Kultūra

2021.03.11 18:29

Vytautas Juozapaitis: liūdna, bet požiūris į kultūrą per 30 laisvės metų buvo suprastintas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.03.11 18:29

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas konservatorius Vytautas Juozapaitis politinių oponentų „valstiečių“ geruoju nemini. Sako, provincijos iš žmogaus neišimsi. Nors pripažįsta – įsteigti Kultūros komitetą buvo išmintinga. Operos solistas norėtų pakeisti sąvoką „kultūros rėmimas“, nes ji suponuoja neįgalumą. „Turime kalbėti apie investiciją į kultūrą, kad žmonės norėtų investuoti, o ne paremti“, – įsitikinęs parlamentaras.

V. Juozapaitis LRT.lt kalba apie konflikto židinį Lukiškėse, kultūros matavimą išgertu alkoholiu, būtinybę reformuoti žiniasklaidos savireguliavimo sritį, atskirti tiriamosios ir kultūrinės žiniasklaidos finansavimo šaltinius. „Jei neliks kultūrinės žiniasklaidos, lavinančios ir skatinančios humanitarinį progresą, mūsų ateitis, sakyčiau, bus labai dešrota“, – teigia jis.

– Buvote laikomas šešėlinės konservatorių Vyriausybės kultūros ministru. Kodėl, kai šešėlis rinkėjų valia pasitraukė, rinkotės vadovauti Seimo Kultūros komitetui, nesiekėte ministro pareigų?

– Pajuokausiu, nors ir gana rimtai: pagal hierarchiją mano pareigos aukštesnės už ministro. Tačiau ministras yra vykdomosios valdžios atstovas ir jo galimybės veikti čia ir dabar kur kas didesnės.

Viena pagrindinių Kultūros komiteto funkcijų yra parlamentinė priežiūra, tad ne ministras kviečiasi komiteto pirmininką, kai prašo atsiskaityti už vieną ar kitą darbą, o priešingai.

Svarbu ne tai, kur sėdi Juozapaitis ar kuris kitas, o kad būtų subalansuoti svertai, vykdoma Vyriausybės programa ir įsipareigojimai rinkėjams.

Rimtai kalbant, tokia buvo koalicinė dėlionė. Kultūros ministerija atiteko mūsų koalicijos partneriams, o komitetas – mūsų partijos atsakomybei.

Svarbu ne tai, kur sėdi Juozapaitis ar kuris kitas, o kad būtų subalansuoti svertai, vykdoma Vyriausybės programa ir įsipareigojimai rinkėjams.

– Kodėl nesuabejojote Kultūros, kaip atskiro komiteto, reikalingumu naujajame Seime? Juk jį pasiūlė bene aršiausias jūsų, konservatorių, priešininkas pastarojo laiko politinėje arenoje.

– Taip, Kultūros komitetas buvo dirbtinai sukurtas vieno asmens. Tąsyk atrodė, kad tai nuoširdus, pateisinamas žingsnis, juolab kad anos kadencijos valdančioji partija į rinkimus ėjo nešdama kultūros vėliavą, skelbė kultūrą iškelsianti į neregėtas aukštumas.

Deja, tai buvo tik dūmų uždanga, komiteto pirmininkas ir kultūros ministrė nuvylė kultūros sektoriaus žmones, institucijas.

Idėja sukurti Kultūros komitetą tikrai nebuvo bloga. Dabar tuo vis labiau įsitikinu. Tarkime, per laikotarpį tarp sesijų surengėme apie 12 posėdžių, nes klausimų tiek, kad nebeužtenka laiko.

Idėja sukurti Kultūros komitetą tikrai nebuvo bloga, dabar tuo vis labiau įsitikinu.

Liūdna, bet požiūris į kultūros sektorių per 30 laisvės metų buvo suprastintas – ne supaprastintas – iki dainų ir šokių lygio, nesuvokiant, kad tai vienas reikšmingiausių, strateginių komitetų.

Kultūros sektoriaus svarba yra nacionalinio saugumo lygmens. Tai ne tik profesionalusis scenos menas, bet ir istorinė atmintis, muziejai, bibliotekos, kultūros edukacijos sistema, materialusis ir nematerialusis paveldas, kur vyksta dideli susirėmimai su tamsybininkais.

Visuomenės informavimas – taip pat Kultūros komiteto koordinuojama sritis. O tai bene pagrindinis mūsų viešojo gyvenimo dėmuo. Nes tai, kas patenka į viešąją erdvę, apsprendžia žmonių sąmonę, mąstymą. Kiekvienas viešai ištartas žodis Lietuvos likimą gali pasukti nenuspėjama kryptimi.

Dabar štai matome tuos debatus, drabstymąsi purvais, aiškinantis santykius ir nueinant į visiškai asmeninius dalykus.

– Kultūros komiteto darbo grupė įsipareigojo pateikti siūlymų dėl žiniasklaidos savireguliavimo. Kokių veiksmų ketinate imtis – reformuoti Visuomenės informavimo etikos komisiją, kur LRT neturi savo atstovo, ar apskritai numatote kardinalias permainas šioje sferoje?

– Ši darbo grupė dar nėra suburta, nes tarp sesijų Seimo valdybos sprendimu mūsų komitete veikė kita darbo grupė. Ji pateikė Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kalbančias apie Registrų centro duomenų atvėrimą žurnalistams.

Užuot grąžinę įstatymo projektą iniciatoriams, Vyriausybei, subūrėme darbo grupę Seime ir radome kompromisą, kuriam pritarė visos suinteresuotos pusės. Užbaigę šį darbą imsimės Visuomenės informavimo etikos komisijos sudarymo principų.

Tokią problemą – ir labai rimtą – iškėlė LRT. Nes pasitikėjimas ta komisija yra sušlubavęs, iš esmės visi sutaria, kad šiai sričiai būtina esminė pertvarka ar bent jau revizija. Turiu omenyje ir Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kurioje Lietuvos nacionalinis transliuotojas nėra atstovaujamas.

Pasitikėjimas ta komisija yra sušlubavęs, iš esmės visi sutaria, kad šiai sričiai būtina esminė pertvarka ar bent jau revizija.

Be to, LRT įstatyme atsirado nauja – etikos ombudsmeno – pareigybė. Dar yra Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. O kaip tarpusavyje sąveikaus visos šios institucijos, nėra sureguliuota jokiu teisiniu aktu. Tad yra ką spręsti, tikiuosi, rasime bendrą sutarimą.

– Ankstesnėje Seimo kadencijoje „valstiečiai“ siūlė vietoj Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) sukurti žiniasklaidos rėmimo fondą. Kilo nemažai diskusijų ir ginčų. Kokių planų turite SRTRF ir pirmtakų sumanymo atžvilgiu?

– Buvęs Kultūros komiteto pirmininkas pats naują įstatymą pasiūlė, pats jį galiausiai ir užblokavo. Iniciatyva kurti alternatyvą, kiek pamenu, kilo dėl valdančiųjų asmeninių antipatijų SRTRF vadovams. Sumanyta ne reformuoti, o sukurti alternatyvą. Tačiau pradėję procesą pamatė, kad niekas jų nepalaiko, net ir tie, kurie iš pradžių buvo prišnekinti dalyvauti kuriant naują įstatymą.

Projektą paveldėjome mes. Sausį, sesijai baigiantis, jį atmetėme ir Kultūros komitete, ir Seime kaip nevykusį. Jo nebėra.

Jei neliks kultūrinės žiniasklaidos, lavinančios ir skatinančios humanitarinį progresą, mūsų ateitis, sakyčiau, bus labai dešrota.

Kol kas konkrečių planų dėl SRTRF neturime. Intensyviai konsultuojamės, ieškome bendros kalbos su visais žiniasklaidos atstovais, analizuojame europinę patirtį.

Vis dėlto akcentuosime būtinybę atskirti finansavimą sričių, kurios iš esmės neturėtų konkuruoti. Kalbu apie tiriamąją žurnalistiką ir kultūrinę žiniasklaidą. Jų funkcijos gerokai skiriasi, bet finansuojama iš vieno katilo. Taip tarsi konkuruojama, kas turi teisę išgyventi. O išgyventi privalo ir viena, ir kita.

Turime rasti išmintingą politinį sprendimą, kad ne vien verslas pasiimtų tuos pinigus, kaip dažnai atsitinka.

– Žodžiu, kultūros leidiniai turi užtarėją – Kultūros komitetą?

– Manau, jie turi visų sveiku protu mąstančių žmonių paramą. Tik savižudžiai gali užmušinėti patį silpniausią, bet patį reikalingiausią segmentą. Jei neliks kultūrinės žiniasklaidos, lavinančios ir skatinančios humanitarinį progresą, mūsų ateitis, sakyčiau, bus labai dešrota.

– Praėjusios kadencijos Seimas pateikė Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą. Jis iki šiol nėra priimtas. Kodėl? Gal siūlysite savąjį?

– Vėlgi tai vienas pavyzdžių, kaip gera idėja nužudoma dar įsčiose. Niekas negali kritikuoti pačios idėjos ir įstatymo būtinybės. Tokio pobūdžio įstatymas reikalingas kaip skėtinis, kad po juo sutilptų visi kiti reglamentuojantys teisės aktai, kurie pabrėžia kultūros reikšmę Lietuvoje.

Su nerimu ir džiaugsmu laukėme projekto svarstymo, tačiau buvusi valdančioji dauguma jį pateikė kaip dar vieną specialųjį įstatymą konkrečioms problemoms spręsti. Be to, kilo abejonių dėl kai kurių sąvokų.

Projektas buvo nesuderintas, neišdiskutuotas, netenkino visuomeninių organizacijų, nors buvęs ministras ir teigia priešingai.

Įstatymo likimas paprastas ir logiškas – Kultūros komitetas pasiūlė jį grąžinti iniciatoriui, Kultūros ministerijai.

Įstatymo likimas paprastas ir logiškas – Kultūros komitetas pasiūlė jį grąžinti iniciatoriui, Kultūros ministerijai. Nes jam tobulinti tiesiog neturime kanceliarinių išteklių.

Įstatymas nepasirodys po mėnesio ar dviejų, galbūt neturėsime ir po metų, tačiau labai jo lauksime ir prisidėsime jį kuriant.

– Jau ne vienus metus kalbama apie regionų kultūros gyvenimo, kultūros centrų gaivinimą. Kaip tai siūlytumėte daryti, jei, suprantama, ši tema jums atrodo aktuali?

– Regionuose kultūros supratimas dažniausiai būna kur kas didesnis nei centre ar kuriame nors Kultūros ministerijos skyriuje.

Daug kas priklauso nuo regione veikiančių asmenybių. Kita vertus, klausimas, kaip suprantame kultūrą regionuose: ar turime prisitaikyti ir tenkinti ten gyvenančių žmonių poreikius, ar vis dėlto kelti suvokimo kartelę ir patraukti žmones arčiau profesionaliojo meno?

Atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenantieji dėl objektyvių priežasčių galbūt neturi galimybės jo patirti. Tad mūsų Vyriausybės programos vienas pagrindinių akcentų, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus turėtų galimybę gauti kultūros paslaugų standartą: pamatyti simfoninio orkestro koncertą, parodą ir t. t. Ministerija ir Vyriausybė, esu tikras, skirs dėmesį tokiai sklaidai.

Regionuose kultūros supratimas dažniausiai būna kur kas didesnis nei centre ar kuriame nors Kultūros ministerijos skyriuje.

Be abejo, reikia galvoti ir apie kultūros žmonių, meno kūrėjų galimybę dirbti arba apsigyventi regionuose. Tačiau tam būtinos ir buitinės sąlygos, todėl neišvengiamas ir dialogas su savivaldos atstovais.

Motyvuojantis, skatinantis yra kultūros sostinių projektas. Mažųjų kultūros sostinių idėja irgi gera, tačiau reikia daugiau profesionalumo, edukacinių dalykų.

Šiaip regionų potencialas milžiniškas. Žmonės ištroškę, stiebiasi, jiems tiesiog reikia sudaryti sąlygas.

Scenos meno įstaigos čia taip pat turi dar neišartus dirvonus savo veiklai. Turėtų ne užsidaryti savo rezidencijose Vilniuje ar Kaune, bet važinėti, skleisti, dalytis profesine meistryste.

Suprantama, per pandemiją sunku nuspėti, kada tai galės įvykti, tačiau projektuoti šiuos dalykus būtina jau dabar.

– Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio siūlomos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, leidimas svaigalų gamintojams remti kultūros renginius duotų apčiuopiamos naudos nuo pandemijos gerokai nukentėjusiam kultūros sektoriui. Ar iš esmės paremtumėte tokį siekį?

– Negalime tiesiogiai sieti kultūros, jos renginių su išgerto alkoholio kiekiu. Nes tai visiškai paneigtų mūsų moralines intencijas. Tad turime apsispręsti, ar elgiamės sąžiningai, gyvename švariai, gerbiame savo valstybę ir save.

Nesu abstinentas, nesu ir tas, kuris siektų uždrausti šį sektorių. Alkoholio pramonė Lietuvoje nėra uždrausta ir nereikėtų jos demonizuoti. Nepaisant didelės žalos žmonių sveikatai, ji duoda pajamų valstybės biudžetui.

Mažinti alkoholio vartojimą turėtume edukacinėmis priemonėmis, o ne draudimais, nes jie sukelia priešingų pasekmių.

Jei alkoholio gamintojai nori prisidėti prie gerų dalykų, remti renginį, tam turėtų būti įstatyminės galimybės. Pažiūrėkite, per krepšinio varžybas puikuojasi alaus gamintojų reklamos su prierašu „nealkoholinis“. Visi suprantame, kad tai apgavystė. Esu už tai, kad nereikėtų imtis panašių gudrybių.

Kita vertus, prasidėjo rimtos diskusijos apie mecenatystę, mecenavimo kultūrą. Vėl grįžtu prie praėjusios Seimo kadencijos, kai buvo priimtas Mecenavimo įstatymas. Visiškai tuščias. Juo reglamentuojama, kad jei žmogus duoda ne mažiau kaip 1 mln. eurų, jam suteikiamas nacionalinio mecenato statusas ir įsegamas ženklelis, broškė. Ir viskas.

Todėl mums reikia sukurti modelį, skatinantį mecenavimą.

Norisi apskritai pakeisti sąvoką „kultūros rėmimas“, nes ji suponuoja neįgalumą.

Norisi apskritai pakeisti sąvoką „kultūros rėmimas“, nes ji suponuoja neįgalumą. Neva kultūra yra tokia sritis, kurią reikia paremti, paramstyti. (Ironiškai nusijuokia.) Nieko panašaus, kultūros sektorius generuoja iki 5 proc. šalies BVP. Tad turime kalbėti apie investiciją į kultūrą, kad žmonės norėtų investuoti, o ne paremti.

Mecenavimas yra tada, kai duodi pinigų sumą ir nieko neprašai atgal. O jei duodi pinigų ir būtinai matomoje vietoje turi kabėti tavo logotipas, tai čia ne mecenavimas, tai verslo planas. Nieko peiktina čia nėra, tačiau viskas turi turėti savo vardą.

– Koks bus Lukiškių aikštės likimas? Ana valdžia praėjusių metų birželį įtvirtino, kad aikštėje privalo iškilti Vyčio skulptūrinis akcentas. Nors Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro rengtas konkursas paskelbė nugalėtoją, teismas vėliau patvirtino, kad konkurso tvarka nepažeidė įstatymų. Kokia Kultūros komiteto vadovo pozicija?

– Kiek žinau, teisinis ginčas šiuo klausimu dar nėra pasibaigęs, svarstoma apeliacija. Visų pirma tai buvo ne konkursas, o kūrybinės dirbtuvės. Siekiant išvengti tam tikrų teisinių procedūrų, taip buvo pavadintas formalus atrankos mechanizmas.

Iki šiol neteko matyti jo reglamento su taisyklėmis, pagal kurias paprastai skelbiamas tokio lygio konkursas. O kai kalbama apie valstybės biudžeto lėšas, tai tiesiog privaloma.

Mano nuomone, šis kaprizingas buvusios kultūros ministrės treptelėjimas koja pasakant, esą jokie visuomenininkai čia man nieko nestatys, bus taip, kaip aš pasakiau, buvo begėdiška teisinė manipuliacija, sukėlusi pačių baisiausių pasekmių: supriešinta visuomenė, įžeisti kūrėjai. Ir tie, kurie pralaimėjo, ir tas, kuris laimėjo, nes savo sumanymo negali įgyvendinti.

Tai buvo didysis buvusios kultūros ministrės treptelėjimas koja: jokie visuomenininkai čia man nieko nestatys, bus taip, kaip aš pasakiau.

Lukiškių aikštė tokia didelė, kad joje būtų pakakę vietos daugeliui iniciatyvų. Tačiau pasirinktas radikalaus neigimo kelias. Tai pats baisiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti tokioje sostinės vietoje.

Pagalvokite, net jaunimas pradėjo kalbėti, kad ima nekęsti Vyčio, nes jis tapo priešpriešos ženklu... Kieno tai atsakomybė? Aišku, buvusios kultūros ministrės ir jos komandos.

O dabar teisiniai procesai dėl kūrybos dirbtuvių, kaip sakiau, tebevyksta. Tačiau, ko gero, bergždžiai. Nes jau priimtas įstatymas, jį pasirašė prezidentas. O įstatymus vykdyti privaloma.

Kita vertus, gal tokia emocinė pertrauka yra gerai, nes žmonės įaudrinti ir kitų temų. Dar vieno priešpriešos židinio šiuo metu tikrai nereikėtų. Taigi dabartinę situaciją vadinčiau patine.

– Kurį renginį aplankysite pirmiausia, kai baigsis karantinas?

– Tiek visko esu išsiilgęs, kad nors persiplėšk. Tikrai, verkia širdis. Praėjęs sezonas baigėsi, taip ir nepradėjus kūrybinio bendradarbiavimo su vienu orkestru.

Užuot Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atšventę „Traviatos“ šimtmetį ir paminėję Lietuvos operos šimtmetį scenoje, tai darėme namuose prie kompiuterio monitorių. Prieš metus tai būtų buvę neįtikėtina.

O kiek neįvykusių parodų, koncertų ir spektaklių teko apverkti, taip jiems ir neišvydus rampos šviesų. Kiek jaunų menininkų, vos pradėjusių profesionalią veiklą Lietuvos teatruose, turėjo ją stabdyti dėl pandemijos gniaužtų.

Taigi mano širdis ir siela, nepaisant pristabdytos kūrybinės veiklos, kiekvieną dieną yra su mano broliais ir sesėmis kūryboje. Ne iš pasakojimų žinau meno pasaulio situaciją. Suprantu ir užjaučiu žmones, kurie pateko į tokias aplinkybes. Todėl karantinui pasibaigus aplankysiu visus renginius, kuriuos tik pajėgsiu.

Meno pasaulio situaciją žinau ne iš pasakojimų.

Na, o kol kas esame šių aplinkybių įkaitai. Niekas nežino tikro, gero sprendimo. Gal atidarius kultūros įstaigas sieloje atsivertų galimybė truputį įkvėpti oro. Bet galima įkvėpti ir viruso, tada prasidėtų negrįžtami procesai.

Šių dienų Estijos pavyzdys, kai šalis užsidarė, puikiai iliustruoja, kad stebuklų nebūna. Tad svarbiausia – pagalvoti apie šalia esantįjį ir kiekvieną žingsnį žengti labai atsakingai, nes jis gali kainuoti žmonių gyvybes.

Tačiau nė sekundės negalime pamiršti, kad esame tiek, kiek yra kultūros, o kultūra – tai dvasios gyvybė, be kurios netektume prasmės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt