Kultūra

2021.04.11 20:27

Malšindamos ilgesį ir kūrybos troškulį, dvi menininkės susisaistė neįprastu pažadu

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.04.11 20:27

Choreografės Agnietės Lisičkinaitės pakviesta į LRT.lt publikacijų ciklą „Menininkai kalbasi“, performanso menininkė Inga Galinytė atskleidžia, kaip atrado savo pašaukimą – jis sudomino tikrumu, kūniškumu, revoliucine istorija ir asmenybėmis. Papasakoja apie duetą su graikų menininke, kai skiriamos didelio atstumo, malšindamos ilgesį ir kūrybos troškulį, susisaistė neįprastu pažadu. 

I. Galinytė – septintoji pokalbių estafetės dalyvė. Publikacijų ciklas „Menininkai kalbasi“ suardo įprastą tvarką, kai žurnalistas kalbina pašnekovą, – čia menininkas (-ė) sau įdomių dalykų teiraujasi kolegų. Šie atsakydami pristato savo kūrybą – užrašytų, iliustruotų, filmuotų ar įgarsintų jos pavyzdžių. Ir tris klausimus pasirinktam kolegai. Skaitytojai kviečiami spėti, kas bus kitos publikacijos herojus.

– Tavo kūrybos kelias – kuo pradėjai ir kur esi dabar?

– Tikriausiai, kaip ir daugelis menininkų, galėčiau pasakyti, kad jis prasidėjo vaikystėje. Nors intensyviai ruoštis Vilniaus dailės akademijai ėmiau tik dešimtoje klasėje, žvelgdama į vaikystę matau save vingiuojančią tarp skirtingų meninio lavinimo disciplinų, kurios vienaip ar kitaip dabar daro įtaką mano kūrybai.

Baigiau dizaino specialybės bakalauro studijas, netrukus po jų atsidūriau Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kūriau spektaklių plakatus ir dirbau prie vizualinio teatro įvaizdžio.

Nors tikrai mėgau grafinį dizainą, savitą raiškos būdą, stebėdama spektaklių repeticijas, visada troškau ko nors daugiau, gilesnio. Puikiai atsimenu, kaip dirbdama teatre prie masyvaus tamsaus medžio stalo, už kurio kažkada sėdėjo režisierius Gintaras Varnas, ėmiau kurti meno magistrantūros planus.

Mokydamasi ir ieškodama savo meninės kalbos, atradau performanso meną. Jis prikaustė dėmesį tikrumu, kūniškumu, revoliucine istorija ir asmenybėmis.

Performanso meno edukacijos Lietuvoje mažai, todėl teko daug domėtis ir dirbti savarankiškai, ieškoti galimybių užsienyje, rinkti reikiamus performatyvius įrankius ir taip konstruoti savo kelią.

Vienas kertinių mano kūrybinio kelio taškų buvo tarptautinė vasaros programa Niujorko „Watermill“ centre 2018 metais. Centrą įkūrė legendinis teatro režisierius Robertas Wilsonas. Iš ten grįžau pasitikėdama savimi, parsivežiau tarpdiscipliniškumo žinių ir gyvenimo kaip performanso pojūtį. Būtent ten užsimezgusios meninės kolaboracijos teminio lauko ir meninių formų požiūriu turėjo didelę įtaką būsimiems darbams.

Šiuo metu gilinuosi į trauminių patirčių, empatijos, kūrybiškumo ir vaizduotės sąsajas. Ieškau performatyvios išraiškos galimybių, kurių neriboja antikvarinės performanso meno taisyklės ir žanro rėmai.

„Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ Fluxus vedybų queer variacija su tarprūšiniais elementais

– Mėgstamiausias tavo pačios kūrinys, procesas ir klaida?

– Mėgstamiausias kūrinys atsirado bendradarbiaujant su graikų kilmės menininke ir muzikante Anna Papathanasiou. Tai „Empatiško kūno“ trilogija. Ji užsimezgė Venecijos architektūros bienalėje, Lietuvos „Pelkių paviljone“, buvo subrandinta Graikijoje ir galiausiai parodyta XII Kauno bienalėje.

Šis kūrinys man labai reikšmingas ir dėl paties kūrybos proceso. Nuotolis tarp Lietuvos ir Graikijos neleido darbuotis kaip įprasta, patogiai, todėl susaistėme viena kitą kasdienio audiovizualinio dienoraščio pažadu.

Susitarimas buvo labai paprastas: kas vakarą viena kitai išsiunčiame per dieną surinktų garsų, vaizdų, judesių ir tekstų rinkinį. Šio proceso turinys diena iš dienos diktavo mūsų tęstinio performanso scenarijų ir stiprino ištikimybę vienos kitai ir kūrybai.

Na, o jei kalbėtume apie klaidas, mūsų dueto pavadinimas radosi ne iš ko kito, o būtent iš klaidos – „FTIJ. sorry“ („First Time In Jacuzzi. Sorry“; liet. „Pirmą kartą sūkurinėje vonioje. Atsiprašau.“). Vis dėlto šią istoriją nuodugniai atskleisti užtruktų, tad pasakysiu tik tiek, kad klaidos aspektas mūsiškei performansų trilogijai buvo itin ryškus. Klaida – neišvengiamas kuriančio ir naujas teritorijas tyrinėjančio žmogaus palydovas. Norėčiau jas mylėti ir lengviau susitaikyti.

– Įsivaizduok, kad turi absoliučiai visas įmanomas technines, finansines, vidines galimybes sukurti darbą. Koks jis būtų?

– Tikriausiai surinkčiau įvairių menininkų, su kuriais norisi dirbti, komandą. Išskristume į kurią nors egzotišką pasaulio vietą, kur daug saulės ir vandens.

Ten kartu tyrinėtume tam tikrą teminį lauką, supančią aplinką, keistumės kūrybinėmis įžvalgomis ir praktikomis.

Būčiau laiminga žinodama, kad tiems žmonėms ir sau galiu pasiūlyti visišką kūrybos laisvę. O jos materija ir išpildymas – jau tik pasekmė.

Trys Ingos Galinytės klausimai būsimai pašnekovei:

Kas šiuo metu labiausiai skatina tavo muzikinius ieškojimus, kūrybines praktikas?

Labai paprastas klausimas, bet gal gali papasakoti, kas tau yra gyvenimo grožis?

Jei turėtum kelis paralelinius gyvenimus, kokias kitas menines disciplinas norėtum tyrinėti, įvaldyti ir kodėl?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt