Kultūra

2021.04.05 16:56

Algimantas Aleksandravičius apie Skirmantą Valiulį: palikdavo vilties ir pačiam negabiausiam

Aistė Stonytė, LRT PLIUS laida „Legendos. Šiandien ir visados“, LRT.lt2021.04.05 16:56

Nepaprastai geranoriškas, tolerantiškas, darbštus, mokėjęs į reiškinį pažvelgti savitai ir be galo smalsus – tokį Skirmantą Valiulį pamena žmonės, kuriems teko laimė jį pažinoti ar su juo dirbti. Kritikas sugebėjo net sudėtingiausiose situacijose ne skaldyti, bet vienyti žmones. Žurnalistikos analitikas Žygintas Pečiulis tvirtina, kad „televizijos kritika Lietuvoje su S. Valiuliu prasidėjo ir su juo baigėsi“.

Laidoje „Legendos. Šiandien ir visados“ kviečiama prisiminti prieš 10 metų netikėtai anapilin iškeliavusią kino, televizijos ir fotografijos pasaulio legendą ir daugelio brangų mokytoją, dėstytoją S. Valiulį.

Legendos. Šiandien ir visados. Prisimenant Skirmantą Valiulį: neeilinė asmenybė, į kiekvieną reiškinį žvelgusi kultūrinių sąsajų kontekste

„Mano tėtis, Skirmantas Valiulis, išaugo iš tokių gerai džiaugsmo ir skausmo ašaromis sūdytų šaknų, – teigia S. Valiulio dukra, etnomuzikologė Skirmantė Valiulytė. – Gimė ir augo lygumų krašte, Pakruojo rajone, vienkiemyje. Prasidėjus trėmimams, mano močiutės šeimą išvežė, senelis su močiute buvo palikti gyventi, tačiau 1950 m. senelis buvo išvežtas, įkalintas ir galiausiai nusiųstas į lagerį. Tai čia ryškės, kad tėčio pagrindinis laikotarpis praėjo be tėvo.“

Pasak S. Valiulytės, jos „močiutė su vaikais buvo pabėgėliai savo šalyje, jie slapstėsi ir atsidūrė Šiauliuose, čia tėtis baigė J. Janonio vidurinę mokyklą, o baigęs sėkmingai įstojo į Vilniaus universitetą, lituanistiką“.

„Tai buvo neeilinė asmenybė ir jam bendrų kartos standartų negalima taikyti, nes jis nebuvo vidurkis, kiti jo kartos žmonės tiek daug neskaitė, nesidomėjo“, – išskiria žurnalistikos analitikas, prof. dr. Ž. Pečiulis.

„S. Valiulio gyvenime buvo trys stulpai: fotografija, kinas ir televizija. Aš negalėčiau sakyti, kad jis prie kurio nors vieno buvo prisirišęs“, – įvardija žiniasklaidos ekspertė, prof. dr. Audronė Nugaraitė, kalbėdama apie S. Valiulio veiklą.

O režisierė Aistė Žegulytė prisimena, kaip S. Valiulis jai palinkėjo toliau tęsti kelionę kine ir ieškoti savo vietos jame: „Tai man šis palinkėjimas taip stipriai įstrigo į širdį, kad aš jo ir negaliu pamiršti.“

„S. Valiulis buvo nepiktybiškas autoriaus atžvilgiu, kritikuodamas būdavo tolerantiškas. Jis kritikuodamas niekuomet neleido sau sudirbti autoriaus, galbūt tai buvo jo etiketas. Kritikas palikdavo vilties ir pačiam negabiausiam autoriui“, – pažymi fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.

A. Nugaraitė pripažįsta, kad S. Valiulio raštą buvo labai sunku skaityti: „Recenzijas, straipsnius S. Valiulis rašydavo didžiosiomis raidėmis. Taip jis gerbdavo mus visus arba tuos, kurie vėliau skaitė, perrinko, nes didžiosiomis raidėmis lengviau suvokti tekstą.“

S. Valiulis įsteigė Erotikos muziejų, teigdamas, jog per fotografiją galime perteikti gražų kūną, nepadarydami jo nešvankaus.

Anot A. Aleksandravičiaus, S. Valiulis „buvo novatorius, vien barzda, kai plaukai prasidėdavo po smakru, visi šiurpdavo arba žavėdavosi, o jam būdavo tas pats. S. Valiulis buvo drąsus, jis Emilio Vėlyvio filme „Zero“ nusifilmavo kaip pornokaralius“.

„S. Valiulis skaitė knygas, nes jam reikėjo žinių, jis rašė knygas, kad žinias perduotų. Kaip didžiausias jo gyvenimo apibendrinimas buvo knygos apie fotografiją, net ne apie kiną. Daugiausia rašė dviese su Stanislovu Žvirgždu. Kitos knygos buvo televizijos kritika“, – teigia prof. dr. Ž. Pečiulis.

Kino režisierius, operatorius Algirdas Tarvydas pripažįsta, jog S. Valiuliui „reikėjo domėtis, kad turėtų ką parašyti. S. Valiulio profesija vertė kritiką būti smalsų, bet jis toks ir buvo“.

Ž. Pečiulis teigia, kad „televizijos kritika Lietuvoje su S. Valiuliu prasidėjo ir su juo baigėsi, bet galbūt čia yra ir kitų sutapimų. Jis bene pirmas pradėjo rašyti savaitines apžvalgas, kurios jau buvo JAV, Europoje ir visur kitur.“

„Aš net nevadinčiau S. Valiulio kritiku, jis buvo savo stiliaus apžvalgininkas. S. Valiulio tekstų skaitymas duodavo žymiai daugiau negu sausa kritika. Jis nekritikuodavo, tiesiog apžvelgdavo su jam būdinga ironija, sarkazmu vieną kitą reiškinį“, – pažymi režisierius E. Vėlyvis.

Pasak S. Valiulytės, „jį mėgo išrinkti lyderiu, o jo lyderystė, žiūrint iš šeimos pozicijų ir šalies, nebuvo aktyvaus kovotojo. Jis buvo ramus ir iš taikos pozicijų besistengiantis kolektyvą sujungti žmogus. Toks pats buvo ir šeimoje: bet kokią krizę, iššūkį stengėsi spręsti ramiai.“ Tos savybės, anot dukros, lėmė, kad jam tekdavo vadovauti lūžiniais, istoriniais momentais.

„Jis buvo Lietuvos televizijos direktorius, bet jis per daug geras, netgi, rodosi, pacifistas, kuris negalėtų nieko blogo padaryti. S. Valiulis buvo besidžiaugiantis aplinka, žmonėmis, įvykiais, kitų žmonių kūryba. Jis rašydavo apie visus, jo visiems pakakdavo“, – mintimis dalijasi A. Aleksandravičius.

Fotomenininkas apibendrina, kad „10 metų po S. Valiulio mirties yra didelė tuštuma ir niekas nėra į tą vietą svariai atsistojęs“. A. Aleksandravičius išskiria S. Valiulio drąsą, optimizmą, smalsumą, profesionalumą ir priduria, kad „jis atrodė kaip ne šios planetos gyventojas“.

Tekstą pagal LRT PLIUS laidą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.