Kultūra

2021.03.05 05:30

Muzikos garsenybė Barenboimas į ją kreipiasi „Mia Vida“: lietuvių sopranui priešakyje – dideli įvykiai

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.03.05 05:30

„Pažįstamų rate buvo sirgusių kovidu ir, deja, net mirusių. Iš esmės visi operos solistai esame rizikos grupėje“, – LRT.lt sako Vokietijoje gyvenantis sopranas Vida Miknevičiūtė. Kovo 5-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje ji pasirodys unikaliame, koronaviruso įkvėptame LRT KLASIKOS projekte „Koncertas vienam“.

2020-ųjų liepą su Mainco teatru, kuriame dainavo lygiai dešimt metų, atsisveikinusi dainininkė pasakoja apie suvaržymų nepaisančią karjerą, pandemijos netektis, pažįstamų rate įsisukusį koronavirusą, lietuvišką Zalcburgo trejetuką, Dievo jai siųstą dirigentą Danielių Barenboimą ir tą vienintelį – nuolatinį savo klausytoją.

„Salomėjų“ metai

– Iš senesnių, priešpandeminių jūsų interviu, kuriuos skaičiau rengdamasis pokalbiui, gerai matyti, kad gyvenome nenutrūkstamo bėgsmo ir įtampos laikais. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per pandemiją? Spėju, būta stabtelėjimo?

– Labai didelio iš tiesų. Buvome pripratę prie nuolatinių kelionių, gyvenimo ant ratų – tokio sporto. (Nusijuokia.) Tai baigėsi. Dabar mėnesį du pailsėjome ir gana, jau vėl norisi to judėjimo, lėkimo. (Juokiasi.)

Dėl suvaržymų sunku tobulintis. Tarkime, namuose Vokietijoje neturiu sąlygų dainuoti, nes tai draudžia buto nuomos sutartis. Kiti gali dirbti per nuotolį iš namų, o mes tokios prabangos neturime. Judėjimo suvaržymai trukdo tobulinti repertuarą, pasirinkti tinkamą pianistą, jei jis gyvena kitoje Vokietijos žemėje.

Kiti gali iš namų dirbti nuotoliniu būdu, o mes tokios prabangos neturime.

2021-ieji man turėjo būti „Salomėjų“ metai, ketinau dainuoti net keturiuose pastatymuose. Nė vieno nebus. Daug projektų ir pasiūlymų tiesiog atšaukta.

– O Zalcburgo vasaros festivalyje numatyta „Elektra“?

– Bus, planuojama. Tikėkimės, įvyks. Festivalyje debiutuosiu Chrisotemidės vaidmeniu, viename spektaklyje su Aušrine Stundyte (Elektra). Tą pačią partiją pernai Zalcburge dainavo Asmik Grigorian. Dainuosiu pirmus 4 spektaklius, Asmik perims kitus. Tad papuoliau į lietuvišką trejetuką. (Juokiasi.)

Iš esmės visi operos solistai esame rizikos grupėje.

– Kaip karantinas paveikė jūsų kolegas dainininkus?

– Pažįstamų rate buvo sirgusių kovidu ir, deja, net mirusių. Labai saugojomės, bet nuo to niekur nepabėgsi. Kiekvieno atvejis gana skirtingas, tačiau iš esmės visi operos solistai esame tam tikroje rizikos grupėje.

Daug popierizmo!

– Koncerto vienam klausytojui aplinkybės jums, ko gero, nėra jokia naujiena?

– Tokio koncerto situacija unikali, nieko panašaus man nėra pasitaikę. Vis dėlto žvelgiant praktiškai dainininkai juk važiuoja į perklausas, kuriose kartais tavęs klausosi vienas žmogus. Tad nežinomybė manęs neslegia.

Jeigu kalbame apie vieną klausytoją, džiaugiuosi, jei manęs klausosi mano vyras.

Jeigu kalbame apie vieną klausytoją, džiaugiuosi, jei užsienio pasirodymuose manęs klausosi mano vyras. Jis man – tas vienintelis.

Suprantama, laukiame į sales grįžtančios publikos, jos energijos, reakcijų. To labai trūksta.

– Ar į Lietuvą parskridote specialiai dėl „Koncerto vienam“? Pasidalykite kelionės įspūdžiais.

– Daug popierizmo! (Nusijuokia.) Daug testų, visokių dokumentų, ilgų eilių prieš skrydį ir po jo. Lietuvoje oro uoste užtrukau pusantros valandos.

O dėl paties koncerto – sunkiausia buvo sudaryti programą, nes repertuare neturiu daug kamerinės muzikos kūrinių. Todėl pasirinkau vieną vokalinį ciklą – Arnoldo Schoenbergo Keturias dainas op. 2, taip pat ariją iš Richardo Wagnerio „Lohengrino“ ir Richardo Strausso „Salomėjos“ finalą.

Nušausiu du zuikius vienu šūviu.

Nušausiu du zuikius vienu šūviu. Kovo 9–10 dienomis Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, įrašysime Albano Bergo „Septynias ankstyvąsias dainas“.

– Kaip ruošiatės pasirodymui?

– Su pianistu Justu Čeponiu šiomis dienomis repetuojame Kauno filharmonijoje. Joje koncertas rengiamas ne šiaip sau, nes esu kaunietė.

Nusprendė rinktis laisvę

– Jūsų užsienio karjerai svarbūs Leipcigas, Ciurichas, Hamburgas, Maincas. Kodėl atsisveikinote su šio miesto teatru?

– Lėmė daug dalykų. Maince turėjau puikias sąlygas, sukūriau daug didelių vaidmenų, tačiau pajutau tam tikrą ankštumą. Norisi daugiau, didesnių teatrų, reikalavimų. Teatro planuotas repertuaras ir vaidmenys man nepasirodė pakankamai įdomūs, viliojantys, kad likčiau. Supratau, kad metas kelti sparnus. (Nusišypso.)

Turėjau puikias sąlygas, sukūriau daug didelių vaidmenų, tačiau pajutau tam tikrą ankštumą.

Juolab kad sulaukdavau vis didesnių pasiūlymų iš kitų teatrų. Ilgainiui pamačiau, kad darbo Maince ir gastrolių nebegalėsiu suderinti. Nusprendžiau rinktis laisvą judėjimą ir dainuoti tai, kas man labiau patinka ar kur labiau galiu save realizuoti.

Aišku, Mainco teatrą palikau skaudama širdimi, teko atsisveikinti su mylimais žmonėmis. Tačiau skatino noras bėgti ir tobulėti kitose scenose.

– Gal ir gyvenamąją vietą, Frankfurtą, pakeitėte dėl šio sprendimo?

– Kol kas ne. Strategiškai tai labai palanki vieta, nes dauguma sutarčių saisto su Vokietija.

Bus, kur reikės

– Ką veikia jūsų vyras Žydrūnas? Ar jis susijęs su muzika?

– Jis stengiasi mane lydėti kelionėse, nors ne visada pavyksta. Žydrūnas – ne muzikantas, ačiū Dievui! Dėl to džiaugiuosi, nes namuose galiu galvoti apie kitus dalykus. Mylime gamtą, dažnai į ją pabėgame.

Suprantama, dėl manęs jis Lietuvoje paliko visus darbus, verslą. Sakė: būsiu ten, kur tau reikia. Tokių vyrų reta, nes su mumis, menininkais, nėra lengva. (Juokiasi.)

Žingsnių žengta daug ir didelių

– Turbūt susitikimas su pasaulinio masto figūra – dirigentu Barenboimu turėjo milžinišką svarbą jūsų karjerai?

– Man atrodo, kiekvienas režisierius, dirigentas daro įtaką tavo gyvenimui. Žingsnių žengta daug ir didelių.

Suprantama, maestro Barenboimas yra išskirtinis žmogus. Man tai didžiulė Dievo dovana, kurią nepaprastai vertinu. Jis – didis muzikas, visada sako tiesą, delikatus, geras psichologas. Vertinu jo palaikymą, jaučiu šilumą, meilę. Viską, ką jis gali duoti, sugeriu kaip koks siurblys. (Juokiasi.)

– Ar bendradarbiavimas vyksta toliau, numatomi kokie nors kūrybiniai susitikimai?

– Taip, suplanuotas didelis projektas 2022 metais. Kol kas dar negaliu jo įvardyti, dar nepaskelbtas oficialiai. Maestro mane įspėjo: „Vida, laukia labai ilgas darbas.“ Atsakiau, kad esu pasiruošusi. Nekantrauju parengti kelis būsimus vaidmenis. Nes jie, ko gero, bus labai reikšmingi mano karjeroje.

Nekantrauju parengti kelis vaidmenis, nes jie, ko gero, bus labai reikšmingi mano karjeroje.

– Jūsų bendradarbiavimas vertas didesnio dėmesio. Juk Barenboimas – klasikinės muzikos megažvaigždė, jo galimybės rinktis, ką kviesti į savo pastatymus, neribotos. Vis dėlto atkreipia dėmesį į jus, prisimena. Štai kas nepaprasta.

– To negaliu paaiškinti, nusakyti savo jausmų...

Kai Berlyne repetavome „Lohengriną“ (rež. Calixto Bieito, muzikos vadovas Matthiasas Pintscheris), jaudinausi, nes per kelias savaites turėjau išmokti naują (Elzos, – LRT.lt) partiją.

Maestro apsilankė pačioje pirmoje repeticijoje, pasiklausė manęs dainuojančios, greitai atbėgo į užkulisius, apsikabino, „Vida, labas!“ – net mano vardą žinojo! Ramino mane, kad viskas bus gerai. Jei man prireiktų akompaniatoriaus ruošiant vaidmenį, jis galėtų padėti... Labai paprastas žmogus, su juo jaučiuosi lyg su tėvu.

Be abejo, jis galėtų pasirinkti bet ką, bet jaučia muzikinę trauką, jam labai patinka muzikalūs žmonės. Myli, labai nori globoti, padėti. Ir per „Elektros“ orkestro repeticijas ateidavo tiesiu taikymu pas mane: „Mia Vida!“ (Juokiasi.)

– Dabar paklausiu apie kitą susitikimą. Ar pavyko nuotrauka Vienos oro uoste su Ana Netrebko?

(Juokiasi.) Taip! Ji keliavo į Prancūziją, išdrįsau prieiti, paprašiau bendros nuotraukos. Dar persimetėme keliais žodžiais apie vieną Austrijos festivalį, kuriame ką tik dainavau.

Karjera – glaustai

V. Miknevičiūtė studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete ir Leipcigo F. Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje Vokietijoje. 2005–2007 m. tobulinosi Ciuricho operos teatro tarptautinėje operos studijoje, 2008–2010 m. – Hamburgo valstybinės operos tarptautinėje studijoje.

Nuo 2011-ųjų artistė dirbo Mainco valstybiniame teatre, taip pat dainavo Kaselio, Visbadeno, Hamburgo, Štutgarto, Berlyno „Unter den Linden“ valstybinėse operose, Frankfurto, Leipcigo teatruose, Latvijos nacionalinėje operoje, „Vilnius City Opera“.

Jai teko pasirodyti ir Bazelio teatre, Ciuricho „Tonhalle“, Hamburgo „Laeiszhalle“, Provanso Ekso festivalyje Prancūzijoje, „Seefestspiele Moerbisch“ festivalyje Austrijoje, Valerijaus Gergijevo festivalyje Suomijoje, Brisbane Australijoje.

Solistės repertuare – įvairiausi vaidmenys italų, prancūzų, vokiečių, austrų, rusų kompozitorių operose, populiariose operetėse. Jai teko dirbti su garsiais dirigentais, tarp jų – D. Barenboimu, K. Nagano, V. Gergijevu, A. Fischeriu.

V. Miknevičiūtė laimėjo pirmąją vietą ir publikos prizą R. Stolzo „Viennese Operetta“ dainininkų konkurse Hamburge, trečiąją vietą – konkurse „Operetė mano meilė“ Kaune, pelnė diplomus daugelyje dainavimo konkursų Lietuvoje ir Rusijoje.

„Koncertas vienam“ – LRT KLASIKOS koncertų ciklas, jame pripažinti operos balsai rengia kamerinės muzikos rečitalius, kurie radijo bangomis tiesiogiai pasibeldžia į kiekvieno klausytojo namus. Koncertų transliacijos parengtos bendradarbiaujant su AGATA.

Visus koncertų įrašus bus galima išgirsti ir LRT audiotekoje. Svarbiausią informaciją ir koncerto įrašus taip pat galite rasti čia.