Kultūra

2021.04.08 21:58

Kompozitorė Louise Farrenc ėjo vienas prestižiškiausių pareigų Europoje ir kovojo už lygybę

Danijos radijas, LRT KLASIKA, LRT.lt2021.04.08 21:58

Kai kalba pasisuka apie klasikinės muzikos kompozitores, dažnai sakoma, kad nėra daug iš ko rinktis. Tai netiesa – tiesiog dar nepradėta apie jas pasakoti. Štai trumpas pasakojimas apie vieną iš jų – Louise Farrenc.

Louise žiūri direktoriui į akis... Nėra ko prarasti. Ypač dabar, kai mirė jos dukra Victorine. Jai trisdešimt treji, ji talentinga pianistė ​​ir visas pasaulis jai po kojomis. Ji dar pakovos dėl dukros. Louise dirbo direktoriui 10 metų.


Dešimt metų jis vis išsisukinėjo ir rasdavo prastų pasiteisinimų. O ji nuolat ir sunkiai dirbo. Jos profesionalumas nuolat atsispindėjo jos kūriniuose ir geruose studentų rezultatuose. Bet viskas veltui. Jos atlyginimas kur kas mažesnis nei visų kitų kolegų. Bet šį kartą direktorius neišsisuks.

Neprilygstama orkestruotė ir melodingos frazės. Tai keletas komentarų apie Louise Farrenc. Jos muzikoje temos glaustos, įvairiai pateikiamos. Temos stiprios ir melodingos, dramatiškos, baigiasi įspūdingomis kulminacijomis. Vienas pavyzdys – jos kvintetas fortepijonui a-moll.

Jos stilius ne ypač prancūziškas. Romantizmui būdingas melodingumas labiau primena šiuolaikinius vokiečių kompozitorius.

Ankstyvieji jos kūriniai daugiausia skirti fortepijonui – beje, Robertui Schumannui kai kurie jų labai patiko. Tačiau vėliau ji ėmėsi kamerinės muzikos, kamerinę muziką daugelis laikė geriausiais jos kūriniais. Farrenc taip pat sukūrė dvi uvertiūras ir tris simfonijas, tačiau, deja, Prancūzijoje 19 amžiaus viduryje vyravo opera, o orkestrinė muzika nebuvo populiari. Keletas šaltinių nurodo, kad jai netrūko ambicijų kurti operą, tik nebuvo teatrų, galinčių duoti jai libretą, kuriam ji būtų parašiusi muziką. Kodėl taip atsitiko? Tai lig šiol nežinoma.

Be to, nebuvo ir daug simfoninių orkestrų, laukiančių „nežinomų“ kompozitorių. Nepaisant to, Farrenc trečiąją simfoniją pirmą kartą atliko Paryžiaus konservatorijos orkestras.

Moterys negalėjo pateikti kūrinių ir dalyvauti prestižiškiausiame prancūzų kompozitorių Romos prizo konkurse.

Vis dėlto ją kelis kartus pastebėjo kituose konkursuose, pavyzdžiui, per „Prix Chartier“, kurį organizavo Prancūzijos instituto Dailiųjų menų akademija, ji du kartus pelnė apdovanojimus už savo kamerinės muzikos kūrinius.

L. Farrenc gimė progresyvioje menininkų šeimoje bohemiškame Paryžiuje ir jos profesinis kelias buvo aiškus nuo pat vaikystės. Šeima padėjo jai kiekviename žingsnyje.

Būdama 17 metų, ji ištekėjo už dešimčia metų vyresnio fleitininko Aristide`o Farrenc`o. Vėliau, žmonos padedamas, Paryžiuje jis tapo sėkmingu muzikos leidėju. Kartu jie išleido ankstyvųjų kūrinių fortepijonui rinkinį su paaiškinimais „Le trésor des Pianistes“.

L. Farrenc tapo gerbiama koncertų pianiste ir buvo pirmoji moteris, 1842 m. tapusi fortepijono profesore Paryžiaus konservatorijoje, čia dirbo iki 1872 m. Tai buvo vienos prestižiškiausių pareigų Europoje ir 19 amžiuje ji buvo vienintelė jas užėmusi moteris.

Vis dėlto konservatorijoje Louise`ei Farrenc mokėjo daug mažesnę algą nei jos kolegoms vyrams – dėl to ji piktinosi ir apie tai viešai kalbėjo daugiau nei dešimtmetį. Galiausiai po sėkmingo koncerto, kuriame vieną iš Farrenc kamerinės muzikos kūrinių atliko garsusis smuikininkas Josephas Joachimas, jai pavyko išsikovoti vienodą atlyginimą.

Lyginant su Vokietija, Prancūzijoje moterys muzikės sulaukė daug mažiau palaikymo. Didžiulis Farrenc populiarumas buvo tikrai neįprastas. Kol ji buvo gyva, Farrenc muzika buvo atliekama, publikuojama, recenzuojama kritikų, tačiau po mirties ją beveik visiškai pamiršo.

Taigi kai kitą kartą kas nors sakys, kad nedaug yra moterų kompozitorių, paprieštaraukite. Dabar jūs žinote apie Louise Farrenc.

Šis pasakojimas – Danijos radijo inicijuoto Europos transliuotojų sąjungos projekto, skirto Tarptautinei moters dienai, dalis.