Kultūra

2021.03.20 07:00

Įprastą tvarką ardantys jaunojo kompozitoriaus Dominyko Digimo atsakymai skulptoriui

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.03.20 07:00

Senasis, romantiškasis žvakių šviesoje virš klavišų palinkusio kompozitoriaus įvaizdis – ne jam. Nors romantikos gyvenime ir kūryboje užtektinai. Kompozitorius Dominykas Digimas sako kuriantis muziką ne kasdienybės fonui, o kaip kino filmą ar knygą, kuriems patirti reikia mažumėlės pastangų, nusiteikimo.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kompozicijos katedros doktorantas D. Digimas perima estafetę iš skulptoriaus Tauro Kensmino. Jųdviejų pašnekesys – ketvirtoji ciklo „Menininkai kalbasi“ dalis.

Publikacijų ciklas „Menininkai kalbasi“ suardo įprastą tvarką, kai žurnalistas kalbina pašnekovą. Čia menininkas (-ė) sau įdomių dalykų teiraujasi kolegų. Šie atsakydami pristato savo kūrybą, pateikia užrašytų, iliustruotų, filmuotų ar įgarsintų kūrybos pavyzdžių ir tris klausimus pasirinktam kolegai. Skaitytojai kviečiami spėti, kas bus kitos publikacijos herojus.

Apie ciklą „Menininkai kalbasi“ D. Digimas papasakojo LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“

LRT.lt projekte „Menininkai kalbasi“ – kūrėjai sau įdomių dalykų teiraujasi kolegų

Savo kūryboje Dominykas didelį dėmesį skiria kasdienės garsinės aplinkos patyrimui. Būsenos, įsiklausant kasdienio garsovaizdžio, tampa muzikinėmis partitūromis, garso instaliacijomis. Autoriaus muzika – tarsi garsinis paveikslas, kupinas smulkių detalių, savo nereguliarumu kuriančių statišką, bet nuolatos kintantį garsinį būvį.

Dar keli žodžiai peršasi D. Digimui apibūdinti: miesto kompozitorius. Dominykas dažnai leidžiasi į garsinius pasivaikščiojimus. Eina gatvėmis ir klausosi garsų. Atsitiktinės miesto muzikos.

Garsovaizdžiais labiausiai jį traukia sostinės senamiestis, tačiau įdomu atrasti ir kontrastų, netikėtai atsidurti visai kitos spalvos garsinėje aplinkoje. „Visiems rekomenduoju taip daryti“, – sako jis.

Dominykas Digimas – „per sense“. Atlieka LNSO (dirigentas – Juozas Domarkas)

Dominykas Digimas – „per sense“. Atlieka LNSO (dirigentas – Juozas Domarkas)

Anot dainų autoriaus ir atlikėjo, radijo laidų vedėjo Domanto Razausko, jaunojo kompozitoriaus muzika piešia melancholiškus vienatvės peizažus. Polinkį į vizualumą, pasak paties Dominyko, greičiausiai paveldėjęs iš tėvo ir senelio – Vaidotas ir Aleksandras Digimai kūrė dokumentinį kiną.

D. Digimas (g. 1993) – aktyvus jaunosios kartos kompozitorius, besiskleidžiantis grynosios muzikos ir tarpsritinių projektų lauke.

Organizavo LMTA Kompozicijos katedros studentų koncertus, prisidėjo prie šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ subūrimo ir veiklos pradžios (su Karoliu Variakoju), tapo šio kolektyvo kuratoriumi.

Su bendraminčiu muzikologu Edvardu Šumila organizavo elektroninių garso praktikų festivalį AHEAD, vadovavo festivaliui „Druskomanija“.

Šiuo metu kompozitorius rašo muziką šiuolaikiniams ansambliams ir teatrui.


– Tavo kūriniai man atrodo itin vizualūs. Klausantis jų, galvoje vienas po kito gimsta vaizdiniai, muzika tarsi perkelia į kitą realybę, suaktyvindama vaizduotę. Ar kurdamas to sąmoningai sieki, o gal tai ateina natūraliai, be intencijų kurti vizualiai įtaigias muzikines kompozicijas? – klausia Tauras Kensminas. Dominykas Digimas atsako:

– Tai greičiausiai užkoduota rašymo procese. Man pačiam padeda muzikinės formos, joje veikiančių komponentų įvaizdinimas.

Tai, ką matome akimis, niekada nėra statiška, visada kinta. Net jei ir stebime kokį nors nejudantį objektą, kinta jo aplinka. Peizaže, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo monotoniškas, įsižiūrėję atidžiau pamatysime, kad jame vyksta daug dalykų.

Garsas supa mus dieną naktį ir nenustoja kisti.

Tas pats su garsu – jis supa mus iš visų pusių dieną naktį ir nenustoja kisti. Turėdamas tai galvoje, priklausomai nuo kūrinio sumanymo tam tikrus garso kaitos procesus vizualizuoju, suteikiu jiems kontekstą, mąstau apie jo virsmą. Tačiau tai greičiau gretutinė priemonė. Vis dėlto džiugu, kad galiausiai atsiskleidžia.

Dominykas Digimas – „Oscillations“. Atlieka vokalinis ansamblis „Melos“

Dominykas Digimas – „Oscillations“. Atlieka vokalinis ansamblis „Melos“

– Žinau, kad kuriate kartu su režisieriumi Kristijonu Dirse. Neseniai drauge su juo ir ansambliu „Synaesthesis“ sukūrėte filmą „Why Does This Appear?“ Galvodamas apie jūsų tandemą prisiminiau menininko ir režisieriaus Davido Lyncho ir kompozitoriaus Angelo Badalamenti duetą. Savo knygoje „Pagauti Didžiąją žuvį“ D. Lynchas rašė, kad jiems dirbant kartu jis žodžiais nupasakoja nuotaiką, reikalingą tam tikrai filmo scenai, o Angelo sėdi prie pianino ir bando tą nuotaiką paversti muzika. Įdomu, kaip vyksta jūsų kūrybos procesas. Kas atsiranda pirmiau: scenarijus, vaizdas ar muzika? O gal viskas kartu?

– Kadangi kiekvienas mūsų bendras kūrinys labai savitas, priėjimas ir darbo principai taip pat stipriai skiriasi. Pavyzdžiui, „Walking Through The Three Points“ prasidėjo nuo to, kad tuo metu Paryžiuje gyvenančiam Kristijonui nusiunčiau įrašus iš garsinio pasivaikščiojimo Vilniuje. Juos perklausęs jis ieškojo panašiai skambančių vietų Paryžiuje ir jas fiksavo savo kamera.

Tavo minimame „Why Does This Appear?“ pirmiausia surinkome filmo herojų prisiminimus – tada šalia buvusių mūsų draugų, artimųjų. Kláusėme, kas vyko vakar, pirmųjų jų atsiminimų, prisiminimų su smėliu ir kt.

Po mėnesio vėl susitikome su tais pačiais žmonėmis, dar kartą pérklausėme to paties ir stebėjome, kas jų pasakojimuose pasikeitė. Visa tai Kristijono nuopelnu nugulė į scenarijų ir detalų kadruočių sąrašą, kuris tapo mano pagrindine atramine priemone rašant muziką.

Tolesni veiksmai – per filmavimą skambantis ansamblio „Synaesthesis“ įrašytas kūrinys, montažas pagal muziką – parodo mūsų siekį, kad abi priemonės nedominuotų, eitų kartu, tik viena kitą papildytų.

Nebyliojo muzikinio filmo „Why Does This Appear?“ anonsinis filmukas. Režisierius Kristijonas Dirsė, kūrinį atlieka šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“

– Pastebėjau, kad norint ką nors sukurti svarbus tam tikras ritmas (turiu galvoje ne tik kūrybinį, bet ir asmeninį gyvenimą). Gal galėtum papasakoti, kaip atrodo tavo „tobula“ diena? Gal turi kokių nors ritualų ar įpročių, padedančių kurti?

– Kaip ir kiekvienam užsiėmimui, kūrybai reikia nepertraukiamo laiko ir darbo eigos struktūros. Nors ir norėtųsi turėti nuolatinį kūrybinį ir asmeninį ritmą, viskas visada persikloja, nieko nėra pastovaus. O jei ir būtų konkretus visada toks pats darbo modelis, kūryba galiausiai taptų rutina ir vargu ar duotų džiugių rezultatų.

Kaip ir kiekvienam užsiėmimui, kūrybai reikia nepertraukiamo laiko ir darbo eigos struktūros.

Atsimenu, 2019 metais su ansambliu „Synaesthesis“, kompozitoriais Yiorgisu Sakellariou, Andreasu Trobollowitschiumi ir Piotru Bednarczyku dalyvavome Gailės Griciūtės kuruojamoje Druskininkų meno rezidencijoje. Dvi savaites gyvenome nuostabiuose Kompozitorių sąjungos nameliuose. Nuo ryto rašydavom, repetuodavom, dieną eidavom pasivaikščioti, įrašinėti aplinkos garsų, o vakarais susėsdavom aplink laužą ragauti ant ugnies keptų patiekalų, aptardavome praėjusią dieną, ateities planus...

Tarp kitko, būtent vieną tokį vakarą su ansamblio „Synaesthesis“ vadove Marta Finkelštein detaliau aptarėm būsimo nebyliojo filmo „Why Does This Appear?“ atsiradimo aplinkybes.

Dominyko Digimo kūrinys „From Another Point of View“. Vaizdo projekcijos autorius Kristijonas Dirsė, kūrinį atlieka šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“

Trys Dominyko Digimo klausimai neatskleidžiamam (kol kas) adresatui:

Tavo darbus galime pamatyti festivalyje „Mados infekcija“. Jame tavo kurti drabužiai pristatomi juos vilkinčių ir einančių podiumu modelių. Taip pat savo kūrinius pristatai įvairiose galerijose, kur kostiumas (neretai tas pats, kurį matėme ant podiumo) kartu su specifiniu apšvietimu, vaizdo projekcija, kvapu ar garsu tampa instaliacijos dalimi. Ar nuo pat pradžių mąstai apie kolekciją kaip apie konceptualų kūrinį, kuris atsiras galerijos ekspozicijoje, ar vis dėlto teiki pirmenybę drabužiui kaip nešiojamam, funkcionaliam daiktui?

Kiekviena tavo kolekcija ar / ir instaliacija ne tik konceptualiai vieninga, bet ir kuria savotišką atmosferą. Ji kone prilygsta muzikiniam kūriniui ar kino filmui – gali arba sekti pasakojamą istoriją, arba tiesiog būti joje. Ar to sieki sąmoningai, ar tai labiau kūrybinio proceso pasekmė?

Esi sukūrusi ne vieną kostiumą teatro, šokio spektakliams, filmams, tarpsritiniams projektams. Su kokiais iššūkiais susiduri šioje srityje?

„Ryto allegro“ pokalbis apie ciklą „Menininkai kalbasi“:




Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.