Kultūra

2021.03.09 19:46

Su Nolanu dirbęs kino dailininkas Eggertas Ketilssonas: kiekvieno istorija verta filmo

teksto pabaigoje – filmų rekomendacijos
Viktorija Samarinaitė2021.03.09 19:46

Kaip sudėlioti kadrą taip, kad, filmuojant vienoje vietoje, kino žiūrovai nesuabejotų kartu su filmo herojumi keliaujantys po miestus, valstybes ar nepažįstamas žemes? Kokią įtaką kino kūrėjų komandai daro toks kasdienis dalykas kaip oro permainos?

Tarptautinių edukacinių kino dirbtuvių „Art Department Masterclass“ tikslas – stiprinti jaunosios kartos kino dailininkų profesines žinias, tiesiogiai mokantis iš srities profesionalų, ir supažindinti kino gerbėjus su neretai nuvertintu kino dailės departamentu.

Keturių LRT.lt portale publikuojamų interviu ciklas su vienais populiariausių pasaulio kino dailininkų padės geriau suprasti šios profesijos užkulisius.

Sklando gandas, kad Islandijoje užsimoję filmuoti kino kūrėjai pirmiausia turėtų paskambinti E. Ketilssonui. Šis kino dailininkas ir specialiųjų efektų konsultantas gimtąją Islandiją pažįsta kaip savo penkis pirštus. Įdarbinęs dramatiškus atokios salos peizažus, kartu su žymiais kino režisieriais ir jų komandomis Eggertas ekrane atkūrė kraštovaizdžius ne tik skirtingų valstybių, bet ir... kitų planetų.

Vienintelis televizorius mieste

„Kai buvau vaikas, piešdavau savo sapnus. Pasižymėjau itin stipriu vizualiuoju pajautimu ir troškau suprasti, iš kur tie vaizdiniai mane pasiekia. Kartu su vietiniais bičiuliais kiekvieną sekmadienį 15 valandą eidavome į kiną. Tuomet Islandijoje rodė daugiausia amerikietiškus filmus, kartais pasisekdavo pamatyti ir vieną kitą islandišką, danišką ar švedišką. Žiūrėjome viską: siaubo filmus, mokslinę fantastiką, filmus apie kaubojus, gangsterius ir net miuziklus. Iki pat 1968-ųjų Islandijoje nebuvo nacionalinės televizijos, todėl iš netoli dislokuotos karinio jūrų laivyno bazės transliuodavo tik amerikietiškąją.

Mano tėvas buvo vienas pirmųjų mūsų miestelyje įsigijęs televizorių. Prisimenu, žmonės būriuodavosi prie mūsų namo, kad bent akies krašteliu pro langą pažiūrėtų televizorių. Man pasisekė, nuo vaikystės priešais televizoriaus ekraną galėjau sėdėti kasdien.

Paauglystėje prisidėjau prie vietinio kino klubo. Jame daugiausia žiūrėjome ir diskutavome apie eksperimentinį kiną. Vėliau susidomėjau ir teatru, ne tik ėmiausi scenoje konstruoti kitus pasaulius, bet kartais ir gaudavau vieną kitą vaidmenį.

Pirmą su kinu susijusį darbą pasiūlė bičiulis: jis bandė susukti filmą 16 mm kino juosta, o man patikėjo rūpintis filmavimo aikštelės dekoracijomis, scenų apipavidalinimu ir skyrė aktoriaus vaidmenį. Tais laikais daug eksperimentavome. Kartais, pasičiupę „Super 8“ modelio kamerą, filmuodavome vizualizacijas savo muzikos grupės koncertams ir meniniams pasirodymams.“

Islandija – šalis chameleonas

„Islandijos gamtos neprognozuotumas ir galia turėjo įtakos mano asmenybės formavimuisi, o galimybė dirbti kartu su islandiško kino pionieriais apibrėžė ir profesines pažiūras. Išskirtinai maži biudžetai ir neužgrūdinta filmų industrija, spėju, lėmė mano liberalų ir kartais net chaotišką požiūrį: tais laikais viską aikštelėje atlikdavome patys, vos kelių žmonių komanda.

Islandija garsėja itin vaizdingais, dramatiškais ir labai įvairiais kraštovaizdžiais. Kai kurie gali priminti Himalajus, tolimiausius pasaulio užkampius ir kitas nepažįstamas planetas. Režisieriui Lee Tamahori ruošiantis filmuoti vieną iš Džeimso Bondo serijos filmų – „Pasveikink mirtį kitą dieną“ – jo komanda vietos su paslaptingu užšalusiu ežeru, ant kurio būtų galima saugiai filmuoti, išieškojo visuose žemynuose. Tiesa, tokią vietą rado Aliaskoje, tačiau, kad ją pasiektų, komanda, technika ir aktoriai būtų turėję skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ir keliauti automobiliu. Islandijoje kone identiška vieta buvo aptikta prie pat asfaltuoto kelio.

Buvo numatyta režisieriaus Clinto Eastwoodo filmą apie amerikiečių invaziją į Japonijos Ivos salą – „Mūsų tėvų vėliavos“ – filmuoti Japonijos saloje nusidriekusiame juodo vulkaninio smėlio paplūdimyje. Dėl milžiniško invazijos pasiglemžto aukų skaičiaus Ivos salos teritorija su visais paplūdimiais laikoma šventa, todėl šalies valdžia uždraudė bet kokius filmavimo darbus. Vėliau tokį pat kinematografišką paplūdimį kino kūrėjų komanda rado Islandijoje.“

Neperkalbama gamtos galia

„Pirmą kartą režisierių Christopherį Nolaną sutikau palei ledyną įrengtoje filmo „Betmenas: pradžia“ filmavimo aikštelėje. Buvo audringa ir nepaprastai šalta diena. Visas filmavimas mums tapo nemenku iššūkiu: dirbome žiemą, siautė nuožmus vėjas. Prie minėto ledyno sukonstravome nedidelį Himalajų kaimelį ir vos per 10 minučių automobiliu galėjome grįžti į jaukų viešbutį. Nesusidūrėme su jokiomis infrastruktūros problemomis, techniką ar įrankius galėjome greitai ir nesunkiai pakeisti. Nepaisant nepalankių oro sąlygų, filmavimas buvo itin sklandus.

Po poros metų sulaukiau skambučio iš Nolano kino dailininko Nathano Crowley`aus. Jis – nepaprastas kūrėjas, pasižymintis daugialypiu vizualiniu suvokimu. Gavau pasiūlymą prisidėti prie filmo „Tarp žvaigždžių“ komandos Islandijoje.

Man pateikė vos keletą lapų naudingos informacijos. Jokio scenarijaus. Nolanas garsėja tuo, kad scenarijus laiko arti širdies. Jis siekia išvengti bet kokio informacijos nutekėjimo iki pat filmo premjeros. Pirmą kartą filmo scenarijų pamačiau pradėjęs dirbti su jo trimis „Oskaro“ statulėlėmis įvertintu filmu „Diunkerkas“.

Kino juostai „Tarp žvaigždžių“ saloje filmavome Nesibaigiančios Vasaros (arba Vandens) ir Daktaro Mano (arba Ledo) planetų kraštovaizdžius. Joms parinktos lokacijos garsėja aršiu, negailestingu vėju. Kartais jis net mirtinas – gali suniokoti automobilius, sužeisti žmones.

Įpusėję vieną iš pamainų, sužinojome, kad užklups audra. Sustabdėme darbus, supakavome rekvizitą bei techniką ir apsaugojome scenografiją. Dėl audros negalėjome dirbti 3–4 dienas. O garsiausi pasaulio aktoriai buvo čia pat. Kūrybinė komanda pasinaudojo susidariusia padėtimi ir nufilmavo vieną sceną automobilių stovėjimo aikštelėje tikėdamasi, kad medžiaga bus verta nors menkiausio dėmesio.

Nors sakoma, kad nėra blogo oro, tik netinkami drabužiai, su problemomis dėl oro sąlygų susiduriama bet kurioje šalyje. Pavyzdžiui, filmuojant dykumoje, gali atsėlinti smėlio audra, kelias valandas siausti ir niokoti viską aplink, sugriauti sukonstruotas scenas, o tada... tiesiog nurimti. Itin svarbu gebėti numatyti oro sąlygų pokyčius: nuolat sekti orų prognozę, kalbėtis su vietos gyventojais ir net matematiškai apskaičiuoti oro permainų tikimybę. Skaičiavimams siekiant 80 proc. ribą, visuomet rekomenduoju prodiuseriams nutraukti filmavimus, kuo greičiau susipakuoti ir apsaugoti komandą. Kartais jie gali ir pirštą prie smilkinio pasukioti ar apšaukti bepročiu, tačiau, kai prognozė pasitvirtina, negali atsidėkoti išvengę blogiausio scenarijaus.

Filmų kūrimo procesas neatsiejamas nuo prisitaikymo prie gamtos. Kitaip tiesiog neįmanoma. Gamta gali tapti nenuspėjama, nepermaldaujama, tačiau oro sąlygos linkusios keistis gana greitai, todėl būtina efektyviai išnaudoti štilio akimirkas. Tiesą sakant, audrą nešantis oras kino kadrui suteikia žavingo dramatizmo!“

Tūkstantis kartoninių kareivių

„Nekantriai laukiau filmo „Diunkerkas“ filmavimų pradžios Prancūzijoje. Svajojau apie švelnų Pietų orą ir saulės nutviekstą paplūdimį. Deja. Diunkerkas buvo labiausiai vėjuota vieta, kurioje kada nors teko lankytis. Nuolat vargome stengdamiesi išlaikyti neapgadintą rekvizitą, tačiau dalis jo vis tiek buvo suniokota, todėl teko dekoracijas atkurti iš naujo. Vienoje filmo scenoje netgi matyti iš vienos pusės apgriauta prieplauka.

Sprendimas filmuoti realioje įvykio vietoje, Diunkerke, buvo ne tik naudingas, bet ir pateikė ne vieną iššūkį. Filmuojant ant didelio formato celiuloidinės juostos, neįtikėtinai išauga vaizdo efektų kaina, ypač norint technologijomis pridėti daug judesyje sustingusių žmonių. Taigi, privalėjome sugalvoti ką nors, kas leistų išvengti tūkstančio asmenų masuotės įdarbinimo 20 dienų laikotarpiui.

Pakrantei užpildyti kareiviais prireikė pagaminti tūkstantį kartoninių figūrų. Nors gamyba užtruko apie mėnesį, galiausiai tie rankomis nuspalvinti kareiviai išdidžiai nusėjo pakrantę, visai nesiskųsdami dėl nepalankių oro sąlygų. Gyvybę jiems suteikė išlaikytas bent 90 metrų atstumas tarp kameros ir figūrų bei nuolat aplink besisukiojantys keli aktoriai.

„Diunkerkas“ – svarbiausias darbas mano karjeroje. Šio projekto apimtys buvo milžiniškos: statybos darbų Prancūzijoje piko metu kino dailininkų departamentą sudarė net 120 darbuotojų. Jau filmuodami kone vienu metu turėjome susidoroti su scenomis vandenyje, ore ir ant žemės.

Dirbant skirtingose šalyse, iškyla nemažai sunkumų. Pirmiausia būtina suburti patikimą komandą, įsitikinti, kad turimos visos reikalingos medžiagos bei įrankiai. Spėju, kad sudėtingiausia scena, prie kurios kada dirbau, – persekiojimas ir apiplėšimas Talino greitkelyje naujausiam Nolano filmui „Tenetas“. Jai nufilmuoti prireikė net penklių savaičių ir kone tūkstančio skirtingų departamentų darbuotojų. Kartais dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai įgyvendinami, virsta didžiausiu sunkumu.“

Nuotolinis filmų kūrimas

„Izoliacijos metu daugiausia dirbau nuotoliniu būdu. Kino dailininkui tai įgyvendinama, kol neprireikia fiziškai atsidurti realioje lokacijoje. Šiais laikais technologijos ir ištobulintos komunikacijos priemonės ypač palengvina darbo namuose režimą. Juk, kai pradėjau karjerą, teturėjome primityvius pranešimų gaviklius, mobiliųjų telefonų prototipus.

Dabar namuose daugiausia dirbu drauge su kitu kino dailininku. Įprastai aš paruošiu filmo biudžetą, mes jį peržiūrime, keičiame, įtraukdami vienus dalykus ir išmesdami kitus, kol galiausiai griežtai jį apibrėžiu, kad išliktume filmui skirto biudžeto ribose ir nenutoltume nuo realybės. Mano rutinoje taip pat nemaža planavimo: būtina nuolat pergalvoti ir keisti darbų tvarkaraštį.

Gruodžio mėnesį kaip kino dailininkas viešėjau Saudo Arabijoje. Ten pradėjome filmo „Dykumos karys“ parengiamuosius ir konstrukcijų darbus. Tai įdomus penkto amžiaus pasakojimas iš arabų istorijos, kai arabų gentys vienijosi, kad nuverstų Persijos valdžios režimą.“

Aplink – begalybė istorijų

„Šios profesijos žavesys slypi nuolatinėse pastangose suderinti praktiškumą ir kūrybą. Svarbu ne tik sugalvoti idėją, bet ir ją įgyvendinti. Man tai magiška. Kai dizaineris nubraižo ką nors ant popieriaus, kino dailininkų komanda turi apdirbti idėją, suteikti jai papildomos vertės, pridėti tekstūrą. Ją paruošus imamasi įgyvendinti. Fantastiška stebėti, kaip priešais tavo akis eskizas įgauna apčiuopiamą formą.

Mane įkvepia labai daug dalykų: sapnai, įvairios kasdienybės situacijos, šviesos kritimo kampas, šešėliai, architektūra ir, žinoma, menas. Pasiskolintos detalės tokios pat reikšmingos kaip kolekcininko surinkti artefaktai. Jomis galima pildyti vidinę kūrybinę saugyklą ir iš jos dalių dėlioti savo pažinimo ir žinių mozaiką.

Darbas kine vargina. Jis sekina ir po truputį tave praryja. Kartais, kai grįžtu namo po ilgos ir įtemptos dienos, užtrunku, kol išeinu iš kino realybės režimo. Tačiau kinas persmelkęs visą mano gyvenimą. Sykį pažvelgiau į veidrodį ir lyg žaibas smogė suvokimas, kad prabėgo trys dešimtmečiai. Žiūrėjau į save ir negalėjau suprasti, kaip tai nutiko.

Kaip ir kiekvieno gyvenime, maniškiame buvo itin dramatiškų akimirkų, tačiau jos reikšmingos. Tikiu, kad aplink mus yra begalybė istorijų. Sukurti filmą, scenarijų ar vaizdo kūrinį galima iš menkiausios aplinkos detalės. Visa tai aplink. Visa tai slypi mūsų viduje. Kiekviename žmoguje tarpsta pasakojimas. Kiekvienas žmogus – atskiras kino filmas.“

Eggerto Ketilssono filmų rekomendacijos:

Akira Kurosawa „Nesantaika“
Alfredas Hitchcockas „Langas į kiemą“
Alfredas Hitchcockas „Svaigulys“
Andrejus Tarkovskis „Stalkeris“
Jimas Jarmuschas „Keisčiau nei rojuje“
Francis Fordas Coppola „Šių dienų apokalipsė“
Christopheris Nolanas „Pradžia“
Krzysztofas ​​Kieslowskis „Dvilypis Veronikos gyvenimas“
Sergio Leone „Geras, blogas ir bjaurus“
Stanley Kubrickas „Prisukamas apelsinas“