Kultūra

2021.03.07 12:20

Libertas Klimka. Aušrininkas Palangoje

Libertas Klimka,etnologas2021.03.07 12:20

Palangoje vienas iš kultūros židinių – kurorto burmistro dr. Jono Šliūpo (1861–1944) muziejus. Memorialinė ekspozicija įkurta name, kuriame ir gyveno šis įžymus visuomenės veikėjas nuo XX a. 4 dešimtmečio pradžios iki 1944 metų. J. Šliūpo darbo kambaryje ir svetainėje atkurtas tarpukario Lietuvos inteligento namų interjeras. Kita ekspozicijos dalis paskirta lietuvių tautinio judėjimo, lietuviškos spaudos bei Palangos miesto istorijai. Šis namas – tai Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas; tad jame rengiamos ir labai turiningos etnografijos, archeologijos bei istorijos parodos.

Šiandien muziejaus darbuotojų nuotaika neabejotinai bus šventiška, nes kovo 7-oji - dr. Jono Šliūpo gimimo diena; ir neeilinė, o 160-oji sukaktis. Burmistras buvo eruditas, enciklopedinio proto žmogus, rašęs visą gyvenimą. Jo knygų, brošiūrų, straipsnių laikraščiams temos – pačios įvairiausios. Tai Lietuvos ir pasaulio istorija, visatos sandara, etnografija, mitologija, religija, filosofija, sociologija, pedagogika, higiena ir medicinos istorija. Dr. J.Šliūpo biografija pilna netikėčiausių posūkių, lemtingų sutapimų, klaidų ir stebėtinų užmojų...

Gimė būsimasis burmistras dabartinio Šiaulių rajono Rakandžių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1880 m. baigęs Mintaujos gimnaziją, gabus jaunuolis studijų išvažiavo į Maskvą. Universitete iš pradžių pasirinko filologiją, vėliau perėjo į teisę. Po dvejų metų vėl apsisprendė keisti studijų kryptį; jo žodžiais: „ ...tik gamtos mokslų pagalba tegalima ir tinkama pasaulėžvalga nusistatyti, ir Lietuvai naudą nešti medžiaginę.“ Tada išvyko į Sankt Peterburgo universitetą. Tačiau ten mokslas truko neilgai: – jau pirmųjų metų rudenį dalyvavęs studentų manifestacijoje, J.Šliūpas pakliuvo žandarams į nagus. Buvo su vilko bilietu išmestas iš universiteto, o nuo griežtesnės bausmės išgelbėjo tik prasidėjusi sunki liga. Pasveikęs, su brolio dokumentais išvyko į Šveicariją. Tikėjosi ten tęsti studijas, tačiau gavo tautinio atgimimo veikėjų kvietimą imtis „Aušros“ laikraščio redagavimo. 1884 m. nedvejodamas išvyko į Bitėnus pas Martyną Jankų. Leidybos gaires aptarė su Jonu Basanavičiumi, užsukęs pakeliui pas jį į Prahą. Dirbdamas redaktoriumi, nemažai straipsnių laikraščiui parašė ir pats, liberaliomis nuostatomis drąsiai nagrinėdamas socialines, švietimo, istorijos temas. „Aušroje“ savo eilėraščius publikavo ir jo būsima žmona Liudvika Malinauskaitė. Tačiau padirbėjęs mažiau nei metus, J.Šliūpas gavo valdžios nurodymą per 14 dienų išvykti iš Prūsijos...

Išvyko į Ameriką, ten spaustuvininkas Mykolas Tvarauskas pasamdė jį rengti lietuvišką laikraštį „Unija“. To meto Amerikos lietuviai buvo dar menkai organizuoti, tad J. Šliūpas visą energiją nukreipė lietuvybei Amerikoje žadinti. Jam pavyko suburti galybę įvairiausių lietuvių draugijų. Buvo puikus oratorius, o ir įspūdingo stoto juodabarzdis vyras. Jau dirbdamas „Aušros“ redaktoriumi, J.Šliūpas nevengdavo pakritikuoti kunigijos, o Amerikoje ypač vainojo lenkų kunigus už lietuvių lenkinimą. Didelis jo nuopelnas mūsų kultūrai – 1890 m. išleista pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ bei keletas leidinių apie Lietuvos istoriją.

Tačiau iš darbo lietuviškos spaudos baruose ir audringos visuomeninės veiklos šeimą išlaikyti buvo sunku. Tada J.Šliūpas įstojo į Merilando universitetą, mokslus baigė per dvejus metus ir 1891- aisiais gavo gydytojo diplomą. Pacientų jam netrūko, – darbe labai pravertė ir keleto kalbų mokėjimas.

Pirmojo pasaulinio karo metu gydytojas energingai įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės reikalus. Jis rėmė lietuvius pabėgėlius Rusijoje, dalyvavo Lietuvių konferencijoje Stokholme ir Taikos konferencijoje Paryžiuje. Po ilgų 35 metų grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, J.Šliūpas buvo paskirtas į diplomatinę tarnybą Latvijoje ir Estijoje. Dalyvavo Didžiojoje Britanijoje vykusiame 1921 m. tarptautiniame arbitraže dėl Palangos priklausomybės. Tačiau toje tarnyboje ilgiau neužsibuvo, – tam netiko jo karštas būdas. Dar ir tai, kad J.Šliūpas turėjo utopinę viziją – bendrą baltų kultūra paremtą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Šią idėją jis mėgino grįsti ir istoriškai, ir ekonomiškai, tačiau ji liko tik nerealia svajone. Ogi tvirtesnės Baltijos šalių sąjungos išties būtų labai reikėję istorijos skersvėjuose...

J. Šliūpas visad nedvejodamas imdavosi naujos veiklos. Nutaręs imtis verslo, jis šeimai Kaune nupirko namą, o iš Amerikos parsivežtą kapitalą investavo į įvairių bendrovių ir įmonių veiklą. Nuoširdžiai tikėjo taip skatinantis jaunos valstybės ekonomiką. Nedvejodamas taip pat ėmėsi vadovauti Prekybos ir pramonės banko filialui Biržuose, įkūrė „Titnago“ spaustuvę Šiauliuose. Kartu rado laiko dėstyti literatūrą Biržų ir Šiaulių gimnazijose, norėdamas praktiškai patikrinti savo pedagogines idėjas. Pasakojama, mokiniams labai tiko originalus mokytojas, kuris dėstant daug pasitelkdavo asmeninės patirties. J. Šliūpas dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete medicinos istoriją, jam buvo suteiktas garbės daktaro vardas.

Įpusėjusį septintą dešimtį daktarą nelauktai užgriuvo bėdos: bankrutavo bankas ir pražudė visas jo santaupas bei investicijas; smarkiai pasiligojo ir mirė žmona. Bet ir tokios nelaimės nesugniuždė gyvybingos J.Šliūpo prigimties. Našlys vedė 38 metais jaunesnę Grasildą Grauslytę, gerokai tuo papiktindamas vaikus ir šeimos artimuosius. Tada 1929 m. išsikėlė gyventi į Palangą. Ir ten rado sau tinkamos veiklos: išrūpino miestui kurorto teises, tapo išrinktas jo pirmuoju burmistru. Palangiškių J. Šliūpas buvo vertinamas ir mylimas. Kartu daktaras tęsė ir visuomeninę veiklą, vadovavo Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijai.

Kaune 1936 m. buvo surengtas labai iškilmingas J.Šliūpo, kaip tautos žadintojo ir aušrininko 75 metų sukakties paminėjimas. Prezidentas Antanas Smetona jubiliatui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną, o Amerikos lietuviai jo šeimai dovanojo laivo bilietus į Niujorką. Tris mėnesius J. Šliūpas keliavo po Valstijas, skaitė paskaitas, džiaugėsi, kad jo jaunystėje pasėtos lietuvybės sėklos taip gražiai sudygo. 1939-aisiais J. Šliūpas su šeima vėl plaukė per Atlantą į Niujorke vykstančią pasaulinę parodą. Karo metus šeima praleido Palangoje; J.Šliūpas nacių buvo suimtas, kai mėgino užstoti represuojamus žydus. Bet vis tik jam buvo leista išvykti į Austriją. Deja, jos nepasiekęs mirė Berlyne 1944 metų lapkričio 6 d. Urna su jo pelenais 1948 m. buvo palaidota Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse. Atsisveikinimo su aušrininku kalbą, kurios klausėsi keturi tūkstančiai palydinčiųjų, pasakė prezidentas Kazys Grinius.

Buvojant Palangoje, tikrai verta aplankyti burmistro namą – muziejų ir sužinoti daugiau apie šio nepaprasto žmogaus gyvenimą ir darbus tautos labui.