Kultūra

2021.02.27 12:08

Giedrė Kazlauskaitė. Talento mitologija

Giedrė Kazlauskaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2021.02.27 12:08

Kai išgirstu tariant žodį „talentas“, suklūstu. Apsidairau, ar aplinkui nėra vyresnės kartos inteligentų, kuriems vis dar šventas Josifo Brodskio pasakymas teisme, esą tai... nuo Dievo. Nors net tik tarp inteligentų, ir liaudyje tebevartojama frazė „Dievo skreplelis“ bei kitos gabumų mistifikacijos.

Rašytojos Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“


Deja, aukštesniųjų ontologinių jėgų parametrai jau senokai pasitraukė iš tikrovės. Kaip iš gausybės rago pilasi ugdymo įstaigų ar projektų pavadinimai: „Erudito licėjus“, „Mažieji vunderkindai“, „Jaunieji genijai“ – superliatyvų šiandien niekas nesidrovi. Kuo skambiau, tuo geriau.

Turbūt tai teisinga, nes mes, posovietiniai traumatoidai, savo vaikus per mažai giriame, per mažai skatiname, per mažai mylime; esame jiems per kritiški. Akivaizdu – patys klaidingai auklėti, perauklėjimui sunkiai pasiduodame, tad ir sėdime savo skepsyje kaip kokie ožiai.

Turbūt tai teisinga, nes mes, posovietiniai traumatoidai, savo vaikus per mažai giriame, per mažai skatiname, per mažai mylime.

Bjaurus kriticizmas vis dėlto kužda klausimą: kiek Lietuvoje galėtų būti eruditų? Literatūroje per šimtmetį suskaičiuoju nedaug: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, galbūt dar kokia pavardė (nutylu, nes čia prasidėtų peštynės, liktų daug įžeistų ir neįvertintų).

Gal kiek paprasčiau būtų kalbėti apie pašaukimą, nors ši sąvoka irgi utriruojama dėl pernelyg ryškaus religinio konteksto. Tarkime, tai tikėjimas tuo, ką darai, kuris reiškiasi ir kaip įsipareigojimas, ir kaip abejonė. Ar tikrai kuri tokią jau nuostabią meninę produkciją, kad jos vertė būtų neginčytina? Ir jei darai tą, ką sugebi geriausiai, juk keli sau klausimą, kam visa tai reikalinga? Nes gal ir niekam, tik pačiam sau.

„Talentas“ mūsų kalboje yra virtęs šiek tiek psichologizmu, kuris ilgą laiką buvo pernelyg pigiai pardavinėjamas televizijoje ir internete. Kartais dar vartojamas žodis „charizma“, bet mano ydingame negatyvizme to žodžio daryba kone savaime persikonstruoja į „narcizmą“. Talentų dabar labiausiai ieško verslas, kad galėtų panaudoti juos sėkmei ir kapitalui pritraukti. Kaip prezidentas sakė Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonijoje: „Be jūsų indėlio neturėtume kūrybingo verslo“.

Bet tokiu atveju išnyksta pati sąvokos „talentas“ reikšmė. Meno istorija sufleruoja, kad fenomenas, kurį esame linkę intuityviai vadinti talentu, šiek tiek arčiau psichinės ligos ar asmenybės sutrikimo, negu priklausymo elitui ar galios vairo. Kartais iš inercijos sakoma, kad talentų turime mes visi. Liūdna žinia – neturime.

Gal net būtų saugiau sakyti, kad talentas, kaip substancija, apskritai neegzistuoja. Jo reikšmė tokia niveliuota, kad gal geriausia būtų kurį laiką išvis to žodžio nevartoti. Egzistuoja žmogaus gabumai, duomenys, kurie pažadinami arba ne, vystomi arba ne, panaudojami arba ne. Talentas yra tai, kas supurto sėkmės visuomenę kaip trinktelėjęs meteoritas, bet iš pradžių visi apdega.

Šiandien jau galima viską parduoti ir pamatuoti verslu – prekes, paslaugas, emocijas, dėmesį, socialinį kapitalą, meną. Viskuo galima pasinaudoti – ir sausio 13-aja, ir vasario 16-aja, ir kovo 11-aja. Ir Kalėdomis, ir Velykomis, ir Vėlinėmis. Mirtis taip pat yra verslas. Prekeiviai turi gebėti manipuliuoti žmonių emocijomis. Pvz., mačiau pranešimą spaudai – „Parodykime, dėl ko degė laisvės laužai“. Pranešimo intencija buvo kuo tyriausia, bet man, ribotam žmogui, kažkodėl sutraukė skrandį.

Egzistuoja liaudies rašytojai ir netgi liaudies genijai, dažniausiai jie kažkodėl išdygsta stand-up komedijos žanre.

Pagarba rašytojui, kuris, norėdamas rašyti eilėraščius, išmoksta rašyti viską, kad galėtų rašyti ir eilėraščius. Poezija dažnu atveju juk yra elementari tinginystė – tą įrodo lavina kultūrinės spaudos redakcijoms atsiunčiamų eilėraščių. Užtat nė vienos recenzijos, vertimo ar žmoniškai suręstos publicistikos.

Eilėraštį parašyti veiksnūs beveik visi – aišku, tik itin retais atvejais tuose tekstuose esama poezijos. Bet taip jau yra, demokratija – visi turi teisę į saviraišką. Tokiu būdu egzistuoja liaudies rašytojai ir netgi liaudies genijai (dažniausiai jie kažkodėl išdygsta stand-up komedijos žanre). Tiesa, vyresnės inteligentų kartos tokiems taiko gana griežtą kardomąją priemonę, kurią išreiškia replika „grafomanija“. Tik nelabai mačiau išsigandusių. Bent jau mano karta seniai tą tapatybę nurijo, suvirškino ir dabar mielai šaiposi.

Bet ar galėtume tvirtai pasakyti, kad meno rinkos valiuta yra anaiptol ne talentas? Talentas, įtariu, yra pati brangiausia valiuta pasaulyje, tik neaišku, kas jo ciesorius. Pasakyk žmogui, kad turi talentą – ir jis mes racionalų darbą, parduos namus, emigruos – įtikės viltimi, nors tai ir absurdiška. Įtikėjęs savo reikšmingumu, gal net peržengs galimybių ribas. Eilėraščiui reikia mažai popieriaus, bet tai irgi nepristabdo žmogiškosios tuštybės.

Mūsų temos apie ekologiją, tačiau knygos su plastiko elementais. Bet juk ir pretenzija turėti knygą nėra ekologiška. Galima net būtų įvesti ekologinį cenzą kiekvienam piliečiui: tik nerašykit knygos, jeigu nenorit papildomo mokesčio. Kiltų daug konfliktų, būtų siekiama įrodyti, kada knyga yra estetikos, o kada – galios priemonė. Tik vis vien niekas neatskirtų vienos nuo kitos.

Ir kaip tik dėl to mūsų nelinksmoje padangėje kunigas Toliatas, kurio nuopelnų sielovados ir bažnyčios atstatymo darbuose neneigiu, yra vadinamas žymiu rašytoju.

Rašytojos Giedrės Kazlauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“