Kultūra

2021.03.28 12:47

Ilgametis LRT darbuotojas Kazimieras Pūras: ak, ne sykį mane, patekusį į kritišką situaciją, gelbėjo motina

Kazimieras Pūras2021.03.28 12:47

Kovo 28 dieną 95 metų jubiliejų pasitinka žurnalistas, literatas, vertėjas, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos visuomeninių ir meninių laidų vedėjas Kazimieras Pūras. Eilėraščių, scenarijų, pjesių, memuarų ir pažintinių knygų autorius sako šiuo metu su anūkais susitelkęs į naują prisiminimų ciklą „Margo gyvenimo paveikslėliai“. Vienu tokiu „paveikslėliu“ apie Lietuvos radiją ir dalijasi su portalo LRT.lt skaitytojais.

Speiguoti paryčiai su pono Alberto radiju

Atsisveikinęs su mokslais Kiemėnų pradinėje, Saločių pradžios mokykloje penktą ir šeštą skyrius baigiau per vienus 1939–1940 mokslo metus. Penkto skyriaus programą išėjau 1939-ųjų vasarą. Mane paruošė Saločių pradžios mokyklos vedėjas Jonas Morkvėnas. Mokiausi namuose, tik per savaitę kartą nuvažiuodavau į Saločius. Mokytojas patikrindavo atliktas ir paskirdavo naujų užduočių. Rugsėjo 1 dieną išlaikiau egzaminus ir buvau priimtas į šeštą skyrių.

Mokslai vasaros metu kainavo 50 litų. O su tuo 50 litų banknotu, kurį turėjau nuvežti mokytojui, atsitiko keistas dalykas. Tėvai surinko šią sumą už pieną, kas rytą vežamą į Kiemėnų pieninę. Rugpjūčio vidury nuėjau į pieninę tos sumos atsiimti. Gavęs solidžią žalsvokos spalvos kupiūrą, įbrukau ją į dešiniąją kelnių kišenę ir patenkintas žingsniuoju namo.

Buvo jau pavakarys. Kelio – du kilometrai. Tuo metu žvyruotame vieškely būdavo išgremžtos plačios tekinių provėžos, kuriose, sausam orui esant, susikaupdavo daug tekinių primaltų dulkių.

Basomis kojomis vienmarškinis pėdinau kairiąja provėža, kad žvyro akmenukai, kurių vieškelyje labai daug, nedirgintų padų. Grįžęs namo stengiuosi pradžiuginti tėvus, manęs belaukiančius kieme. Kišu ranką į klešnės kišenėlę. O banknoto joje – nė kvapo... Matyt, kelyje, graibinėdamasis po kišenę, jį pamečiau. O juk tai pakankamai stambi sumelė, nuo kurios priklausė mano mokslai Saločiuose.

Tėvas tyli. Motina mane, verkiantį, guodžia. Išklausinėjo, ar nebuvau pakely kur nors užsukęs, kokioje vietoje reikėtų ieškoti. Ramina – kaip nors užsimokėsim mokytojui, ir liepia gultis poilsiui. Rytoj, saulei patekėjus, ji eisianti ieškoti. Užmigau, sunkių minčių slegiamas...

Anksti rytą mane, dar giliai įmigusį, motina žadina: „Kaziuk, radau pinigus...“ Koks džiaugsmas! Pasirodo, ji ėjo tiksliai mano nusakyta provėža ir, nuėjusi pusantro kilometro, ties Samo kalneliu provėžoje banknotą atrado.

Laimė, kad po mano kelionės pavakary iki ankstyvo ryto niekas vieškeliu vežimu nevažiavo, – tekiniai dulkėse popierinį banknotą būtų sutrynę. Ir laimė, kad ėjau provėža, tad motinai galėjau tiksliai nustatyti savo judėjimo koordinates... Ak, ne sykį mane, patekusį į kritišką situaciją, gelbėjo motina...

Ak, ne sykį mane, patekusį į kritišką situaciją, gelbėjo motina...

Pirmoji mokslo metų diena buvo paženklinta Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tačiau gražios rudens savaitės bėgo be jokių pokyčių. Miestukas, išsidėstęs Mūšos krantuose, kuriuos jungia Dariaus ir Girėno tiltas, švarus, tvarkingas.

Savitą koloritą jam suteikė čia besiverčiančios prekyba žydų šeimos. Iš jų savo kultūra išsiskyrė miestelio vaistininko Vigušino šeima, auginusi ar ne tris atžalas. Pamenu vieną jų, aukštaūgį, inteligentiškų manierų jaunuolį. Regis, studijavo Vienoje...

Valsčių jau dvidešimtį metų valdė didelį autoritetą turintis viršaitis J. Steponavičius. Vietoj vasarą mirusio klebono kan. A. Štombergo, griežto dvasininko, valdžiusio didžiulę parapiją 35 metus, buvo paskirtas kunigas Antanas Kripaitis, nepaprastai jautrus ir dėmesingas parapijiečiams. Dėstė mums tikybą...

Tėvai išnuomojo kambariuką naujamiestyje pas Veroniką Sujetienę, gyvenome trise – mano draugai mokėsi penktame skyriuje. Šeimininkė buvo maloni, religinga moteris. Spalį drauge su ja vakarais turėjome eiti į bažnyčią, į rožančiaus intencijai skirtas pamaldas arba melstis su ja namuose. Mūsų klasės mokytoja Ona Kielaitė – inteligentiška, jau nebe pirmos jaunystės panelė. Akiratį plėtėme ne tik mokslo žiniomis, bet ir grožinės literatūros knygomis. Jas imdavome iš viešosios bibliotekos...

Didžiausias to rudens įvykis buvo Vilniaus atgavimas. Mes, mokiniai, su mokytojais džiaugėmės atgavę sostinę, dar gerai nesuvokdami sudėtingų politikos viražų...

Gal lapkričio pradžioje gretimame kambarėly šalia mūsų, tik su skirtingu įėjimu, apsigyveno aukštas, dailaus stoto, jaunas vyras. Šeimininkė mums prasitarė priėmusi „ant buto“ kontrolasistentą Albertą. Jo tarnystė – tikrinti rytais Saločių pieninėje ūkininkų atvežamą pieną.

Pieninė turėjo modernią įrangą, pienininkystės ūkis Saločių apylinkėse vystėsi intensyviai, tad kontrolasistentas darbo turėjo apsčiai. Mes jo nė nematydavome, juoba kad kaimynas sugrįždavo į savo kambarėlį tik vėlų vakarą.

Anot šeimininkės, baigęs darbą pieninėje, jis mėgstąs pamerginėti.

Prabėgus kelioms savaitėms, ankstų rytą, dar laikrodžiui neišmušus septynių, mus pažadino už sienos grojantis radijas. Po muzikos diktorius skaitė žinias. Šeimininkė mums pranešė, kad ponas Albertas nusipirkęs solidų radijo imtuvą, kaip vėliau sužinojome, „Telefunken“ markės.

Anksti iš patalo pakilęs mūsų kaimynas, kol atlikdavo tualetinį ritualą, kol sudorodavo šeimininkės paruoštus pusryčius, garsiai paleidęs radiją, per patį įmygį pažadindavo mus iš miego, – ėmėme net nervintis.

Tačiau gruodžio pradžioje toji rytinė Kauno radiofono programa patraukė mūsų dėmesį. Žinių laidoje išgirdome, kad Sovietų Sąjunga užpuolė nedidelę Šiaurės Europos valstybę Suomiją. Esą rusai, susirūpinę Leningrado saugumu, norėję derybų keliu išspręsti šį klausimą, bet suomiai nesutikę. Sudaryta nauja Otto Kuusineno Vyriausybė.

Diktorius pranešinėjo, kad suomių kariai atkakliai priešinasi dešimteriopai skaitlingesnėms Raudonosios armijos pajėgoms, kad Sovietų Sąjunga pašalinta iš Tautų Sąjungos.

Besiklausant tų šiurpių žinių atėjo ir Kalėdų atostogos. Tėvų namuose teko tenkintis tik savaitinio „Ūkininko patarėjo“ skelbiama informacija. O po atostogų pono Alberto radijo rytinės laidos jau klausėmės su didžiausiu įdomumu. Sausį Lietuvą sukaustė speigai. Pabusdavome, pažadinti radijo, žvilgtelėdavome į žiemos gėlėmis pasipuošusius langus ir tiesiog negalėdavome suvokti, kaip suomiai tokiame šaltyje atsilaiko prieš rusų artilerijos laviną, bombonešių ir tankų atakas.

Kauno radiofonas, pradedantis savo programą giesme „Dieve, saugok mūsų brangią Tėvynę Lietuvą“, tapo mums tarsi kokia šventove. Jautėmės laimingi, kad turime šiltą kambarėlį, kad galime mokytis, skaityti knygas.

Kauno radiofonas, pradedantis savo programą giesme „Dieve, saugok mūsų brangią Tėvynę Lietuvą“, tapo mums tarsi kokia šventove.

O kai šalčiai paspaudė iki 36 laipsnių šalčio, pamokos mokykloje buvo nutrauktos, šiltame kambarėlyje ištisas dienas iš rankų neišleisdavome tokių mums brangių kūrinių kaip „Dėdės Tomo trobelė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Savanorių žygiai“... Mes net pasiilgdavome radijo. O jis tylėdavo ne tik visą dieną, bet ir vakare, kai būdavo transliuojami vaidinimai, koncertai, skaitomos naujausios žinios. Vėlai grįždavo mūsų kaimynas, gal panelių privaišintas, radiją, mūsų gailesčiui, palikdavo ramybėje ir tuojau griūdavo į lovą.

O rytais po giesmės „Dieve, saugok...“ diktorius vėl skaitė kraupias žinias, tarsi nesibaigiantį detektyvinį serialą. Įnirtingi mūšiai prie Peipuso ežero. Rusai įvarė pleištą į Manerheimo gynybinę liniją. Užėmė stambų miestą Viborgą. Bombardavo Helsinkį.

Vakarų šalys, vedančios apkasų karą prieš Vokietiją Mažino linijos ruože, nors ir palaikė suomius, karinės paramos jiems nesuteikė. Tik švedų, danų, norvegų savanoriai skuba kaimynams į pagalbą.

Kiek prisimenu, ryto žinias skaitydavo vyriškos padermės diktoriai. Gal Radiofono vadovybė, esant dideliems šalčiams, moteris diktores patausodavo. O gal tiesiog etiniu požiūriu laikė netikslinga, kad kraupias žinias iš šiaurės fronto pranešinėtų moterys.

Jautėme, kad Lietuvos radijas palaiko suomių tautos ryžtą apginti Tėvynę. Tik po daugelio metų iš Bronio Railos, dirbusio tuo laiku Kauno radiofone, memuarų sužinojau, kad sovietų pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas buvo labai nepatenkintas tokia Žiemos karo traktuote Lietuvos radijo programose ir tuo klausimu darė demaršus mūsų Užsienio reikalų ministerijai, bandydamas apkaltinti Lietuvą antisovietine propaganda ir reikalaudamas ją nutraukti.

Ministerija, turėdama omeny mūsų šalyje dislokuotas sovietų karines įgulas, bandžiusi įtikinti Radiofono vadovybę laikytis neutralesnės pozicijos, tačiau eteryje ir toliau sklido pranešimai ta pačia tonacija...

Ministerija bandžiusi įtikinti Radiofono vadovybę laikytis neutralesnės pozicijos, tačiau eteryje ir toliau sklido pranešimai ta pačia tonacija...

Speigai Lietuvoje tvyrojo visą sausį ir pusę vasario. Mokyklos dienyne, kurį išsaugojau, įrašyta, kad dėl šalčių pamokos nevyko net devynias dienas.

Vasario antroje pusėje jau jutome, kad suomių pajėgos senka, tačiau sovietų sudaryta Kuusineno vyriausybė dingo. Maršalo Carlo Manerheimo vadovaujami suomiai laisvę apgynę, tiesa, netekdami dalies teritorijos. Kovo 13 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis...

Kažkaip su dramatiška Žiemos karo pabaiga dingo iš mano atminties ir kontrolasistentas Albertas, ir jo radijas. Greitai atėjo pavasaris. Laikėme egzaminus. Mokyklos vedėjas J. Morkvėnas įteikė mums šešių skyrių baigimo pažymėjimus. Birželio 12 dieną dvaro sode fotografė Chaitaitė įamžino mus su mokytojais foto objektyve. O po keturių dienų Saločių lygumų vieškeliais Bauskės link be jokių užkardų jau riedėjo motorizuotieji raudongvardiečių daliniai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt