Kultūra

2021.03.28 14:25

Libertas Klimka. Didžiosios savaitės papročius menant

Libertas Klimka,etnologas2021.03.28 14:25

Šį vakarą dangaus skliautą nušvies mėnulio pilnatis. Ji pirmoji po lygiadienio, tai reiškia, kad kitą sekmadienį baigsis gavėnia, išauš didžiosios pavasario šventės – Šv. Velykų rytas. Žalia kadugio ar susprogusių pumpurų rykštelė – tai verbų sekmadienio, o ir Didžiosios savaitės pradžios simbolis. Krikščioniškame liturginiame apeigyne tos savaitės dienos bus taip sureikšmintos.

Ketvirtadienis – paskutinės vakarienės priminimas, todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai. Penktadienį iškilmingai, violetiniu apdangalu pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios diena. Didįjį šeštadienį, pašventinus ugnį ir vandenį, varpai vėl suskamba.

O kokie tradiciniai papročiai lydėdavo Didžiąją savaitę? Kaimo senoliai pasakys, kad jos metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darydavo du kartus, o penktadienį – tris.

Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Darbų daug, tad ir atsikelti reikia kuo anksčiausiai. Saulei tekant užtat sveikatos visiems metams galima pasisemti! Bereikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų, ir saulei tekant nusiprausti jo auksiniu vandeniu. O kad sėkmė auginant gyvulius lydėtų, darydavo tokį burtą. Iš miško atnešdavo skruzdėlyno kupstą ir supildavo tvartan – tai prieauglio bus kaip tų skruzdėlių. Iš miško parsinešdavo ir žalumynų – bruknienojų, pataisų – Velykų stalo papuošimui.

Žalumos ten padėti būtina – tada rugeliai žiemkentėliai spėriai atsigaus ir gražiai sužaliuos. Šeimininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas – sodas bus sveikesnis. Mergaitės gėles persodindavo. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelyjanti. Taip pat į naują puodynėlę pripildavo druskos, pastatydavo ant krosnies prieždos, kuo arčiau ugnies.

Stovės ten iki Velykų ryto ir pavirs stipriu vaistu. Tąja druska gydomi gyvuliai; jos žiupsnelis beriamas į židinį, užėjus juodam audros debesiui, kad perkūnas neįtrenktų. Ketvirtadienio vakare daug kur kaime ir pirtelę pakurdavo. Malkų nors prakuroms reiktų iš kaimynų skiedryno paimti. Šis keistokas paprotys be abejo turi giluminę prasmę. Mat savomis kūrenama eilinį savaitgalį, o atneštinėmis – prieš didžiąją šventę. Gal todėl, kad manyta tądien čia prausiantis ir artimųjų vėles, atėjusias iš anapus?

Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbama mažiau. Tądien tausojamos ir išaugintų gėrybių atsargos, net viralas nekaičiamas, – „kad batviniai geriau derėtų”. Dar šią dieną nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos prieš Prisikėlimo šventę išeinančios iš skaistyklos. Todėl žmonės lankydavo kapus; būtinai nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegu žino, kur ilsisi giminės prabočiai.

Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Tai būdavęs paaugusių vaikų rūpestis. Ugnį parsigabendavo įdegę budę, – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Išrieda tokie ugnies ratai pavakare į visas puses – įspūdingas reginys! Iš naujo įkūrus krosnį atneštąją ugnimi, būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai.

Prisikėlimo Šv. Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Kristaus karstą ten saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbėmis uniformomis su popieriniais antpečiais ir apsiginklavusi mediniais kardais. Vienas koks miklesnis vaikinukas persirengdavo kipšiuku, sargybinius erzinančiu ir krečiančiu visokius pokštus. Tai nuovargio snauduliui prablaškyti. Žemaitijoje būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.

Tos paminėtos tradicijos – tautos sąsajos su tėviškės gamta ir savąja istorija...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt