Kultūra

2021.03.08 19:50

Eglė Baliutavičiūtė. Konstruoti savo istoriją: Dirgėla ir Eídvilė pasakoja apie tapimą broliuku ar sesute

knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.03.08 19:50

Gyvenimas pilnas iššūkių, o kai esi dar visai mažytis vaikas, vienas didžiausių jų gali būti broliuko ar sesutės gimimas.

Apie tai ir pasakojama itin populiaraus vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos ir iliustruotojos Eídvilės (anksčiau kūrybą pasirašydavo kaip Eidvilė Viktorija Buožytė) paveikslėlių knygoje „Ketvirtadienį: knyga broliams ir sesėms“ (Asociacija „Padedu augti“, 2020).


Tai istorija apie meškiuką Beną, kuris iš tėvų sulaukia nuostabios žinios – taps broliu! Ak, kaip jis tuo džiaugiasi: tuoj pat pradeda svajoti, kiek visko išmokys sesutę arba broliuką, kaip abiem bus smagu. Kiekviena laukimo diena baigiasi pasikartojimu – Benas išvargęs po dienos užmiega, juk jis labai atsakingai ruošiasi mažylio atėjimui.

Deja, ne viskas einasi gerai – sesutė į pasaulį pasibeldžia per anksti. Ji turėjo gimti šeštadienį, o gimsta ketvirtadienį (taip, knygoje ilgus mėnesius trunkantis laukimas, kad vaikams būtų paprasčiau, sutraukiamas iki savaitės). Netikėta situacija pareikalauja iš Beno, kuris dar pats visai mažas vaikas, daug supratingumo, juk dabar sunku ir liūdna ne tik jam, bet ir tėvams.

Šita knyga skirta įkvėpti, padrąsinti, paguosti, juk kai susiduriame su sunkumais, visi turime stengtis būti kuo geresni, supratingesni, rūpintis vienas kitu, tad meškiukas Benas gali tapti puikiu pavyzdžiu. Be to, knyga pasakojama tarsi vaiko akimis – tik tiek, kiek mažas vaikas pajėgus suprasti, todėl išvengiama ir buitiškumo, ir pernelyg didelio dramatizmo, o istorija įgyja lyrinį matmenį.

Ir ši knyga tikrai nebūtinai tik tiems, kurių broliai ar sesės gimė neišnešioti, bet ir apskritai tiems, kurių šeimoje pasirodys naujagimis, juk nemaža dalimi ši knyga apie džiaugsmą būti vyresniu broliu ar sese ir apie pokyčius, kurie neišvengiami gimus kūdikiui. Net keista, kad iki šiol, rodos, nelabai būta paveikslėlių knygų panašia tema (brolių ir seserų santykiai, tapimas vyresniu broliu ar seserimi). Juk lietuvių paveikslėlių kūrėjai labai mėgsta universalias temas, o ši kaip tik tokia.

Saros Collins knygoje „Franės Langton išpažintis“ („Balto“, 2020. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius) Franė Langton sėdi teisiamųjų suole – už dvigubą sutuoktinių Benhamų žmogžudystę jai gresia kartuvės. Deja, ji neprisimena, kas įvyko tą vakarą, negali pateikti nei advokatui, nei teismui jokio pasiaiškinimo, todėl imasi pasakoti visą savo gyvenimo istoriją, atvedusią iki tos nelemtos dienos.

Franės istorija – tikrai įspūdinga. Ji gimė verge 19 amžiaus pradžios Jamaikos plantacijose. Savo tėvo – baltaodžio plantacijos šeimininko – buvo priglobta, bet tik tam, kad būtų išnaudojama žiauriems eksperimentams siekiant įrodyti rasistines teorijas. Galiausiai dėl savo šeimininko ir tėvo nesėkmių atsidūrė Londone ir buvo padovanota kaip tarnaitė į Benhamų šeimos namus. Vieno iš sutuoktinių ji nekentė, o kitą nuoširdžiai pamilo.

Nemaža dalimi ši knyga yra apie rašymą, apie galimybę save įamžinti ar bent pačiam konstruoti savo istoriją, užuot perleidus tą galią kitiems. Beveik visi aukštesnės socialinės padėties knygos veikėjai būtent tai ir daro, kartais netgi liguistai. Pati netikėčiausia rašytoja – Franė, kuri šiame vergovės ir rasizmo pasaulyje apskritai neturėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti. Bet išmoko ir knygos tapo jos prieglobsčiu, jos teikė prasmę jos gyvenimui, todėl ir pati pasirinko pasakoti apie save, tikėdamasi, kad bent tai išliks po jos mirties: „Tik tiek galėsiu palikti po savęs. <...> Nes gyvenimas, nepaisant viso triukšmo ir sambrūzdžio, galų gale pasirodo esąs nieko vertas, bet romanai leidžia tikėti, kad jis vis dėlto šį tą reiškia“ (p. 377).

Knygos kalba ornamentuota: metafora po metaforos, palyginimas po palyginimo, aprašymas ant aprašymo. Iš pradžių intrigavęs stilius greitai ėmė kelti tik erzulį, nes pasirodė savitikslis, perkrautas, kaip ir visa knyga. O bene labiausiai nuvylė negrabiai atskleistos knygos paslaptys: užmegztos dar knygos pradžioje taip ir neatradus tinkamiausio momento, kada būtų galima gerai sužaisti skaitytojo emocijomis, pabaigoje tiesiog sukaišiotos kur papuolė, todėl nei stebino, nei jaudino kad ir, pavyzdžiui, tiesa apie Franės motiną ar kas nutiko albinosiukui.

Nors ir uždangstytas intelektualiniu šydu, tai pramoginis romanas, ir, deja, ne ypač stiprus. Tiesą sakant, anotacija pasirodė įdomesnė už pačią knygą. Taip, autorė už šį savo pirmąjį romaną 2019 metais laimėjo svarbų Jungtinės Karalystės literatūrinį apdovanojimą „Costa“ ir nereto recenzento knyga pagarbstyta kaip puikus šiuolaikinis autentiškas gotikinis romanas.

Ar tai stebina? Nė kiek. Juk knygoje daugiau ar mažiau paliestos visos madingiausios pastarųjų metų temos ir problemos: juodaodžių įgalinimas, feminizmas, rasizmas, vergovė ir negailestingas išnaudojimas, emancipacija, vyrų ir moterų nelygiaverčiai santykiai, homoseksualumas ir t. t. Kai tiek visko aktualaus sukrauta, kaip tai sukrauta, rodos, tampa nebe taip ir svarbu. O gaila.

Eglės Baliutavičiūtės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: