Nacionaliniame muziejuje atidaryta pirmoji fotografo Tado Kazakevičiaus autorinė paroda Lietuvoje. Fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“, kurį autorius vadina širdies kelione, nusidriekusia per įvairias Lietuvos vietas – Plungės, Šalčininkų, Ukmergės, Elektrėnų, Anykščių, Kazlų Rūdos, Pasvalio ir kitus rajonus.
Šis Kazakevičiaus nuotraukų ciklas pateko ne tik į prestižinį „Leica Oskar Barnack Award“, bet ir į tarptautinių fotografijos konkursų „ZEISS Photography“, „Lens Culture“, „The Royal Photographic Society“ parodų finalininkų gretas. Nuotraukos pristatytos „The British Journal of Photography“, taip pat eksponuotos prestižinėje „Jimei x Arles“ parodoje Kinijoje, „Xposure“ fotografijos festivalyje Jungtiniuose Arabų Emyratuose bei daugelyje kitų tarptautinių festivalių.
Pokalbis su fotografu T. Kazakevičiumi.
– Kokia buvo šio fotografijų ciklo „Tai, ko nebebus“ pradžia? Ar jį kūrėte tikslingai kaip projektą, jau žinodamas, koks bus norimas rezultatas, ar priešingai – per kelerius metus sukurtos fotografijos „sukrito“ į ciklą?
– Šis ciklas gimė iš didelio noro fiksuoti tai, ką fiksavo Didžiosios depresijos metais Amerikos fotografai, tai yra labai glaudžiai susiję, nes yra tam tikra refleksija mūsų dabartinių aktualijų. Ta mintis atsirado, kai pamilau Amerikos Didžiosios depresijos laikais kurtą fotografiją ir kokiu nors būdu norėjau patekti į tą plotmę ir tą laikmetį. Negyvendamas Lietuvoje tuo metu, pagalvojau, kad mūsų kaimas galėtų būti tam tikra refleksija. Kartais grįžęs atostogų lankydavausi kaimuose, fotografuodavau, o 2014 m. pradėjau tą daryti sistemingai, nors dar iki galo to nesupratau.
Tik po keleto metų ėmiau suprasti, kad yra kažkoks atgarsis, ir mane širdis atvedė iki jo. Gal tik kokiais 2015–2016 m. supratau, ką noriu pasakyti, ir tada atsirado ir idėjos supratimas, ir parodos pavadinimas „Tai, ko nebebus“. Bet tai nebuvo planuotas, iš anksto numatytas tikslas, tai buvo daugiau širdies kelionė, tiesiai šviesiai pasakius, tai buvo mano nuotykiai, lyg Tomas Sojeris leistųsi į kelionę. Gal labiausiai ir mėgstu tokią atradimų fotografiją, kuri tarsi tam tikras svajonės išsipildymas. Tai nebuvo projektas, o širdies kelionė.
– Kaip dėliojote kelionių maršrutą – jis buvo kruopščiai planuotas ar spontaniškas?
– Atsikeli ryte ir galvoji: „Kur aš dar nevažiavau, kokia kryptimi?“ Iš pradžių važiavau dviračiu, tačiau ilgainiui pamačiau, kad labai toli juo nenuminsiu, tada leisdavausi į kelionę traukiniu ir kur nors išlipdavau. Gavęs pirmą Kultūros tarybos stipendiją, įsigijau mopedą, jį galima išvysti ir parodoje. Ir tada jau išvažiavau į tolimesnes keliones, bet mopedas labai lėtas, važiuoja tik 50 km per valandą greičiu, taigi toli išvažiuoti taip pat nepavykdavo. Aš ir jį turėjau nusivežti ten, kur reikia, ir tada jau toje vietoje juo važinėdavausi.
Iš dalies tai buvo tiesiog išvažiavimas iš miesto ir pasiblaškymas. Kartais nuvažiuodavau kelis šimtus kilometrų, kartais netoli. Plano neturėjau ilgą laiką, bet pamatęs, kad jau padengta didžioji dalis Lietuvos, supratau, kur man dar reikia pabūti, ir tada jau planuodavausi keliones. Tai gal nuo 2018 m. taip buvo. Į kai kurias vietas važiuodavau pakartotinai, daug žmonių sutikdavau, kai kuriuos žmones tiesiog aplankydavau, pavyzdžiui, padovanoti portretą ar šiaip užsukdavau.
Toks humanistinis priėjimas, kai plano nėra, pradedi bendrauti su žmogumi, būna kažkoks atradimo džiaugsmas, visiškai primityvus, paprastas, jis išsikristalizuoja į labai įdomias istorijas, pažintis, pasibendravimus. Pavyzdžiui, draugystė su Jonu iš Meškasalio, važiavau dvejus metus pas jį ir jį nufotografavau tik iš antro karto taip, kaip man norėjosi. Taigi įdomus buvo procesas.
– Keliauti po Lietuvą ir fotografuoti šiam ciklui pradėjote prieš septynerius metus, ar daug sukūrėte fotografijų, kokia jų dalis eksponuojama parodoje?
– Kadangi dirbu su analogine technika, nepasakyčiau, kad labai daug kadrų turėjau padaręs, atsirinkau apie 120, tai nėra daug. Į albumą sudėjau 72, o parodoje – 50, tokių, kuriais aš visiškai patenkintas, – gal tik 30. Po 7 000 nuvažiuotų kilometrų tai tikrai nėra daug. Analoginės technikos ribotumas patį autorių taip sustato, kad tu puikiai žinai, kas kur ir kaip turi būti. Matai tą kadrą truputį kitokiu emociniu ryšiu, jauti, ar jis į temą, ar ne į temą.
– Nemažai parodoje fotografijų, kuriose tarsi lengvai šaipotės iš situacijų.
– Nuotaikingumas bendrąja prasme man labai svarbus. Vienas raktinių mano fotografijų dalykų – sentimentalumas. Ir žiūrovas jose randa savų sentimentų. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tiesiog kadrai, bet žiūrėdamas įdėmiau, imi suprasti, kad tai kadrai iš tavo vaikystės, iš prisiminimų. Man ir patys žiūrovai tą sakydavo, kad mato tai, ką atsimena iš praeities, tada supratau, kad būtent tuo metu atsiveria visos durys.
Jei italų ar kinų parodų kuratoriai Lietuvos kadruose gali įžvelgti savo šalies istorijos fragmentus ar savo asmenines istorijas, vadinasi, mūsų fotografija labai universali. Mes, pasakodami savo kaimo temą, galime paliesti daugiau. Pavyzdžiui, kai eksponavau parodą Kinijoje, fotografijos festivalyje, jos kuratorė mano kadruose įžvelgė 13 a. fabulą iš kinų literatūros. Tai neįtikėtina, supratau, kad viskas yra vientisa.
– Ar šioje kelionėje yra jūsų paties asmeninių vietų, asmeninių pasakojimų?
– Taip, tai asmeniška kelionė. Netikėtai, atsitiktinai ji prasidėjo tėčio gimtinėje Reškutėnuose, Švenčionių rajone, ir parodoje tos nuotraukos pasitinka lankytoją, o baigiau mamos gimtinėje, Šiauliuose. Ši kelionė jau buvo planuota. Parodoje nemažai asmeninių kadrų, pasakojimų, ir giminės momentas atsiranda, ir mano artimų žmonių gyvenimai, todėl aš įvardinu šį ciklą kaip asmeninę kelionę.
– Kaip kilo mintis eksponuoti fotografijas sukuriant tokią erdvę, lyg atkurtumėt tuos kelionėje matytus namus, kambarius su autentiškais daiktais?
– Visada norėjau sukurti daugiau nei tik fotografijų ekspoziciją. Kai keliauji po Lietuvą ir matai tuos apleistus namus, kurių nėra tiek jau ir daug, bet kai į juos užeini, pamatai tam tikrus daiktus, išmėtytus po namą, arba kaimo turgelyje randi nusipirkti ir kaupi tokius artefaktus. Ilgainiui imi jausti, kad jie turi atgimti iš naujo, norisi juos prikelti antram gyvenimui. Nors jie buvo išmesti kaip nereikalingi, ar tiesiog palikti, padėti prie konteinerio, čia juos atgaivinu, ir jie tarsi įveda į kontekstą, ir jie išgyvena tas visas situacijas.
Tai tarsi vizualinė jausmo kalba. Ir taip išsikristalizavo, kad norėčiau atkurti tokias situacijas. Taip atsirado laikraščių motyvas ant sienų, kuris neretai naudojamas kaip tapetai, arba su bulve antspauduojamas raštas, ką man buvo labai įdomu kurti. Visa tai ateina iš atminties, todėl, kaip ir visa fotografijų serija natūraliai susiklostė, taip ir ekspozicija, todėl ji tapo tokia sava.
– Parodos atmosferą kuriate ne tik vaizdu, žiūrovas ją gali ir užuosti?
– Taip, bendradarbiavome su kvapų kūrėja Laime Kiškūne, ji specialiai parodai sukūrė kvapų junginį, iš pradžių galvojome, kad tai bus bendras parodos kvapas, bet jis tapo fotografijų kvapu. Tai kvapas, kokį parfumerė užuodė žiūrėdama mano fotografijas.
Jame susijungia gamtiniai motyvai, pušies aromatas, net kai važiuoji mopedu, užuodi, lietaus kvapą, geosminai vadinasi, kai sureaguoja žemė su vandeniu. Tas specialiai parodai sukurtas kvapų gaubtas įveda paralelinį supratimo pasaulį į parodo išdėliojimą, kai žiūrovas gali susidaryti ne tik vaizdą, bet ir kvapą, praplėsti pažinimo ribą.
Virtualus parodos atidarymas – kovo 17 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus youtube paskyroje.
