Kultūra

2021.03.05 15:39

Čepaitė, Rumšas, Bagdzevičius prisimena Vytautą Grigolį, kuriam būtų sukakę 70: jis buvo tylos magas

LRT.lt2021.03.05 15:39

Šviesaus atminimo aktoriaus ir režisieriaus Vytauto Grigolio (1951 m. kovo 7 d. – 2006 m. balandžio 11 d.) septyniasdešimtmetį minime be jo, rašoma LNDT pranešime žiniasklaidai.

Teatras gyvas ne tik tais žmonėmis, kurie mus supa kasdienybėje, bet ir tais, kurie, net ir iškeliavę Anapilin, paliko nepakartojamą teatro atmosferą, teatro etiką, kurie buvo ne tik atidūs scenos partneriai, bet savo pavyzdžiu skatino aktyviai reaguoti į visus teatrinius procesus. Toks ir buvo Vytautas Grigolis.

Kartą einant į teatrą, Totorių gatvėje, prie gėlių parduotuvėlės, teko stebėti mizansceną: vos iš mašinos išlipus Vytautui, tą pačią akimirką prie jo prisistatė kelių policininkas ir ištiesė baudos talonėlį už tai, kad neva neleistinoj vietoj sustojo. Vytautas, neištaręs nė žodžio, iškart ištiesė pinigus. Vėliau į teatrą pėdinom kartu, ir jis kalbėjo tik apie repetuojamą vaidmenį. Nors atrodytų, kad Vytautas buvo tylenis, tačiau kartais kalbėdavo daug ir greitai. Jam svarbi buvo mintis, o ne žodžiai. Jis atskyrė situacijas, kuriose būtina kalbėti, o kuriose natūraliai svarbesnė tyla.

V. Grigolis buvo paskutinis legendinis aktorius, kurį šarvojo Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Gyva aktorių sargyba! Jos niekas neorganizavo, ji susiformavo natūraliai, trupė iš vidaus pajuto, kad stojo tokia atmosfera, kurioje būtent tokiu būdu gali išreikšti pagarbą. Paskutinį kartą buvo užskleista uždanga, vietoj plojimų – tyla. Į paskutinę kelionę jį išlydėjo gausybė žmonių... Šiandieną jo paminklas skleidžia ramybę – lyg Vytautui stebint skaitome: „Nusišypsok mums, Viešpatie!“

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą V. Grigolis buvo pakviestas 1998 metais, būtent tada, kai teatrui buvo suteiktas šis garbingas statusas. Siekiant, kad nacionalinio dramos teatro trupę sudarytų patys geriausi aktoriai, vienas iš pirmųjų šiam žingsniui ryžosi V. Grigolis. Beveik tris dešimtmečius intensyviai kūręs vaidmenis Kauno dramos teatre, jis gyveno Lidijos Kutuzovos, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo sukurtuose pasauliuose, vaidino Henriko Ibseno, Alfredo Jarry, Sauliaus Šaltenio, Juozo Grušo, Jordano Radičkovo pjesėse. Buvo lietuvis, norvegas, vokietis...

Kūryba ir naujų įdomių vaidmenų troškimas V. Grigoliui buvo svarbiau už ramų, patogų asmeninį gyvenimą. Dar 1994 metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė V. Grigolį Šmulės Senderio vaidmeniui Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Nusišypsok, mums, Viešpatie“. Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią spektaklio atmosferą ir savitumą. Šiame spektaklyje V. Grigolis buvo lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis.

Ričardas III „Ričarde III“, Klotaldas „Gyvenime ir sapne“, Kunigas Orfulsas; akademikas Arstas „Europiečiuose“, Vaistininkas Ome „Madam Bovari“, Arkadijus Sergejevičius Islajevas „Mėnuo kaime“, Džordžas Tolbotas „Marijoje Stiuart“, Archijeriejus „Demonuose“ – didžiuliai vaidmenys, įprasminę aktoriaus kūrybinius lūkesčius. Tarp rimtų, mąslių vaidmenų išsiskyrė bravūriški ir šmaikštūs komediniai personažai – Žakas „Šykštuolyje“, Leonas „Bamboje“, Inspektorius Porterhauzas „Meilėje pagal grafiką“, Alfonsas Rūta „Žaldokynėje“. Savo organiška sceniška būtimi aktorius prikaustė dėmesį net tada, kai, rodos, veiksmas buvo sutelktas į visai kitus, toli nuo jo veikiančius personažus.

V. Grigolis yra režisavęs keletą spektaklių, iš kurių garsiausias – „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius).

Aktorė Dalia Michelevičiūtė:

Vytautas Grigolis – vienas kukliausių aktorių, kuriuos teko pažinti ir su kuriais buvo didelis džiaugsmas dirbti vaidinant Shakespeare`o „Ričardą III“, kurį režisavo Rimas Tuminas (1999).

Visuomet atmintyje išliks toks vaizdas: kaip anksti beateitum į teatrą ir kaip vėlai iš jo beišeitum, V. Grigolis dažniausiai sėdėdavo rūkomajame su pjese ir cigarete rankoje, ir tyliai kažką galvodavo.

Savo gyvenimu V. Grigolis liudijo tą nelengvą aktoriaus kasdienybę, kurios didžiausią dalį sudaro sunkus darbas, tekstų mokymasis, nuolatinis gebėjimas būti tam tikroje emocinėje ir fizinėje būklėje, kuri yra neatsiejamas kūrybos variklis.

Doras aktorius. Šyptelsite: anoks čia gebėjimas, tačiau visa tai – patraukliausių žmogiškų savybių puokštė: aktorius, dorai, atsakingai, kruopščiai dirbantis savo darbą, kantriai nešantis pašaukimo naštą, be skundų, kaprizų, skandalų, mylintis šeimos tėvas ir nuostabus scenos partneris!

Mano širdį iki šiol šildo frazė, kurią jis parašė vienoje rekomendacijoje stipendijai gauti: „Rekomenduoju Daliai M. skirti stipendiją, nes ji visada su kuprine ant pečių ir nuolat, atkakliai trokšta žinių“. Iš tiesų, kiekvieną kartą, kai tik deduosi ant pečių kuprinę, o ją nešioju iki šiol, prisimenu Vytautą Grigolį ir jo santūrią šypseną.

Iš visų scenos meno šviesulių Vytautą Grigolį išskiria ne vien įspūdingiausi vaidmenys, bet ir santūrumas, švelnus humoro jausmas ir kuklumas.

Aktorius Arūnas Sakalauskas:

Vytautą Grigolį visada malonu prisiminti dėl vienos savybės: jis, aišku, buvo aukščiausios klasės profesionalas, bet tuo pačiu buvo labai jukus. Ir aš toks esu – neduokdie scenoje kažkas atsitikdavo. O tokių atvejų buvo ne vienas. Pamenu, vaidinant Rimo Tumino režisuotą „Edipą karalių“ (1998): sėdime prie „lauželio“, greta manęs – Vytautas Šapranauskas-Pasiuntinys, o Vytautas Grigolis – aklasis Teiresijus – po sceną vaikščioja rankas į priekį ištiesęs. Rimantas Bagdzevičius vaidino Choro vadovą – toks didelis, vaikščiojantis ant dviejų taburečių (koturnų).

Tų taburečių nesimatė po rūbais. Ir jis turėdavo pasakyti: „Ir nė vieno, kas mirtingas, nevadint laimingu tol, / Kol gyvenimo jis slenkstį peržengs be jokių skausmų.“ Matyt, prisimiršo tekstas ir jis labai gudriai ėmė tylinti žodžius, eidamas gilyn į sceną. Staiga matau Grigolio – aklojo Teiresijaus rankas, šokinėjančias, tirtančias nuo juoko. Šaprui (Vytautui Šapranauskui) juoko ašaros taip pat pabiro iš akių. Jiems gerai, jie nugara, o aš veidu į sceną.

Grigolis buvo labai linksmas žmogus: pats niekada nesijuokdavo, bet kai ką nors pasakydavo, visi išgriūdavo. Teatre – kuo rimtesnė scena, tuo pavojingesnė juokui – neduokdie, kas nors atsitiks...

Gana ryškiai prisimenu Vytauto Grigolio sukurtą Kunigo Orfulso vaidmenį Howardo Barkerio „Europiečiuose“ (2002), spektaklyje, kurį režisavo kroatas Lary Zappia. Tai buvo klasiškas vaidmuo. Įsiminiau net ištrauką iš labai gero jo monologo: „Tu už vadinamojo Kristaus paprastumo nori pasislėpti, bet ar tai ne šventvagystė? Jeigu nebūčiau vykdęs blogio, kaip dabar kreipčiausi į jus, kurie gal tik galvojat apie blogį. Jeigu žiaurumo nepažinčiau, kaip jausčiau gailestį, juk jie – du dvyniai mūsų sielos bokštai.“ Gaila, kad šis vaidmuo buvo neįvertintas, nesuprastas...

Aktorius Saulius Balandis:

Iki šiol atsimenu Vytauto dideles, „naivias“, „vaikiškas“ akis ir labai nuoširdžią šypseną, subtilų humoro jausmą ir atsidavimą bet kokiame darbe ar gyvenime, – ar tai būtų teatras, ar televizija, ar tai būtų namai, ar sodyba.

Su juo susipažinau dar praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, kai su savo kursu buvome paskirti į tuometinį Kauno dramos teatrą. Ten susipažinome su Vytautu, su jo šeima, su žmona Nijole. Ši draugystė tęsėsi ir Vilniuje: mes buvome vieno grimo kambario kambariokai, kartu grimuodavomės, pasėdėdavome po spektaklio, parūkydavome... Anksčiau niekas iškart po spektaklio namo neskubėdavo, visi turėdavo apie ką pašnekėti, pajuokauti, paprasčiausiai pasėdėti.

Vytauto visas gyvenimas – kraustymasis iš Kauno į Vilnių, vėliau – sodybos tvarkymas... Ir visada galima buvo stebėti jo begalinį naivumą. Kaip Vytautas norėjo tos sodybos, kaip jis ją įsirengė, gavo Vyriausybės premiją, nusipirko šiokį tokį džipelį, kad galėtų nuvažiuoti iki sodybos žiemą – ir išėjo.

Kai žvelgi atgal, matai, kaip Grigolis visą laiką kūrėsi ir kūrė šeimą. Iš Vilniaus patekęs į Kauną, ilgai gyveno bendrabuty, paskui gavo butą senamiesty, ten kūrėsi, paskui grįžo į Vilnių, vėl kūrėsi... Tai nėra vien buitiniai dalykai...

Be teatro Vytautas visada buvo pilnas veiklos, jis nuolat kažkur dalyvavo, buvo visos humoro grupės „Šlipsas“ (įkurtos 1980) siela.

Aktorė Jūratė Vilūnaitė:

Vytautas Grigolis priklausė Aktorių Riterių ordinui. Toks ypatingas jis buvo mūsų trupėj: mokėjo apjungti, išgirsti, suprasti. Maksimaliai susikoncentravęs į darbą ir tuo pačiu visiškai laisvas, galėjo visus prajuokinti iki ašarų. Spektaklyje „Svečias“ (2001) vaidinau jo dukrą Aną Froid, šalia jo, patyrusio kolegos, aš, tada jauna aktorė, jaučiausi saugiai, galėjau neslėpti savo nežinojimo, jis subtiliai, keliais žodžiais galėjo nusakyti scenos esmę, ir tapdavo aišku, ką mes turime suvaidinti.

V. Grigolis buvo aktorius, iš kurio galima buvo mokytis maksimalaus atsidavimo savo vaidmeniui, pagarbos ir begalinio atidumo partneriui, laisvės, improvizacijos, sceninės gyvybės. Su juo dirbti visada buvo įdomu ir džiugu, net ir nedidelis epizodas spektaklio „Madam Bovari“ (2003) pradžioje – mūsų šokis, teikė džiaugsmą, azartą ir kaskart naujumo pojūtį. Jame derėjo tragizmas ir komizmas, jo vaidmenys buvo labai žmogiški, organiški ir tuo pat metu – bendramžogiški, turintys filosofinį matą.

Jis turėjo ir režisieriaus talentą. Statė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ (2003); šiame spektaklyje jis mokėjo įkvėpti aktorius, suteikti jiems pasitikėjimą savimi ir spektaklio sumanymu, laisvės ir azarto pojūtį. Gyvenime nedaug kalbėjo, bet kai pasakydavo, tai labai tvirtai, tuomet visi suklusdavo; jo humoras buvo nepakartojamas. Buvau laiminga, galėdama su juo dirbti, juo žavėjausi ir gerbiau. Nuostabus Vytautas Grigolis, labai jo trūksta!

Aktorė Adrija Čepaitė:

Vytautas buvo tylos magas. Su juo susitikau Kauno dramos teatre tuo metu, kai dar studijavau Muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau, jau Vilniuje, sekė „Maskaradas“ (1997), „Ričardas III“ (1999), „Europiečiai“ (2002) ir kiti spektakliai, bet šiandien noriu prisiminti istoriją, charakterizuojančią jo kaip režisieriaus savybes. Tai buvo „Mindaugas“, kurį jis pastatė Kaune, Pažaislio muzikos festivalyje.

Vytautas sugalvojo, kad tame spektaklyje turėtų atsirasti išgalvotas personažas praamžė Motina, kurią ir turėčiau suvaidinti. Susitikome dviese, be trupės, kalbėjomės apie tai, koks tai galėtų būti personažas... Teatre mes pripratę prie „triukšmo“: mes daug šnekame, analizuojame, klausomės, judame, mes bandome „išjudinti“ energiją, idant kažkas įvyktų. Šiuo atveju įvyko visiškai priešingas procesas: mes susėdome dviese ir, švelniai tariant, Vytas įjungė tylą. Sėdėjome, tylėjome. Maniau, kad jis mąsto apie mano personažą. Po kelių minučių, vis belaukiant, kad jis susikaups, ką nors pasakys, staiga supratau, kad jis neketina nieko sakyti.

Tuomet apie personažą puoliau klausinėti aš, ir bekalbėdama pajutau, kad aš tiesiog triukšmauju, ir visa tai – tikrai ne apie tai, ko Vytas tikisi. Nutilau, ir mes taip prasėdėjome begybę laiko, man buvo bloga, gera, karšta, šalta... Aš nebežinojau, ką daryti, bet labai aiškiai supratau, kad turiu tylėti. Ir mes abu tylėjome. Ir staiga supratau, kad Vytas tyli ne apie spektaklį, ne apie personažą, o apie mane. Ir tuomet tapo dar sunkiau: pradėjo mausti visą kūną, mane pykino... Ir staiga jis pažiūrėjo į akis ir pasakė: „Gal tu tiesiog kurk“. Susidėjo daiktus į savo portfeliuką ir išėjo. Tai buvo pirmas spektaklis, kur aš prisiėmiau atsakomybę, nes Vytas leido tai padaryti. Tai buvo kūryba iš tylos.

Aktorė Jurga Kalvaitytė:

Prisiminus Grigolį, iškyla zovada jojančio Vytauto vaizdinys: pasitempęs, solidus, tvirtas... O kaip meistriškai jis šuoliuodavo ant žirgo Kauno pilies papėdėje, savo režisuotuose spektakliuose! Aukštyn–žemyn, dideliu greičiu... Tikriausiai panašiai jojo ir Vytautas Didysis. Vytauto Grigolio pastatytuose spektakliuose būdavo daug istorinių elementų: riterių kovos, tikros ugnys, tikri ginklai, žirgai. Tačiau iš visų valdovų, kovotojų ir „riterių“ Vytautas išsiskirdavo nenusakoma didybe ir ryžtu, kuris degė jo akyse.

O gyvenime Vytautas labiau mėgo stebėti. Pavyzdžiui, gastrolėse, prieš spektaklį, nemažai kolegų mėgdavo daug kalbėti, o Vytautas, būdavo, įsitaiso kur kamputyje su knyga ir tyli. Taip gera būdavo kartu su juo tylėti. Tuo pačiu jis buvo ir pasiutusiai linksmas, mėgdavo net spektaklio metu iškrėsti kokį netikėtą pokštą. Kai vaidinant pamatydavau jo akyse lakstant velniukus, laukdavau staigmenos. Ir tada jau iš visų jėgų stenkis nepratrūkti juoku arba išsisukti taip, kad žiūrovai aktorės juoko nepastebėtų. Žinoma, taip būdavo tik tų spektaklių metu, kurių žanras „leisdavo“ taip pakvailioti.

Yra toks senamadiškas žodis „doras“; man atrodo, kad juo galiu apibūdinti Vytautą, kuomet galvoju apie jo darbą ir santykį su teatru. Kadangi Vytautas daug reikalaudavo iš savęs, negalėdavau sau leisti vėluoti į jo repeticijas, nepasiruošti joms ar neišmokti teksto. Vytautas nesuprasdavo pasiteisinimų, kuomet repeticija iškeičiama į kokią nors „chaltūrą“. Pastabas jis sugebėdavo pasakyti subtiliai, įtaigiai ir taip, jog norėdavosi verstis per galvą, kad tik jas įgyvendintum.

Keistas dalykas: dar ir dabar, kai iškyla koks teatro etikos ar šiaip žmogiško pasirinkimo klausimas, pagalvoju, o kaip pasirinktų Vytautas? Ką jis sakytų? Jis man – lyg koks kamertonas, duodantis teisingą toną.

Aktorius Rimantas Bagdzevičius:

Vycia – taip kartais kreipdavausi į Vytautą. Jis – mano sūnaus krikšto tėvas, – tai mudviejų ryšio liudijimas. Neišpildytas pažadas išplaukti žvejoti su Jam miškininkų padovanota valtimi – vienumos ilgesio ir romantikos jausmo įrodymas.

Ilgiausi parūkymai tyloje ir atsargus taurelių sulietimas – Jo subtiliausias jautrumo ir girdėjimo turtas. Užkrečiantis kaip skersvėjis juokas iki dusimo – atviros sielos veidrodis. Linksmas žvilgsnis ir šykštus šypsniukas po gerai praėjusio spektaklio – atsakingumo, reiklumo sau ir kitiems įrodymas.

Tas pirmas sustojimas, įvažiavus į Labanoro girią, atidarius automobilio langus ir giliai įkvėpus mišką – meilės gyvenimui išpažinimas. Taip Vytautas mokė ir padėjo man gyventi. Ilgu.

Aktorius Vytautas Rumšas:

Dabar sau sakau: Vytautas Grigolis. Kokios asociacijos? Vardas gražus (išvydo tautą). Toliau – Grigolis – keista pavardė, kažkas apskrito. Rimtas žmogus. Jojikas ant žirgo nuo vaikystės. Ne veltui 1969 metais kurso pedagogė Algė Savickaitė, paklaususi, kas bus kurso seniūnas, sulaukė vienbalsio atsakymo: „Grigolis“. Jis viską darė susikaupęs ir atsakingai.

Ar tai buvo dainavimo pamokos, kur dėstytoja Veronika Fakejevaitė (įspūdinga asmenybė) iš Vytauto stengėsi „padaryti“ tenorą. Ar tai buvo šokio paskaitos, kur Vytautas su Ingrida Kilšauskaite įspūdingai šoko tango, nors kojelės priminė „jojiko“ karjerą. Grigoliu galima buvo visiškai pasitikėti. Žemaičiai apie tokius žmones sako – truopnus vyrs. O jo tėvelis Marijonas visada „draugavo“ su humoru. Tai, neabejoju, paveldėjo ir Vytautas.

Įsimintinas ir pirmas mūsų gyvenime spiritizmo seansas Vytauto namuose, berods antram kurse. Mūsų grupelė – Vytautas, Jonas Braškys ir aš, pasivadinę „Vyjai“, rinkom kapeikas, kad po kiekvieno kurso baigimo nueitumėm į geriausius Vilniaus restoranus prabangiai pavakarieniauti. Vienas iš jų buvo „Vilniaus“ restoranas.

Kai kuriuose vaidmenyse Vytautas tiesiog „maudėsi“. Toks buvo Bordeliūras A. Jarry „Karaliuje Ūbe“, kurį Kauno dramos teatre 1977 m. režisavo Jonas Vaitkus. Šis vaidmuo buvo fantasmagoriškas. Jis tiesiog tryško humoru koncertuodamas kartu su trupėmis „Šlipsas“ ir „Brilijantinas“.

Kai persikraustė į Vilnių, Nacionaliniame dramos teatre kroatų režisierius Lary Zappia pastatė H. Barkerio „Europiečius“ (2002), kuriuose Kunigą Orfusą Vytautas ne suvaidino, o „iškarščiavo“, suteikdamas netikėtų prasmių. Įsimintinas vaidmuo, pareikalavęs ypatingų jėgų – Ričardas III W. Shakespeare`o „Ričarde III“, kurį režisavo Rimas Tuminas (1999). Taip pat griežtas, despotiškas Klotaldas P. Calderono de la Barca`os kūrinyje „Gyvenimas – tai sapnas“, kurį pastatė Gintaras Varnas (2000).

O švelnusis Šmulė Senderis R. Tumino režisuotame spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal G. Kanovičių (1994). Nacionaliniame dramos teatre jis be isterijų pastatė „Mindaugą. Vorutos vilkolakio giesmę“ pagal V. Krėvės ir M. Zyverto kūrinius (2004). Jis nuostabiai pakeitė Juozą Meškauską Kazimieros Kymantaitės režisuotoje „Žaldokynėje“ (2000). Spektaklio pabaigoje dviejų „gražuolių“ – Rūtos ir Sapiegos – scena tiesiog išguldydavo žiūrovus nuo griausmingo juoko.

Vytautas Grigolis – gilus žmogus, pasiaukojantis, principingas, sąžiningas. Jis buvo tikras draugas, man labai jo trūksta. Ačiū Tau, Vytautai!