Kultūra

2021.02.25 14:52

Tomas Ramanauskas: tik idiotas, kai jam pirštu rodoma į dangų, žiūri į pirštą

LRT.lt2021.02.25 14:52

„Tik idiotas, kai jam pirštu rodoma į dangų, žiūri į pirštą. Ir idiotas, kai jo prašoma pasirinkti, ką karantino metu atidaryti, ką užverti, pirmiausia žiūri į ekonominį vieneto svorį“, – ketvirtadienį savo feisbuko paskyroje rašė kūrybininkas Tomas Ramanauskas.

„Ekonomikos variklio išsukimas svarbus, tačiau kultūros įstaigos turi atsidaryti visai dėl kitų priežasčių. Net ne dėl to, jog, pavyzdžiui, muziejuje tu gauni pavydėtinus distancijos plotus, kur kas didesnius nei parduotuvėse. Keista, kad tie, kas sprendžia apie kultūros užrakinimą karantino atlaisvinimo metu, niekada nėra buvę ŠMC, NDG, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, kur, išskyrus parodų atidarymus, sutikti kitą žmogų tikimybė mažesnė nei Labanoro girioje“, – teigia T. Ramanauskas.

Anot jo, „pandemijos metu klykiama apie mirtis ir susirgusius, bet nepaliečiama didesnio masto problema – uždarytųjų emocinė būklė“.

„Kalėjimai sulaužo deprivuodami, atimdami socialumą, judesį. Ir karantinas yra trauma socialiam gyvūnui, sukelianti proto spengimą, kuris transformuojasi į urzgimą, įtampas, bejėgiškumą, abejingumą, depresiją“, – įsitikinęs kūrybininkas.

„Kultūra, menas turi kitą poveikį nei batonas ar kedas, ar plyta. Tai yra terapija, požiūrio plėtimas, išlaisvinimas iš pradvisusio savų minčių kambario, netikėtai pažinčiai ištiesta ranka. Kultūra yra galvos balansas“, – teigia T. Ramanauskas, primindamas, kad Montreal Museum of Fine Arts bilietas išrašomas gydytojo kaip pagalba „psichologiškai sukniubusiems“.

„Ir numojimas, kad „taigi žiūrėkite per išmaniuosius“ yra visiškas gyvybės nesuvokimas – mums negana spalvoto plokščio stiklo spenelio, kuris suvienodina visas patirtis. Jis vimdo ir nieko nebeplečia, kad ir kiek nykščiu ir rodomuoju artintum vaizdą. Pokalbis su draugu nesiskiria nuo darbo interviu, nesiskiria nuo konferencijos pranešimo. Mums reikia dimensijų, erdvių, kvapų, garsų, interjerų. GYVA yra, kai jauti kūnu. Tą gana sunku nupasakoti ekrano zombiui, kuris vis dar dunda apie pasirinkimo jėgą. Gyva kultūra yra vandens stiklinė, kai aplink vien smėlynai“, – tvirtinama įraše.

T. Ramanauskas išreiškia viltį: „Kas žino, gal kažkam, priimančiam sprendimus, pavyks pamatyti kitą argumento pusę ir lyg paveiktam gyvo kūrinio susimąstyti, ar kultūra yra tik transakcija, ar ir gyvybiškas įdėžutinto žmogaus vidaus auginimas.“