Kultūra

2021.03.04 19:37

Kino rodytojai: kino teatrų salėse – nė vieno koronaviruso infekcijos židinio visoje planetoje

Inesa Rinkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.03.04 19:37

Jau beveik keturis mėnesius, nuo lapkričio pradžios, kino teatrai – uždaryti. Šalies Kino rodytojų asociacijos nariai teigia, kad, nepaisant dabartinės epidemiologinės situacijos, jie jau šiandien galėtų atverti duris ir užtikrinti kone didžiausią saugumą, palyginti su kitomis viešosiomis vietomis. „Užsidarėme būdami visiškai ekipiruoti: su skydais kasose, su brigadomis valytojų“, – teigia G. Plytnikas.

Taip teigiama remiantis tarptautiniais tyrimais ir duomenimis, kad iki šiol kino teatrų salėse visame pasaulyje nefiksuota nė vieno koronaviruso židinio. Saugumą lemia trys dėmenys: erdvi patalpa, išlaikomas atstumas tarp žiūrovų ir, svarbiausia, ventiliacijos sistema, kuri keliskart per filmo seansą visiškai atnaujina salėje esantį orą, paimdama jį, šviežią, iš lauko. Plačiau pasakoja Inesa Rinkevičiūtė.


„Jaučiame, kad mus girdi Kultūros ministerija, nuo kurios mes abstrakčiai, bet esame kaip sektorius priklausomi. Ten mus girdi, palaiko – jau dabar suprantame. Bet dar turime įrodyti daugybei instancijų, institucijų, nuo kurių sprendimų priklauso, kas ką gali ir kas ko negali. Tarp jų – Sveikatos apsaugos ministerija, patariamosios institucijos, kurios pataria toms ministerijoms arba Vyriausybei“, – komentuoja „Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas.

Andrė Balžekienė, kino teatrų „Pasaka“, įsikūrusių Vilniuje, vadovė, teigia, kad šiuo metu visa kino rodytojų bendruomenė siekia kuo plačiau pristatyti atliktus tarptautinius tyrimus, įrodančius, kad kino teatrų salės, palyginti su kitomis viešosiomis vietomis, gali užtikrinti ypatingą saugumą nuo koronaviruso.

Anot jos, visa Kino rodytojų asociacija, kurioje yra ir „Forum Cinemas“, ir „Multikino“, ir „Skalvija“, ir „Pasaka“, ir mažesni regionų kino teatrai, bendrauja ir bendradarbiauja, kad kuo geriau iškomunikuotų Vyriausybei ir visuomenei, „kas yra kinas šiame pandemijos kontekste, kodėl tai yra saugi vieta“, ir visi Rodytojų asociacijos nariai yra susipažinę su tyrimais, atliktais pasauliniu mastu.

Pirmieji tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kaip plinta virusas įvairiose viešosiose vietose, dar vasaros pradžioje atlikti Vokietijoje. Jau tuomet, anot G. Plytniko, nustatyta, kad kino teatro salė – viena saugiausių uždarų patalpų.

Jo teigimu, rudeniop pradėti kiti panašaus pobūdžio tyrimai, „nes buvo nustatyta, kad šita velniava sklinda lašeliniu būdu. Taip, palietus paviršių yra pavojus užsikrėsti, bet didžiausias pavojus – įkvepiant.“

„Tuomet prasidėjo labai įdomios studijos, išplėstinės, jau akademinės, tarptautinės. Viena turbūt kompleksiškiausių buvo atlikta bendromis Kanados, Kinijos, Australijos, Japonijos mokslininkų pastangomis, tiriant įvairias vietas ir analizuojant tas vietas, kuriose buvo užfiksuoti epidemijos plitimo židiniai“, – pasakoja G. Plytnikas.

Anot jo, buvo nustatyta, kad pavojingiausia vieta yra ta, kurioje erdvė yra maža, kurioje nėra ventiliacijos ir kur žmonės nesilaiko atstumų: „Net angliškai yra trys C fenomenas. Tai kuo mažesnė erdvė, kuo daugiau žmonių ir nėra ventiliacijos, šimtu procentu garantuotas užkratas.“

Taigi trys svarbiausi dėmenys, lemiantys, ar erdvė saugi, yra jos dydis, tai yra tūris, ventiliacijos sistema ir žmonių skaičius patalpoje.

„Mano įsitikinimu, jeigu bažnyčioje būtų gera ventiliacija, tai būtų pati saugiausia vieta. Kino teatras, juo labiau Lietuvoje – aš kalbu apskritai – labai aukštų standartų. Kadangi tai prasidėjo nuo skandinaviškų investicijų, tas skandinaviškas standartas Lietuvoje įsivyravo kaip pagrindinis. Tai reiškia, kad tarpai tarp eilių – platūs, kėdės – plačios, salė didelė, aukšta, daug oro; ir trečias, paskutinis, pats svarbiausias dalykas – mes pučiame daug oro į salę“, – atkreipia dėmesį G. Plytnikas.

Anot G. Plyniko, sėdėdami kino salėje įprastomis sąlygomis mes apie tai nesusimąstome, bet jeigu trūks oro, bus kaip pirtyje, jausiesi blogai, filmas nepatiks: „Čia yra toks technologinis dalykas, kaip standartas, net nekvestionuojamas. Kas dvidešimt minučių oras visiškai pakeičiamas. Nesvarbu, kokio dydžio salė, sistemos padarytos taip, kad kas dvidešimt minučių visiškai pakeičiamas oras. Ir jis nemaišomas. Tai dar vienas labai svarbus niuansas.“

Būtent šis aspektas, anot „Forum Cinemas“ vyriausiojo inžinieriaus Sigito Daugevičiaus, išskiria kino teatrus iš kitų viešųjų erdvių.

„Prekybos centrai, restoranai, kavinės ir visa kita – jie turi oro tiekimo, oro šalinimo sistemas. Bet šildymas, šaldymas dažnai vyksta patalpos viduje, t. y. oras paimamas, atvėsinamas ir grąžinamas. Išeina cirkuliacija viduje. Kino teatruose oras paimamas iš lauko, pašildomas, pašaldomas ir metamas lauk – atgal į lauką, t. y. viduje niekada nevyksta jokia cirkuliacija. Čia yra esminis skirtumas nuo visų kitų sistemų“, – tvirtina S. Daugevičius.

Pavyzdžiui, žiūrint ispanų režisierės Icíar Bollaín filmą „Rosos vestuvės“, kuris įprastomis sąlygomis šiuo metu būtų rodomas kino teatruose, per daugiau nei pusantros valandos salėje oras visiškai pasikeistų penkis kartus.

„Tai susiję su specifiniu reikalavimu dėl iškvepiamo anglies dvideginio. Jei pilna salė žmonių, oras turi būti šviežinamas labai sparčiai, jis negali būti varinėjamas viduje, – pasakoja „Forum Cinemas“ vyriausiasis inžinierius. – Vienam žmogui, vienai vietai potencialiai skaičiuojama 26 kubiniai metrai oro per valandą, tai visas salės oras nuo trijų iki kokių keturių ar penkių kartų per seansą gali pasikeisti. Jeigu iš atėjusio kliento pasklido virusas, jis tuoj pat keliauja į ištraukimą ir išmetamas į lauką.“

Oro ventiliacijos pajėgumas, anot G. Plytniko, nebuvo sumažintas net ir leidus pernai kelis mėnesius kino teatrams dirbti penkiasdešimties procentų užimtumu. „Netgi be kaukių sėdint kiekvienoje kėdėje, kaip rodo vienas vokiečių tyrimas, pavojus užsikrėsti infekcija tokiomis sąlygomis kino salėje yra tik 4 proc. Tai įmanoma biure.

O mes nekalbame, kad norime be kaukių sėdėti, – su kaukėmis, kas antra kėdė. Tokiomis sąlygomis kone neįmanoma užsikrėsti, nė vieno infekcijos židinio visoje planetoje“, – tikina „Forum Cinemas“ vadovas. Tai patvirtina ir tarptautiniai tyrimai.

Anot jo, Pietų Korėjoje per tam tikrą laiką kino teatruose apsilankė 34 mln. žiūrovų ir – nė vieno užkrato: „Tarp jų, be abejo, buvo sergančių žmonių, yra besimptomių atvejų, bet buvo atsekta, kad restorane užsikrėtė ir panašiai. Ir nė vieno atvejo kino teatre. Tai tik vienas pavyzdys. Tą patį darė japonai, tą patį – Australija, Kanada. Vokiečiai dar kartą tai darė ir, mano žiniomis, ne kartą, jie išplėtė tyrimą ir ėjo per filharmonijas, koncertų sales, nes tada jau buvo įdomu, ar visos vietos tokios kaip kino salė.“

Dar vienas dalykas, kuris šiek tiek keičia parodymus ir rodiklius į vieną arba į kitą pusę, – koks veiksmas vyksta salėje. „Taip sakant, jei choras dainuoja prieš žiūrovus salėje, pavojus didesnis. Logiška, ar ne?“ – aiškina G. Plytnikas.

Kino teatre žiūrovas ramiai sėdi stebėdamas jau nufilmuotą veiksmą, per seansą nėra bendraujama – šie aspektai, neskaitant ventiliacijos sistemos pliusų, dar labiau prisideda prie kino teatrų saugumo. Imamasi ir kitų papildomų priemonių.

„Mes lapkričio 6-ą užsidarėme būdami visiškai ekipiruoti: su skydais kasose, su brigadomis valytojų, kurie po kiekvieno seanso valo viską, kas tik įmanoma, reguliuodami srautus taip, kad jie nesusitiktų ir kad būtų maksimaliai apribotas judančių žmonių srautas. Mes jau per vasarą buvome tai įvaldę, nes, ačiū Dievui, šiek tiek padirbėjome, nors ir labai ribotai“, – kalba G. Plytnikas.

Iki šiol, galėdami veikti penkiasdešimties procentų pajėgumu, kino teatrai atidaryti kaimyninėse šalyse. „Kaimynų praktika rodo, kad kažkas tas studijas skaito ir kad kino teatrai, atsižvelgiant į jas, nebuvo uždaryti. Kai kur jie buvo pridaryti, kai kur – šiek tiek apriboti, bet nebuvo uždaryti. Kalbėkime pavyzdžiais. Mūsų kolegos estai, suomiai, švedai, norvegai, islandai, lenkai. Per patį piką jie uždarė viską, bet dabar kino teatrams leista dirbti“, – akcentuoja G. Plytnikas.

Anot jo, jeigu idealiu atveju rytoj būtų paskelbta, kad kino teatrai galėtų atsiverti nuo balandžio, per mėnesį būtų spėta pasiruošti. Mažiesiems kino teatrams reikėtų dar mažiau laiko, tačiau, A. Balžekienės teigimu, žinoti terminą labai svarbu, nes daugiau laiko prireiks į kino teatro sales grąžinant žmones.

„Tą jau pastebėjau ir pati tarp dviejų karantinų, kai kino teatrams buvo galima veikti, bet žmonės į juos neskubėjo, mieliau skubėjo į lauko kavines arba apskritai į kavines. Įsibėgėjimas įvyko labai pamažu. Nors mums, pavyzdžiui, leistų atsidaryti, užtruktų porą savaičių susitvarkyti reikalingus procesus, tačiau tam, kad prikviestume žiūrovų, kad jie vėl įprastų, atrastų iš naujo kino teatrą, manau, prireiktų mėnesio ar dviejų“, – teigia A. Balžekienė.

A. Balžekienė priduria, kad tai aktualu visam kultūros sektoriui: „Kadangi mes nesame būtinoji paslauga (iš tos pusės, kad piramidėje nesame prie maisto ir gėrimų, esame aukščiau – tarp to, ką žmogus gyvenime veikia), įpročio praradimas, man atrodo, yra esminis dalykas.

Labai kviečiu Vyriausybės atstovus, politikus, kurie priima sprendimus, žiūrėti į tai rimtai ir remtis moksliniais tyrimais, nes jei mes per ilgai neatidarysime kino teatrų, suformuosime įspūdį, kad tai yra kažkas ypač nesaugaus, ir žmonės praras elementarų įprotį. Mes dingstame iš jų informacinio lauko. Sugrįžti prie to bus daug daug daug sudėtingiau, ir net ES nuostatose, kaip kovoti su pandemija, yra pažymėta, jog visos nacionalinės vyriausybės turi dėti maksimalias pastangas, kad išsaugotų kultūros įstaigas.“

Remiantis karantino atlaisvinimo planu, ar atverti kino teatrus, svarstyti numatyta pasiekus 100–150 naujų atvejų šimtui tūkstančiui gyventojų per keturiolika dienų. Rengiant laidą šis skaičius siekė 251 atvejį.

Didžiausias kino teatrų atstovų lūkestis, kad valdžios institucijos išgirstų faktus bei argumentus, kuriuos rodo tarptautiniai akademiniai tyrimai, ir nepabijotų segmentuoti kultūros sektoriaus atsižvelgdamos ir įsiklausydamos į realias galimybes užtikrinti saugumą.

Reportažas skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“: