Kultūra

2021.03.20 16:01

Žydų gelbėtojos dukra: kai Vilnių užėmė vokiečiai, pajutom palengvėjimą, bet jis buvo labai trumpas

Anetos Anros knygos „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ ištrauka
Aneta Anra, „Kultūros barai“2021.03.20 16:01

Netrukus leidykla „Odilė“ išleis ketvirtąją prozininkės, dramaturgės Anetos Anros knygą „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ apie dviejų moterų likimus. Pagrindinė herojė Dita Šperling-Zupavičienė kalėjo Kauno gete, išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą ir Mirties žygį. Antroji knygos veikėja Hana Stružanovska-Balsienė tada buvo aštuonerių. Jos mama Janina namie slėpė žydų vaikus, o už tvoros veikė vermachto komendantūra...

Jau ketvirta šeimos karta gyvena name, kur anuomet buvo požeminė slėptuvė. Hana prisimena karo laiko kvapus, maistą, nežinia kur kariaujančio tėčio ilgesį, santykius su slepiamais žydų vaikais, susidūrimus su esesininkais, močiutės slapta gaunamas žinias apie Aušvicą ir Holokaustą Lenkijoje.

Autorė pati tampa knygos personaže, svečiuojasi Ditos ir Hanos namuose. Klausosi jų pasakojimų, stengiasi įsivaizduoti ir suprasti.

LRT.lt pateikia kiek sutrumpintą žurnalo „Kultūros barai“ publikaciją.

Gaono muziejaus archyve vartau Ditos bylą. <...> Jūs pernelyg jautri šiai temai, sako man muziejaus darbuotoja. Na kodėl? Juk slepiuosi už jos didelio darbo kompiuterio, ji manęs nemato.

– Aneta, pasidomėkite štai šia istorija. Žiūrėkite, – muziejaus darbuotoja atverčia knygą apie lenkus žydų gelbėtojus Vilniaus krašte. Rodo man moters fotografiją ir jos namą, – šitame name gyvena jau ketvirta karta, aplankykite ponią Haną, ji papasakos įdomių dalykų.

Negali būti! Ponios Hanos dukra – pediatrė. Mūsų namuose ji lankosi jau ketverius metus. Ar tai sutapimas? Iškart skambinu, laba diena, daktare, aš ką tik sužinojau…

<...>

Tėti, sudie

Mama, du vaikai, du dobermanai ir du lagaminai – vieną ankstų pavasario rytą atvykome atostogų į Vilnių iš Varšuvos ir pasilikome čia visam gyvenimui: prasidėjo karas ir išvykti nebebuvo įmanoma.

Keliavome traukiniu, šunims turėjome iš lentų sukaltą narvą.

Kartu iš Varšuvos atvažiavo tarnaitė su vaiku, labai mažas jos vaikutis buvo. Jie keliavo kitoje kupė. Iš stoties mus parvežė vežikas. Tėtis turėjo atvykti atostogų rugpjūtį, labai jo laukiau.

Namo statyba jau ėjo į pabaigą – vasarą statydavo iš to, ką sutaupė per žiemą, prisiskolindavo, tada vėl dirbo ir taip statė namą. Tėvai manė: išeis tėtis į pensiją, ir mes apsigyvensim čia, Vilniuje, kur visa mamos giminė. Reikėjo labai taupyti, tėvas karininkas, o karininkų atlygis nedidelis. Mama prižiūrėjo mane ir brolį, nedirbo. Kaime gyvenusi močiutė mums padėjo – privirdavo uogienių, grybų pridžiovindavo, atsiųsdavo į Varšuvą, kur pragyvenimas brangus, kaip ir visuose didmiesčiuose.

Abu su broliuku miegojome, kai vežimas dardėjo plentu, nubudome tik prie mūsų namo. Įėjimas – spygliuotos vielos tvora, užtvėrė laikiną, bet ji liko ilgam – prasidėjo karas ir statybos baigėsi.

1939-ieji – pirmi metai šiame name, prieš tai gyvenome mažame namuke kieme, o mūsų statybininkai – to namuko virtuvėje. Grindų name dar nebuvo, reikėjo eiti per paklotas sijas. Krosnys nesumūrytos. Langai – vien kiaurymės. Statybininkai tąkart labai skubėjo pabaigti darbus. Grindis sudėjo, verandos langus užkalė lentomis.

Rugpjūtį, kai tėtis turėjo parvažiuoti atostogų, gavome laišką, kad karininkai atostogų negauna. Laukiama karo. Tėvas visgi rugpjūčio vidury grįžo, tik vienai nakčiai. Atvežė mamai paskutinius pinigus, visus sugraibęs, kad galėtume sumokėti darbininkams. Miegojome, kai jis įėjo, per miegus girdėjau jo žingsnius. Ryte jau buvo pasiruošęs išvykti, beliko atsisveikinti; manęs niekada anksčiau neapimdavo baimė jam išvykstant, buvau pratusi – juk karininkas, visąlaik išvažiuoja ir sugrįžta, bet tą rytą palydėjau jį iki namo kampo ir pravirkau. Kažkokia negera nuojauta tvyrojo. Tėvas mane subarė – ko žliumbi, bėk pas mamą namo. O aš sėdžiu krūmuose ir verkiu.

Ir kitą kartą pamačiau jį praėjus septyniolikai metų.

Rugsėjo pirmąją žinia – prasidėjo karas. Trečiasis reichas užpuolė Lenkiją.

Mama mus išsiuntė pas babcią, manė, kaime bus saugiau, jos namas toli nuo didelių kelių, keturi kilometrai iki plento. O mūsų namas nuo akmenimis grįsto plento matėsi kaip ant delno. Rugsėjo septynioliktąją, kai Sovietų Sąjunga įžengė į Lenkiją, čia buvo pagrindinis kariuomenės kelias. Sėdėdami pas babcią girdėjom, kaip važiuoja per tą grindinį tankai, keturių kilometrų atstumu, miškas nesulaikė to triukšmo, spygliais ir lapais šokčiojo dundėjimas.

Babcia nutarė pažiūrėti, kas vyksta, kaip atrodo ta šmėkliška karinė eisena. O jei užpuls? – klausiu išsigandusi. Nepuls, jie neturi tam laiko, įsitikinusi babcia. Ji su keliomis moterimis išėjo plento link. Kaip aš bijojau! Broliukas pusantrų metų jaunesnis, jis irgi išsigando. Klaikios tos valandos buvo, kol laukėme sugrįžtančios babcios. Buvome su mūsų tarnaite, kiti žmonės laukė, visi laukėme. Babcia grįžusi sako: viskas taip pat, kaip atrodė septynioliktais metais – tos pačios budionovkos, žvaigždės ant kepurių. Jai pasirodė, kad tie patys kareiviai atėjo, niekas nepasikeitė nuo Pirmojo pasaulinio karo. Gerkit kavą, Aneta, nes atšals. Mes su broliu taip ir keliaudavom, tai čia, tai ten: mamos namai – babcios namai.

Per antskrydžius buvo baisu, dundėjo garsiai, nors čia neužskrisdavo. Buvo labai baisu eiti į mokyklą per mišką, vilkai ateidavo iki pat kaimo – šunis papjaudavo, avis ir vištas. Bijojau vilkų labiau nei kareivių. Antskrydžiai tęsėsi kelias dienas.

Močiutė turėjo mažą ūkelį, malūną, bet kartais grįžę iš mokyklos nerasdavome ko valgyti, maistą iš jos atimdavo kareiviai…

Mama namo statybininkams sumokėjo visus pinigus, kiek turėjo, bet to nepakako. Tapo aišku, kad jie daugiau nebedirbs, bet atsiskaityti reikėjo. Ir tada rugsėjo pirmomis dienomis atėjo į svečius mamos pažįstama žydė. Buvo labai išsigandusi.

Janina, ateik į dviračių sandėlį, mes tavęs labai prašome.

Parašykite raštelius penkiems dviračiams.

Mes juos padovanosime. Dviračiai labai vertingi.

Tu atsiskaitysi su statybininkais, dovanodama jiems dviračius.

Nenustebk.

Prašau, priimk.

Karas prasidėjo. Nežinia, kas bus.

Janina, gal kam nors reikės tavo pagalbos.

Neatsisakyk.

Mama paėmė dviračius ir su darbininkais atsiskaitė. Likome beveik pastatytame name vieni – tėvas kariavo nežinia kur.

Rugsėjo pabaiga, dar prieš vokiečių okupaciją. Mama sužinojo, kad tėvas sužeistas.

Atvažiavo į kaimą pas babcią.

Aš einu ieškoti tėčio.

Likite sveiki.

Laukite manęs, grįšiu.

Ir išėjo. Į Varšuvą.

Babcia naktimis verkė. Vakarais melsdavosi. Tai buvo siaubingiausi vakarai: kai matydavau babcią verkiančią ir besimeldžiančią.

Pusę kelio mamai teko eiti pėsčiomis, pusę nuvažiavo pakeleivingais vežimais, traukiniai nevažiavo. Vieną dieną babciai iš miesto kažkas parnešė raštelį. Raštelyje mamos rašysena: „Esu Vilniuje, tėvo neradau, sužinojau, kad po kapituliacijos išžygiavo iš Lenkijos ir yra gyvas. Netrukus ateisiu pas jus.“

Tai buvo mano pats geriausias, laimingiausias momentas iki karo.

Kai pro langą pamačiau lauku einančią mamą, man pasirodė, kad balčiausias iš balandžių jau danguj. Mama, kaip tavęs laukiau, mama!

Ir tada mama atsisėdo į medinį supamąjį krėslą, jos veidą dengė šešėlis, krintantis nuo sunkios užuolaidos, o pro plyšius besiskverbiantys spindulių draiskalai šokčiojo jos nosimi ir lūpomis, ir ji papasakojo, ką matė: mūsų namai sugriauti.

Varšuvoje gyvenome citadelėje, kariniame miestelyje. Mama buvo nuėjusi prie mūsų namų, ten stovėjo vokiečių kariuomenė. Įėjimas į citadelę kaip tunelis – skliautuoti vartai, man vaikystėje atrodė bekraštis tas skliautas, ilgas ir tamsus. Mama paprašė vokiečių, kad leistų praeiti pažiūrėti; namas sugriautas, sudegintas, nieko iš jo neliko.

Visi mūsų daiktai, drabužiai, indai, baldai, žaislai – viskas liko ten, griuvėsiuose. Labiausiai man gaila nuotraukų. Ir žaislų. Atsivežiau į Vilnių tik vieną lėlę, pačią mėgstamiausią.

Jau po karo sužinojome, kas nutiko tėvui. Su savo daliniu jis nuėjo iki Liublino. Bombos krito, skeveldra pataikė į tėvą. Jis atsiliko nuo savo dalinio. Po kelių dienų, atsigavęs, surinko grupę karininkų ir jie nutarė eiti kitur, ne kaip vadovybė nusprendė. O tėčio pulkas keliavo link rusų sienos. Buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvo tikimasi, kad ten karo nebus. Tėvas buvo parašęs raportą vyriausybei, kad, jo nuomone, netikslinga eiti Sovietų Sąjungos link, jis nuo šešiolikos metų buvo kariavęs su bolševikais, sakė, pažįsta juos ir nepasitiki jais. Bet jo nepaklausė. Tėvo daliniai nuėjo į Kozelską ir į Katynę. Visi buvo sušaudyti.

Bombos skeveldra išgelbėjo tėtį nuo pražūties, nuo šūvio į galvą ir duobės. Tėvas nuėjo link Vengrijos sienos ir ten pateko į nelaisvę; tarp Vengrijos ir Lenkijos santykiai buvo geri, todėl jų neskriaudė. Jie buvo internuoti, apgyvendinti tokiuose padoriuose pastatuose, jiems skirta pinigų maistui. Tėvas pasakojo, kad iš pradžių užtekdavo tų pinigų nupirkti penkiasdešimčiai kiaušinių, o kai karas ėjo į pabaigą – neužteko net pusei kiaušinio.

Prisiek, kad nepabėgsi, tuomet gali eiti dirbti į laukus.

Visi vengrų vyrai kariauja, nėra kam dirbti laukuose.

Ponai karininkai, duokite garbės žodį ir eikite.

Jie išeidavo ir grįždavo.

Kartą vienas karininkas dingo. Kaip jis galėjo?

Jis nebuvo prisiekęs, atsakė jam. Kaip? Jis nebuvo davęs karininko garbės žodžio, todėl pabėgo.

Tikrai, jis nebuvo prisiekęs. Karininko garbės žodis svarbesnis už gyvybę.

Lenkų karininkai belaisviai dirbo vengrų laukuose ir gaudavo pavalgyti.

Bombos skeveldra tūnojo po smegenų apdangalais, sukėlė smegenų uždegimą, gydytojai atvėrę kaukolę rado medžio gabalą – pusę metų, tiek užtruko, kol tėtis paliko ligoninės lovą, po pusės metų jis grįžo į Lenkiją.

Aš tėtį pamačiau po septyniolikos metų.

<...>

Laikas prieš karą

Iki vokiečių įsiveržimo baisiausia buvo sovietų okupacija.

Keturiasdešimtaisiais mama visus kambarius išnuomojo, įkūrė čia poilsio namus, poilsiautojams gamino pusryčius ir pietus. Dauguma nuomininkų buvo žydai – jie gyveno pačiame Vilniaus centre, Stiklių, Žydų, Antokolskio gatvėse, butai jų buvo baisūs, norėjo, kad vaikai augtų gamtoje, dėl to atvykdavo pas mus. Mama visus gautus pinigus skyrė namui, antriesiems langams, laiptams. Tetos vyras, ėjęs aukštas pareigas geležinkelyje, neteko darbo, nes buvo lenkas, ir išvažiavo gyventi pas babcią, tada į dėdės ir tetos didžiulį butą Vivulskio gatvėj įkeldino du studentus. Dėdė bijojo, kad jo nesuimtų. Kartą pas močiutę atvažiavo vienas iš tų studentų, sako: žinote, mes jus suradom, ras ir jie, jau kelis kartus į Vivulskio gatvės butą buvo atėję ir klausė, kur jūs. Dėdė ėmė slapstytis, nors visi žinojo, kad jis gyvena pas močiutę. Į Sibirą jį norėjo ištremti, nes užėmė aukštas pareigas.

Babcios brolis ir tėvas turėjo dvarą, bet jų neišvežė. Veždavo paprastai naktį, vyrai namie nenakvojo. Stribai eidavo gaudyti. Kai tie stribai važiuodavo į dvarą, per laukus atlėkdavo kaimynai įspėti – jūsų važiuoja, slėpkitės.

Baigiantis 1940-iesiems mudu su broliu buvome pas babcią. Ji turėjo malūną, ir nors jis veikė kas trečią dieną, nes upeliukas mažas, reikėjo laukti, kol vandens prisirinks, tai visgi turtas – babcia bijojo mus laikyti pas save, pavojinga, galėjo į Sibirą išvežti ir ją, ir mus.

Todėl grįžome pas mamą.

Mama iš dirbusių tam tikrose struktūruose pažįstamų sužinojo, kad esame įrašyti į sąrašus žmonių, kuriuos trems į Sibirą. Kodėl? Nes tėtis – lenkų karininkas.

Ir tada prasidėjo…

Kiekvieną rytą mama mane su broliu nuvesdavo į gretimą negyvenamą namą. Lipdavome į jo palėpę kopėčiomis, įtraukdavome jas paskui save, kad neliktų jokių pėdsakų. Mama išeidavo į darbą, ji dirbo Antakalnio dezinfekcijos stotyje ir ambulatorijoje. Palikdavo mums vandens ir maisto.

Jei negrįšiu vakare, kitą rytą eikite į plentą ir keliaukite pas močiutę į kaimą. Pakelėse gyvenantys žmonės jus pamaitins. Jokiu būdu nelaukite manęs. Jei neateinu, vadinasi, mane suėmė, o gal išvežė. Jokiu būdu manęs nelaukite čia.

Visą dieną su broliuku žiūrėdavome pro sienų plyšius į kelią. Kaip važiuoja sunkvežimiai. Ar neužsuks jie pas mus?

Ar neveža mamos?

Gaudė žmones, kaip stovi, nieko negalėjo pasiimti, išveždavo net neleidę užsukti į namus. Žinojau, kad per Vėlines žmones, atėjusius uždegti žvakių, išvežė iš kapinių – juk negalima minėti Vėlinių.

Kai iš tolo pamatydavome ateinančią mamą, nuleisdavome kopėčias. Tada namo, vakarienės. Visada tas pats – per dieną mirkytos perlinės kruopos. Man perlinė košė – tai karas. Po vakarienės – nakvoti į mišką. Jie visada ateidavo naktį. Miške nakvojo labai daug žmonių, slėpėsi nuo tremties. Štai čia, matote, Aneta, toje pusėje buvo toks pušaičių jaunuolynas. Pasitiesdavome šiltus paklotus ir miegodavome. Buvo vasara.

Ryte vėl į palėpę.

Ir tada Vokietijos kariuomenė užpuolė mūsų šalį. Prasidėjo karas.

Labai gerai atsimenu tą momentą. Akimirką nudžiugome – pagaliau baigėsi tas trėmimų, gaudymų, slapstymosi laikas, gal bus kitaip, juk vokiečiai – kultūringi žmonės, gal pagaliau baigėsi tas absurdas. Džiaugsmas truko akimirką. Kol paaiškėjo, ką vokiečiai sumanę.

<...>

Požemio karalystėje

Vieną rytą Liara parsivedė kaimynų paauglį. Jiedu užėjo į kambarį ir uždarė duris. Pasikalbėjo. Tada pakvietė mus užeiti. Vyko iškilminga karininko priesaikos ceremonija, berniukas prisiekė, davė garbės žodį nieku gyvu neprasitarti apie tai, kas vyks. Berniukas dar netvirtu vaikišku balsu iškilmingai tarė karininko priesaikos žodžius. Liara paspaudė jam ranką.

Ir tada mūsų kieme prasidėjo statybos. Sode iškasta duobė, sienos tvirtinamos storomis lentomis. Čia bus požeminis šaldytuvas, paaiškino mums mama. Staiga ėmė kasti prie pat namo, klausiu, kas čia bus? Mama sako: ledo duobė, sugalvojome įrengti arčiau namų, nes ten toli, viską išvogs.

Kaimynų berniukas ir karininkas Liara dviese kūrė požeminę ledo karalystę.

Vieną dieną viskas buvo užkasta, sulyginta – nė pėdsako, kad po žeme ta karalystė. Mama pakvietė mane su broliu, atsisėdom prie stalo, ji įpylė arbatos ir pradėjo kalbėti.

Vyksta karas.

Vokiečiai skriaudžia žydus.

Naikina.

Žudo.

Karas pasibaigs, gyvenimas tęsis, o tiek žmonių nebebus gyvų.

Mes galime jiems padėti.

Išsaugoti.

Tik žinokite: mus gali sušaudyti.

Gali sudeginti mūsų namus.

Nepasigailės, jei ras paslėptus žydus.

Ar sutinkate, kad pas mus apsigyventų maža mergaitė ir liktų čia iki karo pabaigos?

Aišku, mudu sutikome. Neišsigandom. Nejaugi taip va ateis ir sudegins? Reikia gelbėti mergaitę.

Ir mama parodė mums menamą ledo duobę po žeme. Įėjimas į požeminį kambariuką, o po žeme, dvidešimt penki metrai nuo namo, tunelis į lauko tualetą – ten išėjimas į mišką. Jame pakeliamos grindys. Tualetas nugara į namą, durys atsidaro į mišką, niekas išeinant nepamatys.

Atvežė žmonės mums ožką. Ją įkurdinom į rūsyje, ten buvo įrengtas tvartas. Valyti tvartą ir šerti ožką – brolio ir mano pareiga.

Po savaitės ar dviejų vėlų vakarą, sutemus, atėjo sena žila moteris ir atvedė mažą mergaitę, ji slėpėsi už moters nugaros ir nieko nekalbėjo. Mergaitė storomis kasomis, garbanotais plaukais, didelėmis didelėmis akimis, ilgos juodos blakstienos, labai gražiai aprengta. Stovėjo už moters ir tylėjo.

Moteris – mergaitės auklė, niania, taip ją vadino. Niania, lenkė, savanoriškai persikėlė į getą su mergaite. Man ji atrodė tokia sena, bet, matyt, nebuvo labai sena – niania po karo išvažiavo į Lenkiją pas gimines, tie ją skriaudė, atidavė į senelių prieglaudą, ten ji mirė.

Mergaitės motina buvo labai graži, ryškių semitinių bruožų – iš išvaizdos galėjai pasakyti, kad žydė. Ji taip pat buvo pabėgusi iš geto, slapstėsi kažkur. Rodytis gatvėje jai labai pavojinga. Čia vakarais sėdėdavo su mano mama, štai šitame kampe, ir tyliai kalbėdavosi. Apie ką, negirdėjau. Retsykiais pasilikdavo čia, dieną ar dvi, pabūdavo su savo dukryte.

Jos apsigyveno kambary pirmame aukšte, iš ten buvo galima patekti į rūsį, kur visko priversta – turėjo atrodyti, kad rūsys nenaudojamas, o ten pakeli grindis ir patenki į požemį.

Už mūsų namo tvoros įsikūrė vokiečiai, vermachto komendantūra. Kai baigiantis karui jie traukėsi, labai skubėjo, paliko šovinių, granatų, brolis viską tempė namo, mama iššluodavo iš po lovos granatų.

Pasivaikščioti mergaitė su niania išeidavo tik vakare. Vieną vasarą jos gyveno namelyje sode – ten daug krūmų, nieko nesimatė iš anapus tvoros, mergaitei buvo leidžiama eiti tik link miško, jokiu būdu ne prie tvoros, ir ji patyliukais žaidė. Neatsimenu, kad ji ką būtų kalbėjusi – jei pakalbindavom, slėpdavosi už nianios sijono.

Mergaitės tėtį sušaudė Vilniuje prasidėjus karui.

Ką ji veikė visą dieną? Piešė. Buvo labai tyli. Mūsų su broliu pareiga buvo prižoliauti ožkai. Jų buveinė turėjo atrodyti kaip negyvenamas kambarys. Net žiburio nedegindavo. Užuolaidos geros, tankios, nieko pro jas nesimatė. Vasarą mergaitei buvo labai sunku, norėjosi į lauką. Vieną vasarą ji žaidė krūmuose – o vokiečiai už tvoros vaikštinėjo.

Mergina rūsyje

Apie koncentracijos stovyklas per karą žinojome. Kad karbidu žmones nuodija. Babcia turėjo mažiuką radiją, su adatėle reikėjo paspausti juodą kristaliuką ir pagauti dažnį – antenos iškeltos aukštai tarp medžių, tarp šakų. Šnaresys labai trukdė. Abu su broliu žinojom: kasdien pusvalandį turi būti mirtina tyla, jokių išdaigų ir kalbų, nes babcia klausosi radijo – BBC transliacijos iš Londono lenkų kalba. Ji mums papasakodavo. Kad vokiečiai veržiasi pirmyn, prie kokio miesto, kiek kilometrų nuo mūsų, apie mūšius prie Voronežo. Apie Varšuvos geto sunaikinimą, apie antrojo fronto atidarymą.

Praėjo keli mėnesiai. Broliukas svečiavosi pas babcią kaime, aš buvau pas mamą. Vieną vakarą ji sako: žinai, vienas pažįstamas kunigas prašo laikinai priimti merginą. Per daug žmonių žino, kad jis slepia žydę, žino net stribai – jei prasitars, merginą nužudys. Ar mes ją priimtume? Juk nesvarbu, ar esesininkai ras vieną žydą, ar dešimt – mūsų likimas toks pat.

Žinoma, mama, priimkime.

Ta mergina apsigyveno rūsyje. Pastatė didžiulę duonkepę krosnį, įrengė virtuvę, ir ji ėmė gaminti mums valgyti – eidavome vakarieniauti pas ją į rūsį. Labai draugiška mergina.

<...>

Raktas ant kaklo

Varteliai uždaryti, užrakinti raktu. Taip nepriimta: visi gyveno kaip kaime – ateik, pastuksenk, jei niekas neatsiliepia, įkišk galvą, pašauk ir eik vidun… O pas mus negalima. Visada ir namų durys užrakintos. Mergaitė apačioje su niania, mergina rūsy, mes viršuje. Jei kas atėjęs pabelsdavo ar paskambindavo, išėję į laiptinę su siaubu pro langą žiūrėdavome, ar galima įleisti. Gyvenom kaip ant adatų.

Turėjau draugę, kartu mokėmės ir labai draugavome. Jos kiemo varteliai buvo užrakinti, o raktą ji nešiodavosi ant virvutės po kaklu. Jai visai nepatiko toks gyvenimas. Į tą namą jų šeima atsikraustė prasidėjus karui, dėdės žmona buvo žydė, pasikrikštijusi, bet vokiečiai to nepaisė, – todėl jie slėpė tą moterį ir rakino duris. Kartais matydavau ją sodo gilumoje gulinėjančią šezlonge, bet tik iš tolo.

Visa tai draugė man papasakojo tik pasibaigus karui. Įsivaizduojate, kaip vaikai buvo išmokyti ir suprato, kad reikia tylėti! O aš net po karo jai apie savo įnamius nieko nepasakiau.

Vieną popietę į mūsų duris pasibeldė vokiečiai. Akimirką rodėsi, kad širdis iššoks, mama buvo puiki aktorė – ji ramiai atrakino duris ir taisyklinga vokiečių kalba ėmė su jais kalbėtis. Karininkas jaunas, į mamą žvelgia erelis nuo kepurės, įkalintas kepurėje paukštis, kaip jis norėtų išplasnoti virš jūrų marių, kareivio akys gražios, vešlūs antakiai, jis žiūri į mano mamą, gražią moterį, jis atėjo su įsakymu, jo įsakymas yra griežtas.

Laba diena, ponia. Štai jums miltai.

Kapitonas įsakė…Mūsų kapitonas paprašė iškepti bandelių.

Iškeptos bandelės turi sverti tris kilogramus.

Jei nesvers...

Jei trūks svorio, žinote, kas tada bus.

Kareivis žvelgia mamai į akis.

Kiti du esesininkai stovi jam už nugaros, jie dairosi į rožyną palei namo sieną, rožės raudonos, jie nebenori matyti kraujo gėlėse, jie turi griežtą įsakymą gražiai vienišai moteriai ir kaip norėtųsi prisėsti pavėsinėje, nuskinti glėbį rožių, pamatyti ateinančias savo mylimąsias, likusias toli, Vokietijoje, jas apkabinti ir nepaleisti, ir nebūtų karo, šautuvų, bombonešių, tankų, tik kepamų bandelių kvapas, švelni popietė, ir ši moteris būtų linksma, grotų tango iš patefono jos miegamajame, girdėtųsi pro atdarą langą, ereliai nuo kepurių išskristų ir jie įsisegtų rožės žiedą, bet įsakymas griežtas, moteris stovi tarpdury, ir nėra jokių mylimųjų.

Jei trūks svorio, žinote, kas bus.

O mes svarstyklių neturėjome. Ir mama kepti nelabai mokėjo, nežinau, kokios tos bulkos išėjo…Man davė tokią mažytę suvalgyti. Labai bijojom, ar užteks.

Vėl skambutis prie durų. Jie pasiėmė pintinę ir daugiau nebegrįžo.

Kitą kartą susitikau esesininkus žiemą. Štai čia buvo tuščias laukas, sniego man iki kelių, išmindžiotas takelis. Su drauge ėjome vakare ir staiga ant tako vokiečiai išdygsta lyg iš sniego pusnies išnirę – pasitraukėm iš kelio, bėgte per sniegą. Taip išsigandom, o jie eina į mūsų pusę. Per pusnis.

Mus pagaus, išveš, mama nesužinos, kas man nutiko!

Mama manęs ieškos miškuose, neras.

Ei, mergaitės, vaišinkitės šokoladu!

Jie norėjo duoti mums šokolado. Vokiečiai dažnai vaišino vaikus saldumynais. Mes nuo to šokolado taip bėgom… Kaip iš priešo rankų imti šokoladą? Ne. Buvau pasipiktinusi. Kaip jie atrodė? Jauni, gerai nusiteikę, juokėsi, kad mes bėgam, rodė tą šokoladą iš tolo, mosikavo juo…

Kartais už tvoros girdėdavau riksmus, kartais juoką. Matydavau juos pro langą.

Sklido kalbos, kad žydus šaudo, kad gyvus užkasa.

Visą okupacijos laiką jie ten buvo už tvoros. Išėjo prieš pat frontą.

<...>

Mergaitė su lėle

Kai Vilnių užėmė vokiečiai, mes pajutom palengvėjimą – baigėsi tas siaubas, kad pagaus, išveš, nes juk veždavo kaip stovi, net neleisdavo užeiti į namus ko nors pasiimti. Atsimenu, kaip pro čia praėjo frontas ir vokiečiai įžengė į Vilnių. Bet palengvėjimas buvo labai trumpas.

Viešėjau pas pusseserę Šv. Ignoto skersgatvyje. Matėme, kaip lentomis užkala langus, Stiklių gatvę nuo Dominikonų gatvės pusės. Jau ruošė getą.

Po kelių dienų išėjo į kiemą žydaitė. Jaunesnė už mane. Lauke karštis, o ji apvilkta žieminiu paltuku, vilnone kepure, žieminiais batais, megztuku. Sakau, nusirenk, perkaisi, susirgsi. O ji stovi, nekalba, neklauso mūsų raginimų. Anksčiau visada žaidė kartu, linksma buvo. Kitą dieną išvedė visą jų šeimą. Tada supratau, kas dabar vyks. Jie buvo pasiruošę, nesipriešino, ėjo ramiai. Mergaitė taip aprengta, kad sutaupytų vietos lagaminuose. Vyras, atėjęs išvesti, stovėjo atsirėmęs į namo sieną, kiemas apšviestas saulės, vyras prisimerkęs, karabinas kabo per petį… Stovėjo ir žiūrėjo į visiems laikams savo namus paliekančią žydų šeimą. Nejauku buvo.

Juos išvedė į getą.

Kartą ėjau Pylimo gatve ir netoli Jogailos gatvės pamačiau eiseną. Ėjo žmonės, ne šaligatviu, o gatve. Seni, barzdoti, vaikai ėjo, nešėsi lagaminėlius ir kuprines, moterys. Tyla mirtina, tik batai tukseno į gatvės grindinį.

Iki mirties neužmiršiu to vaizdo: mažą mergaitę mama vedasi už rankos, o mergaitė eina atsisukusi į už jos einančią minią, kitoje rankoje nešasi skudurinę lėlę ir tą lėlę taip pat laiko už rankos.

Mes jau žinojome, kad juos veda į Panerius.

Kad visus žydus veda į Panerius.

Ar jie įtarė? Kodėl ėjo su lagaminėliais? Vėliau skaičiau, kad nežinojo, labai daug skaičiau paskui apie tai, bet negi nežinojo… Neva jiems sakė, kad į Kauną veš, bet ten kur? Tik į IX fortą. Aš tada galvojau – kodėl jie nebėga? Daug žūtų, bet kas nors ir išsigelbėtų, taip maniau tada.

Tos tylios eisenos… Paskui, po vokiečių okupacijos iš Sluškų rūmų kalėjimo vedė į darbą tokią pat minią – vokiečių belaisvius, sulysusius, išblyškusius, jų milinės tabalavo į visas puses. Bet dar baisiau ėjo rusų belaisviai iš tų pačių rūmų – kai karaliavo vokiečiai. Žiemą basnirčia apsiavę klumpėmis, iš tolo girdėjosi stuksenimas. Girdėjau pasakojant, kad ir vokiečiams, ir rusams žmonės mesdavo duonos – tiesiai į koloną. Dažniausiai duoną mesdavo vaikai.

Kartais sušaudydavo ir metusį, ir pagavusį.

Ačiū Dievui, vaikus tik pagąsdindavo šunimis.

Iki mirties neužmiršiu.

Babcia turėjo tokį laukelį miške, augino bulves. Jas dažniau šernai iškasdavo, ne mes. Ten tokie krūmokšniai, juose žaisdavome, vidury miško, nuo saulės pasislėpdavom. Atbėgome į savo krūmus, o ten pastatyta palapinė, apipinta šakomis. Žydų slėptuvė. Nuo to laiko kasdien nešdavome maisto. Žmonių nematėm. Palikdavome dubenėlius ir išeidavome. Vieną dieną radom savo indus pilnus.

Aleksandras. Elchananas. Dovydas. Imanuelis. Saulas

Rūsy pasislėpusią merginą kartais ateidavo aplankyti motina.

Sklinda gandai, kad gete bus valymas, Janina.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia vaikų ir senukų naikinimą, Janina.

Aš turiu dvynukus.

Gete.

Mergaitę ir berniuką.

Ar galite juos paslėpti?

Prašau, ar galėtumėte juos paslėpti…

Mama, be abejo, sutiko. Bet ar judrūs vaikai išsėdės pasislėpę namie?

Jie klusnūs ir tylūs, Janina, net nepastebėsite, kad yra čia.

Po trijų dienų, kai prie geto vartų budėjo gerasis sargybinis, labai anksti ryte iš aptvertos teritorijos išėjo moteris ir mergaitė, prie jų drabužių prisiūtos Dovydo žvaigždės, mamos ranka virpa mergaitės rankoje, mergaitės ranka virpa mamos rankoje, mama, aš nenoriu išeiti, noriu būti su tavim ir su broliuku, noriu miegoti apsikabinusi močiutę, ryte su broliu žaisti pagalvių mūšį, aš nenoriu pas nepažįstamą ponią, kas, kad ji gera ir mane mylės, aš noriu likti su jumis. Aleksandrai, Elchananai, Dovydai, aš nenoriu išeiti! Tavęs ten laukia vyresnioji sesė, nenusimink, praeis trys dienos, ir brolis ateis pas tave, praeis treji metai, ir vėl gyvensime visi kartu mūsų namuose ilgo prospekto vidury – ne, geriau kaime prie upės; užmigdami girdėsime ramų vandens čiurlenimą, po langais žydės narcizai, kieme augs daug šermukšnių – laimės medžių, mes džiovinsime putinus ir mėlynes, močiutė priskins pilną pintinę kaip visada, juk visada močiutė džiovindavo uogas žiemai, senelis gros armonika sėdėdamas ant slenksčio, o tavo vyresnioji sesė šoks apsigaubusi skara, ji mėgsta, ji mėgo vaidinti šokančią princesę, o judu su broliu vysitės vėją, bėgiosite basi ir maudysitės upėje, meškeriosite ir leisite žuvis atgal į upę, nes jos turi gyventi, visa turi gyventi, negalima nieko žudyti, ir žuvys šokinės saulės spinduliuose, dar tik trys dienos, ir brolis bus su tavim.

Po trijų dienų atvesiu jos broliuką, Janina, kai vėl bus gerojo sargybinio pamaina. Galėjau sukelti įtarimą išvesdama abu vaikus.

Greičiau pralėktų trys dienos ir Aleksandras Elchananas Dovydas Imanuelis Saulas bus saugus, su abiem savo sesėmis, greičiau pralėktų trys dienos, Janina.

Po trijų dienų nėra.

Po šešių dienų nėra.

Neatėjo po devynių dienų ir po dvylikos.

Mama nespėjo jo išvesti, sušnabždėjo Janinai į ausį mergina, laikydama glėbyje mažąją sesutę ir dengdama delnu jai ausį.

Praėjo daug dienų.

Aleksandro Elchanano Dovydo Imanuelio Saulo mama pabeldė į mūsų namų duris vėlai vakare. Mama atidarė.

Tą dieną, kai budėjo gerasis sargybinis ir dukrą palikau pas jus, grįžusi į getą radau nušautą senelę su seneliu ir savo vaiką sutraiškyta galva.

Moteris pražilo per tą laiką. Būtų išvedusi tada abu, gal ir berniukas būtų likęs gyvas. Tik po trijų savaičių ji atėjo pasakyti.

Tada ji nusileido į rūsį.

Moteris nežuvo. Likviduojant getą ji išsigelbėjo. Jie trise išvažiavo į Lenkiją po karo.

Karo kvapas

Karbidas. Kai dar neturėjome žibalo, pagal korteles gaudavom karbido. Jo reikėjo įdėti į spingsules, įpilti vandens ir pasigaminusias dujas uždegti – taip pasišviesdami su broliu ruošdavom pamokas. Man buvo toks baisus tas kvapas. Paskui išgirdau, kad vokiečiai Varšuvoje į kanalizacijos angas, kur slapstėsi žydai, mesdavo karbido, žmonės išlįsdavo į gatvę, o ten jų laukė kulkos.

Karbido kvapas ir dabar man primena tuos įvykius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt