Kultūra

2021.04.08 16:26

Šokėjas, režisierius ir operatorius Marius Paplauskas: į scenarijų perkelta tikra istorija yra sultingesnė

LRT.lt2021.04.08 16:26

Videomenininkui, režisieriui ir operatoriui Mariui Paplauskui pastarieji metai buvo pilni kūrybinių posūkių. Ilgą laiką šokio bendruomenei kaip šokėjas žinomas menininkas pasitraukė iš scenos ir atsidėjo kinematografinei kūrybai. Tačiau pernelyg nuo šokio jis nenutolo.

Per pastaruosius, karantino šalyje paženklintus, metus menininkas į ekraną perkėlė „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuotą šokio spektaklį „Somaholidays“ ir įgyvendino autorinę savo viziją eksperimentiniame filme „Tankynė“, kuriame sutinkame aštuonių aktorių ir šokėjų komandą, rašome LRT.lt portalui parengtame tekste.

O netrukus savo žiūrovo ieškoti pradės ir naujausias Mariaus darbas – šokio filmas „Perdegimas“, pastatytas pagal to paties pavadinimo „Auksiniuose scenos kryžiuose 2020“ įvertintą spektaklį, bendradarbiaujant su šokio trupe „Nuepiko“ (Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Adrian Carlo Bibiano), kurios gretose dar visai neseniai buvo galima išvysti šokantį ir patį Marių.

Šokio filmo „Perdegimas“ premjera LRT.lt portale – balandžio 13 dieną (antradienį).

Šokio filmas „Perdegimas“

Pašnekesyje menininkas dalinosi mintimis apie savo pažintį su kamera, pastarųjų metų patirtis ir kūrybinius ieškojimus, derinant šokį ir kiną, bei savistabą, įkvepiančią sultingiausius scenarijus.

– Ilgą laiką tikslingai dirbai šokio srityje. Kada susidomėjai filmavimu? Kaip įvyko tavo pirmoji pažintis su kamera?

– Ilgą laiką galvojau, kad viskas prasidėjo nuo tada, kai pirmą kartą nufilmavau save šokantį. Bet, pradėjęs knaisiotis po gilesnę praeitį, prisiminiau, kad mano tėvai labai mėgo filmus. Jie nebuvo kino gurmanai, bet retkarčiais gaudavo filmų kasetėse.

„Grobuonį“ ir „Terminatorių“ su Arnoldu Schwarzeneggeriu esu matęs kone po 10 kartų. Man tie filmai labai patiko ir, manau, jie man padarė didelę įtaką, nes dažnai žaisdamas vienas, kurdavau įvairiausius filmų scenarijus. Įsivaizduodavau, kad vaidinu kokiame nors veiksmo filme, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį.

Vėliau išsiprašiau mamos 3 megapikselių kameros už kelis šimtus litų. Ja galėjau filmuoti 10 sekundžių trukmės videoįrašus be garso. Mėgau krepšinį, tad pradėjau filmuoti savo dėjimus į krepšį. 10 sekundčių tam visiškai pakako. Paskui viską mėgėjiškai montuodavau.

Taigi, domėtis filmavimu pradėjau anksti, bet rimčiau į tai žiūrėti pradėjau jau šokdamas. Kartą nufilmavau savo improvizaciją iš kelių skirtingų kampų. Tuomet dar šokau house`ą. Man patiko, kad montažo pagalba galima iš vieno kampo pereiti į kitą vos per vieną judesį. Neišmaniau jokios teorijos, bet po truputį pradėjau montuoti, o vėliau filmuoti ir kitus šokėjus.

– Dar pirmojo karantino šalyje metu pradėjai režisuoti ir filmuoti šokio filmus. Kartu su šokio trupe „Aura“ interpretavai Kauno modernistinės architektūros paveldą, į ekraną perkėlei Vilmos Pitrinaitės šokio spektaklį „Somaholidays“. Sukūrei autorinį filmą „Tankynė“. Ko šokyje ieškai kaip režisierius ir operatorius?

– Ieškau sąsajų tarp šokėjų ir nešokančių žmonių. Vis noriu šokėjų kūnus užfiksuoti natūralioje būsenoje. Pavyzdžiui, „Tankynėje“, kurioje vaidina aktoriai ir šokėjai, siekiau, kad šokėjai pernelyg nesiskirtų nuo aktorių savo telegeniškumu ir buvimu, kad judesys netaptų šokiu, choreografija – skaičiavimais, ir kad būtų išprovokuotas kuo natūralesnis judėjimas. Man atrodo mano siekis dabar toks – nepaversti judesio šokiu, kad fiziškumas įgautų ir kitokių vaidmenų.

– Ar aktorių ir šokėjų sintezė „Tankynėje“ buvo pirminis tavo sumanymas?

– Pirmoji „Tankynės“ mintis buvo labai elementari: patyrinėti, kaip žmogus bando atrasti ryšį su gamta. Maniau, kad tai bus tik šokio filmas, kad filmavimas bus labai ramus, kad viskas vyks stabiliai, ant trikojo. Tikėjausi sukurti pusiau dokumentiką. Gal net performansą. Pradėjau filmuoti šokėjus ir supratau, kad man šokio negana. Noriu ir aktorių.

Viduj supratau, kad aš galiu dirbti su aktoriais, bet buvo labai nedrąsu. Aš žinau kaip prieiti prie šokėjo. O su aktoriais iki tol nebuvau dirbęs. Tačiau turbūt karantinas padarė savo. Parašiau scenarijų ir drebančiomis rankomis atidaviau jį į kelių aktorių rankas. Jie paskaitė, vienaip ar kitaip įvertino ir visi sutiko. Kinkos labai drebėjo. Su šokėjais dirbti man įprasta. Aš tame maudausi. O su aktoriais – kitaip.

– Kaip yra po šios patirties?

– Dabar dar labiau noriu dirbti su aktoriais. Bet nesinori pamesti ir šokio patirties. Noriu ir toliau kurti filmus per fiziškumo, judesio prizmę. Tačiau nebūtinai šokio filmus. Daug kas man sakė, kad „Tankynė“ nėra visiškai šokio filmas. Galima jį įvardinti ir kitaip. Džiaugiausi, kad jis gali sutilpti į daugiau žanrų.

– O kaip gimė „Tankynės“ idėja?

– Dar prieš prasidedant karantinui labai varžiau save įvairiais darbais, kuriuos užsimesdavau ant kupros ir nešdavau. Savistaba padėjo suprasti, kad save smaugiu. Tada pradėjau dvejoti savimi šokyje. Vis paklausdavau savęs, kodėl aš draskausi tarp dviejų dalykų: filmavimo ir šokio. Scenoje jausdavausi gerai, bet kūrybiniam šokio procese jau nebe taip. Labai norėjau judėti link kažko savo. Ir tas kažkas buvo kamera. Supratau, kad reikia išeiti iš trupės. Išėjau, kai šalyje jau buvo paskelbtas karantinas.

Viskam susidėjus, kartą tiesiog išvažiavau į artimiausią mišką. Paprasčiausiai vairavau ir meditavau, kol pamačiau išvirtusį medį. Išlipau iš mašinos ir pasileidau eiti. Ilgai vaikščiojau. Ir tada mane aplankė pirmoji mintis apie „Tankynę“, apie tai, kaip žmogus bando surasti ryšį su gamta. Man daugiau nieko nereikėjo. Pradėjau tą mintį plėtoti.

Besiruošdamas filmavimui ir brandindamas filmo idėją, daug vaikščiojau po miškus, galvojau, ieškojau įdomių medžių, eksperimentavau, rankiojau visokius objektus, kuriuos su savimi tampo filmo herojai, išslapsčiau juos visur miške po šakomis. Pinigų rekvizitams nebuvo, tad ieškojau jų gamtoje. Apšvietimu buvo saulė, specialiais efektais – lietus, vabalai, musės ir t. t.

– Stebint „Tankynę“ dažnai aplanko nepatogumo jausmas. Ar tikslingai to siekei?

– Pirminė mano mintis buvo apie ryšio su gamta ieškantį žmogų. Bet galiausiai pats miškas tapo filmo veikėju. Tada teko keisti pirminį sumanymą. Taip filme atsirado 8 po mišką klaidžiojantys vyrai, bandantys atsikratyti to, ko nebenori su savimi nešiotis.

Įvairiuose šaltiniuose ieškojau, su kuo asocijuojamas miškas. Pradėjau nuo mitologijos. Sužinojau, kad dažnai miškas laikomas ligų, paslapčių arba laimės vieta. Galiausiai atradau, kad psichologijoje miškas dažnai prilyginamas pasąmonei. Mane tai sudomino. Nusprendžiau, kad miškas filme taps mūsų pasąmone, o mes joje klaidžiosime.

Taigi, galiausiai mano filmo žmonės bando atrasti ryšį su gamta, bet negali to padaryti dėl asmeninių bėdų, kurios trukdo jiems sveikai susijungti su gamta arba aplinka. Miškas tampa jų žaidimų aikštele, kurioje jie pasakoja, kodėl su savimi tamposi savo akmenį. Turbūt todėl filme ir juntamas tas nepatogumas.

Filmavimas vyko pavasarį–vasarą. Vis bundanti gamta nebuvo patogi filmavimams. Atgiję mašalai ir musės ir išprovokavo tekstus apie parazitus. Ne viską parašiau vieną ypu. Reagavau į situacijas ir jau nufilmuotas scenas, kad šios surastų teisingus susijungimo taškus.

– Koks tavo santykis su improvizacija?

– Šiaip labai tamprus, bet bandau jo po truputį atsikratyti, dirbti sistemingiau, mažų mažiausiai, kad žinočiau idėją nuo A iki Z, kaip nutiko kuriant „Tankynę“. Tačiau, man atrodo, kad improvizacijos atisakymas prilygsta intuicijos netekimui. Daryti tai, kas numatyta – per daug sausa.

Intuicija kūrybinį procesą pakelia į kitą lygį. Ypatingai įdomu, kai su šokėjais ar aktoriais pavyksta atrasti gerą ryšį. Tuomet improvizuoti labai lengva. Numatyti visko tarp tų taškų A ir Z tampa neįmanoma. Ir tai labai stebuklinga. Nenoriu to pamesti. Bet noriu būti pasiruošęs, kad galėčiau argumentuoti savo mintis šokėjams ir aktoriams.

– Antrojo karantino laikotarpiu kartu su šokio trupe „Nuepiko“ nufilmavai šokio filmą „Perdegimas“, įkvėptą šokio spektaklio tuo pačiu pavadinimu. Dar visai neseniai pats šokai trupėje ir esi vienas „Perdegimo“ idėjos autorių. Kaip sekėsi šį savo ir kolegų darbą perkelti į ekraną? Kokių prieigų ieškojote?

– Spektaklį perkelti į filmą buvo gana paprasta, nes ilgai brandinom tą idėją. Pradėjom dar tada, kai trupėje šokau pats. Vis sakydavau Mariui [Pinigiui], kad viena ar kita spektaklio vieta yra labai kinematografiška. Bet niekada negalėdavau spektaklio nufilmuoti, nes pats jame šokau. O norėjosi tai padaryti pačiam, nepatikėti kam kitam. Ir, štai, pagaliau, susiklostė tam tinkamos aplinkybės.

Filmą pradėjome filmuoti jau prasidėjus antrajam karantinui šalyje. Dėl judėjimo ir kitokių apribojimų, turėjome labai aiškias ribas šiame procese. Viską darėm lokaliai, erdvių ieškojom Kaune. Savo ribų suvokimas, man regis, šįkart pasiteisino kaip geroji praktika. Kai ką dėl to galbūt ir praradome, bet gal nereikia apie tai galvoti.

Na, o kalbant apie patį filmą, tai turėjau labai daug režisūrinės laisvės. Spektaklį mokėjau mintinai. Trupės nariai manimi visiškai pasitikėjo, nors galutinį rezultatą išgryninom visi drauge montažo procese. Pagrindinis siekis buvo kaip galima mažiau atkartoti spektaklį prieš kamerą. Todėl stengėmės atsiriboti nuo choreografijos, tesilaikyti judesių ir idėjų sekos. Filmas prasideda kambaryje, tarp keturių sienų. Tai tarsi savotiška klausykla, kurioje vyksta trijų filmo personažų pašnekesys, perdegimas.

Šokėjams paruošiau veiksmų planą tam tikrose erdvėse. Nuo pradžių puikiai žinojome kuo viskas prasidės ir kuo baigsis. Man visada labai svarbu viduje turėti tam tikrą to, ką filmuoju, naratyvą, kad pats sau galėčiau pateisinti, ką ir kodėl darau. Taip atsiranda įvairios detalės, kurių dauguma net nepastebi. Tačiau ir šiame filme, tarp taškų A ir Z, yra daug jausmo ir improvizacijos. Tai atvėrė mums daugiau galimybių filmuojant kiek suvaržytoje aplinkoje.

– Kas tave įkvepia pastaruoju metu? Kasdienybėje? Ir už kameros?

– Turbūt įkvėpimo šiuo metu semiuosi iš savęs paties. Galbūt tai susiję ir su karantinu. Dabar mes turim puikią galimybę atsigręžti į save. Išgyventi jausmus, kuriu įprastai neišgyvenam. Susidurti su tam tikra realybe, kurią turim priimti. O tai padaryti ne visada lengva. Manau, mano filmų temos ir ateityje siesis su vidiniu pasauliu.

Man patinka save tirti. Kol kas būtent nuo to prasideda mano scenarijai. Tikro žmogaus istorija, perkelta į scenarijų, savyje turi daugiau sulčių. Kol kas naudoju tik savo patirtis. Mane įkvepia prichoterapija ir visokių nepatogių dalykų sau pripažinimas: traumų, kompleksų, laimių, nelaimių. Pripažinimas, kad esu pažeidžiamas žmogus. Ir kuo sąžiningesnis esu su savimi, tuo lengviau kurti.

Tekstą parengė Justė Litinskaitė