Kultūra

2021.02.28 14:55

Libertas Klimka. Lietuviškosios dvasios ganytojui Motiejui Valančiui – 220

Libertas Klimka,etnologas2021.02.28 14:55

Vasario 28-oji yra Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus 220-oji gimimo sukaktis. Gerasis dvasios ganytojas – tai ryškiausia asmenybė XIX a. Lietuvos istorijoje, jo įtaka žymi bene visose tuometinio gyvenimo srityse.

Jis buvo sumanus kovotojas prieš rusifikaciją, knygnešystės organizatorius, lietuvių grožinės prozos pradininkas, lietuviškųjų mokyklėlių steigėjas, tautos blaivintojas. Išties turėtumėme M.Valančių (1801-1875) vadinti Didžiuoju tautos žadintoju, nes be jo veiklos sunku įsivaizduoti lietuviškosios tapatybės radimąsi, o tada ir tautinio atgimimo bangos pakilimą, atvedusį į valstybės nepriklausomybę. Štai kaip vyskupo veiklą įvertino šventasis popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams: „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“.

Carinė valdžia, nepasitikėdama M. Valančiumi ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, 1864-ųjų rudenį visą kapitulą iš Varnių iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. Tada vyskupas ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, taip pat parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų daraktoriams. O ir šiandien malonu skaityti M.Valančiaus literatūrinius kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta dorovės ir darbštumo didaktika.

Dar vyskupo kūryba persmelkta didele pagarba ir meile etnokultūrai. M.Valančiaus pasakojimai yra labai vertinami kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia tradicinės kultūros reiškinių pateikta „Palangos Juzėje“, parašytoje 1869 m. Daug čia aprašyta iki mūsų laikų nebeišlikusių jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M.Valančiaus raštų žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių vaikštynių papročius, apie velykinį „silkės išvarymą“, laistymąsi vandeniu trečiąją šv. Velykų dieną ir kitką.

Dar labai iškalbingas etnologiniu požiūriu yra toks vyskupo ganytojiškas laiškas, datuotas 1856 m. Jame išpeikiamas pagoniškas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. Šis M.Valančiaus tekstas liudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų įvardyti totemizmo reliktais. Įdomu, kad svarbios mūsų tradicinio kalendoriaus datos taip pat yra išlaikiusios tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Juk kitados manyta, kad per Pusiaužiemį meška verčiasi ant kito šono, o jau kovo mėnesį atbunda ir pradeda karaliauti gamtoje. Juk išties, per rytoj prasidėsiantį kovą dienos trukmė pasivys ir pralenks nakties. Tad įdomu prisiminti kaimo žmonių orų spėjimus: sakydavo, kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris, antroji pranašaujanti vasaros orus, o jau trečioji – ir rudens. O jeigu kovo 4 d., per Kazimierines išgirsime vieversio giesmę, tai sniego dar bus tiek, kiek jis išgiedos...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.