Kultūra

2021.02.25 18:23

Kotryna Žukauskaitė. Ar turime teisę atsisakyti mecenatų dovanos?

Kotryna Žukauskaitė, LRT.lt2021.02.25 18:23

Iniciatyva įamžinti Lietuvos istorijai nusipelniusius karžygius ir valdovus yra suprantama ir sveikintina, tačiau pamačius J. K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo iniciatyva rengiamam konkursui paminklui LDK didžiajam etmonui atminti pateiktus variantus, kyla daug klausimų dėl privačių asmenų lėšomis apmokėtų dovanų miestui bei valstybei. Ar turime teisę atsisakyti, ar galime balsuodami rinktis „norėčiau pamatyti daugiau variantų“ arba paprastą „ačiū, bet ne“?

Mūsų tautos atstovai sugeba kurti pasauliniu lygmeniu, kalbėti savo kartos balsu. Venecijos bienalės laureatės, šalį garsinančios dirigentės, tarptautiškai gastroliuojantis teatras, „Grammy“ nominuoti garso režisieriai yra tik keli to pavyzdžiai. Deja, mūsų kartos skulptoriai šiuo metu tokiais pasauliniais pasiekimais ir kūrybos aktualumu pasigirti negali. Drįstu teigti – žanras užvirė savo sultyse ir šiuo metu išgyvena gilią krizę, vadovaujasi pasenusiais kanonais ir yra giliai įstrigęs akademizme. Tą, mano nuomone, įrodė ir J. K. Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo iniciatyva rengtas konkursas reljefui LDK didžiojo etmono, Vilniaus vaivados ir Žemaičių seniūno, karvedžio J. K. Chodkevičiaus 400-ųjų mirties metinių sukakčiai atminti.

Sveikintina, jog konkurso rengėjai norėjo apmokėti autoriams už variantus, pateiktus svarstyti. Deja, toks sprendimas neturint pakankamo finansavimo, sukėlė situaciją, kai konkurse dalyvauti buvo pakviesti tik trys autoriai, iš anksto primetant jiems užduotį – reljefas, iš kurio plokštumos iškilusi etmono figūra daugiau nei per pusę savo tūrio.

Tokia konkreti užduoties formuluotė lėmė, jog rinktis paprasčiausiai nėra iš ko – kompozicijos yra identiškos, jų mastelis vienodas, skiriasi tik kūrėjo braižas, reljefo ir pagrindinės figūros detalumas. Autorius tampa tik atlikėju. Nėra ne tik kompozicinio, bet ir idėjinio skirtumo. Visuomenė kviečiama balsuoti, bet ar tai nėra balsavimo imitavimas, kai viskas jau iš anksto nuspręsta ir rinktis belieka tik atlikimo braižą? Tada gal taip ir reikėtų įvardinti „Konkursas etmono reljefo atlikimo braižui atrinkti“.

Primenu, jog paminėjus J. K. Chodkevičiaus 400-ųjų mirties metinių sukaktį, šis paminklas Vilniuje liks dešimtmečiams, jei ne šimtmečiams – praėjus šventei, mes jo nuo miesto paviršiaus nebenukrapštysim, o visiems besipiktinantiems tokia nekokybe bus atkertama, jog vyko konkursas ir tauta per internetinį balsavimą išrinko. Jei pats paminklo neinicijavai, pinigų nesurinkai, o rinktis iš trijų prastų variantų atsisakei – tai ir nekritikuok?

Kol kas panašu, esame tokiame veikimo lauke, kai surinkęs lėšas aktyvistas gali įbrukti miestui, ką susigalvojęs. Ar ne už panašias savadarbes iniciatyvas pagal asmeninį skonį kritikavome Naisius? Ar išmokome ko nors iš prieš tai iniciatyvių gerų žmonių įdovanotų, deja, netalentingai atliktų paminklų Vilniuje? (Drįstu teigti, jog būtent tokia situacija nutiko su brolių Vileišių įamžinimu Neries pakrantėje). Ar toks viešos miesto erdvės keitimas savo nuožiūra yra savaime suprantamas, nes sąskaita už tai pateikiama ne mokesčių mokėtojams? Ar ir aš, surinkusi pakankamą pinigų sumą, galiu įdovanoti pasirinktai miesto erdvei savadarbę kompoziciją, prieš tai pasiūliusi internete rinktis iš trijų eskizų? Ar tai galios ir grafičiams, ar tik paminklams? Ar pasakę ne privačių asmenų primestai idėjai, esame nedėkingi bambekliai, ar – vis dėlto – turime teisę savo kultūrinę plotmę ginti nuo saviveiklos, nuo istorijos ir kultūros primityvinimo?

Kol kas panašu, esame tokiame veikimo lauke, kai surinkęs lėšas aktyvistas gali įbrukti miestui, ką susigalvojęs. Ar ne už panašias savadarbes iniciatyvas pagal asmeninį skonį kritikavome Naisius?

Kultūra nėra prezidento rinkimai – mes neprivalome rinktis iš kelių prastų variantų, nes atėjo laikas naujai kadencijai. Mene turime teisę atmesti visus variantus, jei nė vienas jų nepasiekia minimalios kartelės ar tiesiog nerezonuoja. Labai kviečiu konkurso organizatorius (konkrečiai Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo vadovą Edmundą Jakilaitį bei kitus fondo dalininkus), savikritiškai įvertinti konkurso procesą ir laiku sustoti (paminklo įgyvendinimas planuojamas dar šiemet) bei, padėkojus konkurse dalyvavusiems, neskelbti laimėtojo. Nes kažką daryti nėra vertybė pati savaime. O portretinis etmono atvaizdas nėra vienintelis būdas įamžinti jo asmenybę ir pasiekimus.

Kitu atveju, kuo šis reljefas skiriasi nuo prieš kelerius metus pastatyto Kretingoje? Tik tuo, jog bus įkomponuotas Chodkevičių rūmų kieme ir tuo, jog jis bus Vilniuje? Ar nuo to jis įgaus daugiau prasmės? Kokią vertę turi toks iš anksto privačių asmenų ne visai originaliai sugalvotas ir tik kūrėjų rankomis atliktas paminklas 2021-aisiais? Ar taip suprantame kūrėją – kaip mecenatų fantazijų atlikėją be savo balso? Ar tik taip suprantame istorinių asmenybių įamžinimą – tik kaip jų portretinį atvaizdą? Ar būdami šiuolaikiniai žmonės, daug pajausime, daug suprasime pro tokį kūrinį praeidami, ar apskritai bent sustosime, ar – vis dėlto – bet kuris iš atrankai pateiktų variantų dėl estetikos, neatitinkančios laikotarpio, atrodys lyg stovėjęs Chodkevičių kieme ištisus dešimtmečius ir beliks švęsti tik patį faktą, jog paminklas įvyko?

Klausiu kaip kūrėja, kaip istorijos mėgėja, kaip vilnietė ir Lietuvos respublikos pilietė – ar turime teisę mandagiai atsisakyti?

Kotryna Žukauskaitė Kingstono universitete yra įgijusi menų bakalauro laipsnį, baigė menų (kultūros vadybos) magistro studijas UAL, Central Saint Martins. Kultūros ministerija K. Žukauskaitei suteikė meno kūrėjo statusą. Autorė daugiau kaip dešimtmetį užsiima tarptautine kūrybine praktika.