Kultūra

2021.04.05 19:41

Teatro kompozitoriai apie tylos reikšmę spektaklyje: ji paradoksaliai išryškina muziką

Gerūta Griniūtė, LRT KLASIKOS laida „O paskui – tyla“, LRT.lt2021.04.05 19:41

„Tyla yra ne tik svarbus elementas, bet ir kompozitoriaus įrankis, kurį jis privalo naudoti labai atsakingai. Dažniausiai tylos įrankis yra naudojamas tada, kada muzika jau būna sukurta. [...] Tyla paradoksaliai išryškina muziką, buvusią prieš tai ir skambėsiančią po to“, – LRT KLASIKAI sako kompozitorius, tekstų autorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas, nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ apdovanotas už geriausią muziką spektakliui 2008-aisiais Martynas Bialobžeskis.

LRT KLASIKA pradeda naują laidų ciklą apie muziką teatre. Iš viso bus parengtos 5 laidos, jas pristatysime ir LRT.lt skaitytojams. Pirmoje laidoje klausytojai ir skaitytojai sužinos apie teatro kompozitoriaus profesijos ypatumus bei tylos reikšmę spektaklio muzikos fone.

M. Bialobžeskis, pasiūlęs laidos idėją, sako, kad „muzika yra neapčiuopiama, nematoma ir, ko gero, labiausiai žiūrovų emocijas veikianti spektaklio dalis“.

„Nematomu garsiniu audiniu apvilkti spektaklio kūną, paryškinti arba, atvirkščiai – nuslopinti emocinį foną, padėti arba oponuoti aktoriams, nebylias scenas paversti suprantamomis be žodžių ryžtasi ne kiekvienas muzikos kūrėjas“, – teigia kompozitorius ir tekstų autorius.


Viena vertus, tai nelengvas darbas, kita vertus, teatre dirbantys kompozitoriai atranda daug stebuklų ir magijos, tvirtina šio amato meistras ir laidos vedėjas M. Bialobžeskis. Pasak jo, muzikoje svarbus ir tylos elementas. Tyliaisiais teatro magais paradoksaliai kartais yra pavadinami ir kompozitoriai, teatro gyvenime jie neretai lieka tam tikrame šešėlyje.

„Tyla yra ne tik svarbus elementas, bet ir kompozitoriaus įrankis, kurį jis privalo naudoti labai atsakingai. Dažniausiai tylos įrankis yra naudojamas tada, kada muzika jau būna sukurta. Tuomet reikia suprasti balansą, kada muzika yra būtina, ir kada jos nereikia. Tai taip pat yra labai svarbus susitarimas tarp kompozitoriaus ir režisieriaus, – sako jis. – Ta tyla paradoksaliai išryškina muziką, buvusią prieš tai ir skambėsiančią po to.“

Tyla paradoksaliai išryškina muziką, buvusią prieš tai ir skambėsiančią po to.

Kompozitorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro (JMVMC) direktorius, 1998-aisiais apdovanotas „Kristoforu“, 2006-ųjų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Gintaras Sodeika prisipažįsta tylos tema muzikoje diskutavęs tiek su kolegomis kompozitoriais, tiek su režisieriais, tiek ir su įvairių laidų vedėjais. Pasak jo, „viskas spektaklyje yra muzika“.

„Tą deklaruoju nuo labai seniai – kai tik pradėjau dirbti profesionalioje scenoje, – tikina G. Sodeika. – Kartais to idealo pasiekti pavyksta geriau, kartais blogiau – kiekvienas projektas yra labai skirtingas. Tuo tie projektai ir yra žavūs, kad yra skirtingi.“

Viskas spektaklyje yra muzika.

G. Sodeika

Tiesiog yra garsas ir tiesiog yra tyla, į kolegų diskusiją įsitraukia kompozitorius, dailininkas, Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas, „Auksinio scenos kryžiaus“ 2010-aisiais, 2012-aisiais ir 2018-aisiais laureatas, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius Antanas Jasenka.

„Amžiną atilsį Faustas Latėnas teatro muzikoje naudojo tiesiog muziką. Nekrošius mėgdavo ištisinį srautą muzikos, kol galiausiai tai supranti kaip tylą. Ji ištirpsta, kaip Gintaras sako, ir viskas. [...] Taigi, pasakyti, kas gi yra ta tyla, tikrai labai sunku. [...] Mes tik galime susitarti, kad čia ji yra, o čia jos nėra. [...]

Nekrošius mėgdavo ištisinį srautą muzikos, kol galiausiai tai supranti kaip tylą.

Aš mėgstu naudoti tokį fokusą – teatre tą visada darau. Nesvarbu, koks režisierius, – šypteli A. Jasenka. – Aš visada įrašinėju orą. Jis turi tokį specifinį garsą. Paskui jis yra transliuojamas spektaklio metu, tačiau žiūrovas jo nelabai girdi. Tačiau kuomet kuriuo nors momentu tu sustabdai tą garsą, pati didžiausia muzika įvyksta to sustojimo metu. Tuomet yra išgirstamas tas eterinis garsas.“

„Tokio dalyko kaip tyla nėra“, – čia pat į diskusiją įsitraukia ir kolegai A. Jasenkai pritaria Jonas Jurkūnas, kompozitorius, Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalio 2011 m. apdovanotas už geriausią spektaklio muzikinį sprendimą spektaklyje „Barbora Radvilaitė“, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) bei KTU dėstytojas. Pasak jo, net ir nejauki tyla gali būti jaukus garsas.

Tokio dalyko kaip tyla nėra.

J. Jurkūnas

„Bet kokiu atveju muzika ir garsai nebūtinai yra natos – jie kartu eina su pasakojimu, – teigia J. Jurkūnas. – Jie padeda skleistis bendram, šiuo atveju – spektaklio naratyvui.“

Išsamesnė diskusija ne tik apie tylą, bet ir apskritai apie kompozitoriaus vaidmenį teatre su laidos svečiais kompozitoriais Antanu Jasenka, Gintaru Sodeika ir Jonu Jurkūnu bei laidos vedėjais Martynu ir Gerūta Griniūte – radijo įraše.


„O paskui – tyla“ pokalbių klausykite tiesiogiai LRT KLASIKOS eteryje penktadieniais, 15 val., nuo kovo 26 iki balandžio 23 d. Pokalbių įrašų galite klausytis ir LRT audiotekoje.

Parengė Vismantas Žuklevičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt