Kultūra

2021.04.02 21:58

Inga Mitunevičiūtė. Istorija iš paukščio skrydžio: kolektyvinė kaltė ir Shakespeare`o sūnų pasiglemžusi „juodoji mirtis“

knygų apžvalga
Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.02 21:58

Pastaruoju metu ir verstinėje, ir lietuvių literatūroje itin pastebimas noras atgaivinti istoriją, grįžti prie tam tikrų istorinių laikotarpių, asmenybių, pažvelgti į visa tai kažkiek kitaip, galbūt žmogiškiau, labiau per žmonių pasakojamas istorijas, o ne vadovėlišką faktų dėstymą.

Galbūt tai rodo, kad jau pakankamai nutolome nuo kai kurių skaudžių patirčių ir galime laisviau jas reflektuoti, nes neteko išgyventi, o dažniausiai tik girdėti kaip pasakojimus ir perduoti kaip pasakojimus. Tarp gausybės knygų istorine tematika jau sunku rasti kuo nors labai stebinančią, bet štai mano rankose kaip tik tokia – gerąja prasme nustebinusi ir turiniu, ir forma. Tai vokiečių autorės Noros Krug knyga „Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“, kurią iš vokiečių kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido leidykla „Aukso žuvys“ (2020).


Žodis „heimat“ yra „terminas, apibūdinantis vaizduotėje susikurto arba tikro kraštovaizdžio ar vietos, su kuria žmogus (...) jaučia išskirtinį bendrumą, sąvoką. Ši patirtis (...) perduodama iš kartos į kartą, per šeimą ir kitas institucijas arba pasitelkus politines ideologijas. Kasdienėje vartosenoje „heimat“ taip pat reiškia vietą (...), kurioje žmogus gimė, patyrė ankstyvąją socializaciją, reikšmingai formuojančią tapatybę, charakterį, mentalitetą ir pasaulėžiūrą (...).“ Kitaip tariant – tėvynė.

Uždavusi sau klausimą „Kaip žinoti, kas esi, jei nesupranti, iš kur ateini?“ autorė trupinėlis po trupinėlio, faktas po fakto, prisiminimas po prisiminimo rekonstruoja savyje prarastos tėvynės jausmą. Kodėl prarastos? Autorė, emigravusi į Ameriką ir ištekėjusi už niujorkiečio žydo, pasakoja apie nešiojamą savyje nuolatinį kaltės jausmą – bandymą nuslėpti vokišką akcentą, nesakyti, iš kur esi; apie kelias kartas vokiečių, ištrynusių iš savo atminties karą, negiedančių Vokietijos himno, nevartojančių žodžių „didvyris“, „pergalė“, „mūšis“ ir „pasididžiavimas“, mokykloje nagrinėjančių Hitlerio kalbos retoriką ir vežamų į ekskursijas po koncentracijos stovyklas. Apie kolektyvinę kaltę, kurią pajunta dar mokyklos suole ir kuri persekioja visą gyvenimą.

Kas ta Vokietija be visuotinės kaltės, be propagandos, be slėpimo ir nutylėjimų? Autorė leidžiasi į kelionę namo – visomis prasmėmis. Emigracija jai leidžia pažvelgti į tėvynę iš šalies, o grįžimas – atrasti iš naujo giminės istoriją. Ir ši istorija ne pati maloniausia: sužinojusi, kad senelis priklausė nacių partijai, ji išnagrinėja visus gimtojo miestelio archyvus, apklausia artimuosius, gimines, pažįstamus ir net nepažįstamus – visus, kurie dar prisimena tą laikotarpį, ir ieško atsakymo, kokios gi priklausymo partijai priežastys. Ar nuoširdus tikėjimas Hitlerio ideologija, ar tiesiog praktiniai sumetimai? Pasirodo, viskas ne taip paprasta.

Noros Krug paieškos įgavo nuostabiai atvirą, nuoširdų, be galo paveikų – tiek emociškai, tiek vizualiai – pasakojimą apie tėvynės ir savęs paieškas. Tėvynės, kuri kaip vokiški klijai gali suklijuoti visas sudužusias savęs dalis, bet nepaslėps įtrūkimo. Knyga vizualiai primena šeimos albumą, gyvenimo rekonstrukciją, kur vaizdai dažnai labai iškalbingi ir dermėje su tekstu yra tokie galingi, kad atveria viduje ne vieną plyšį. Laimei, yra vokiškų klijų viskam suklijuoti.

Maggie O`Farrell, vienos žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, knyga „Hamnetas“, kurią iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, o išleido leidykla „Baltos lankos“ (2021), – tai dar vienas bandymas pateikti vienos paslaptingiausių literatūros figūrų – Williamo Shakespeare`o – gyvenimo interpretaciją. Kaip pirštinių pirklio sūnus iš Stratfordo prie Eivono tapo vienu žymiausių pasaulio rašytojų? Šią figūrą gaubia ne viena paslaptis ir peno interpretacijoms tiek daug, kad net stovint prie Shakespeare`o kapo Šv. Trejybės bažnyčioje ar lankantis jo gimtajame name kyla daug abejonių, ar tikrai ši aplinka pagimdė tokį genijų.

Knygoje „Hamnetas“ tokių abejonių nerasite, bet rasite grožinį kūrinį, atsiradusį iš autorės pamąstymų apie tam tikrus nutylėjimus Shakespeare`o kūryboje. Šie nutylėjimai – tai 16 a. pabaigoje siautusi maro epidemija, „juodoji mirtis“, nuo kurios, kaip manoma, būdamas vienuolikos mirė Shakespeare`o sūnelis Hamnetas. Šios netekties skausmas pakeitė visą šeimos gyvenimą, uždėjo nenuimamą gedulo šydą, tačiau po ketverių metų atsirado viena žymiausių Shakespeare`o pjesių „Hamletas“ – tikriausiai puikiausia įmanoma skausmo įprasminimo forma pasaulyje.

Kartu tai pasakojimas apie Agnesę, Hamneto motiną – gaivališką, laukinę, ypatingą, nuostabią moterį, turinčią nepaprastų galių ir, regis, priklausančią kitai nei jos vyras stichijai – gamtos ir dvasių. Agnesė skaito žmones – turi galią gydyti jų kūnus ir įžvelgti jų sielas bei likimus, bet neišgelbsti savo sūnaus, o jo netektis tampa lemtinga visai šeimai. Jos istorija – taip pat ir 16 a. neatitinkančios visuomenės normų moters bandymas išsivaduoti iš šeimos pančių, iš likimo tekėti už nemylimo, iš įprastinio namų šeimininkės vaidmens. Agnesė, kaip ir neatsiejama jos palydovė, dresuota pelėsakalio patelė, įkūnija savyje skrydžio ir medžioklės laisvę, bet kartu – sutramdymą, prijaukinimą, paklusimą. Tokį moterišką, tokį atpažįstamą.

Šis meistriškai parašytas romanas 2020 metais įvertintas „Women`s Prize for Fiction“ apdovanojimu ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.