėl puikios scenografijos, kostiumų, bet, svarbiausia, dėl neprilygstamosios Cate Blanchett vaidybos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt