Kultūra

2021.02.28 20:05

Pasaulis pagal Remygą: kaip „sabakos“ keitė kailį ir virto pirmaisiais Lietuvos policininkais

Knygų savaitė, LRT.lt2021.02.28 20:05

Poetas, LRT KLASIKOS laidos „Pirmas sakinys“ vedėjas Mindaugas Nastaravičius kalbina rašytoją, literatūrologą Rimantą Kmitą. „Knygų savaitės“ pašnekesio tema, be abejo, – 2020 metais pasirodęs antrasis R. Kmitos romanas „Remyga“. Kūrinys, kurį skaitytojai vertina labai skirtingai. 

Vieniems tai knyga apie įsisiūbuojantį Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės priešaušrį ir aušrą. Kiti mato pasakojimą apie milicininką Remigijų, grįžtantį iš Afganistano ir tuose politiniuose procesuose savaip dalyvaujantį. Dar kitiems tai fantastinis pasakojimas apie Šiaulių ir apskritai lietuvių kultūros mitologinius kontekstus, jų veikimą mūsų kasdienybėje.

Rašytojo kalbintojui M. Nastaravičiui tai romanas apie vieno žmogaus, Šiaulių miesto bei mūsų visų atmintį ir kaip ji veikia. Svarbi ir detektyvinė linija: Remigijus bando suprasti, kur dingo jo tėvai ir meilė žmonai.

Pokalbis išsamiai

Knygų savaitė 2021. Knygos „Remyga“ pristatymas. Mindaugas Nastaravičius kalbina Rimantą Kmitą. Tyto alba

Gavo gerą pamoką

Pirmas R. Kmitos (pop)romanas „Pietinia kronikas“ (2016 m.) nustebino autorių nepaprastu populiarumu, peržengė lietuvių literatūrai įprastas tiražo ir skaitomumo ribas. Jis teigia, kad jei ne „Pietinia kronikas“, nebūtų buvę ir „Remygos“. Pirmieji romano sakiniai iš pradžių buvo pjesės sakiniai.

Šiaulių dramos teatras pasiūlė Rimantui parašyti scenos veikalą apie Šiaulius. „Naiviai galvojau ir tikėjausi, kad jei esu parašęs romaną, tai parašysiu ir pjesę. Juolab kad jau turėjau idėjų, kaip papasakoti apie to laiko Šiaulius, susieti miesto istoriją, architektūros dalykus, mitologiją ir prieštaringus žmonių pasakojimus“, – teigia R. Kmita. Jį skatino ir tai, kad inscenizuoti pjesės pakviestas režisierius Oskaras Koršunovas.

Naiviai galvojau ir tikėjausi, kad jei esu parašęs romaną, tai parašysiu ir pjesę.

Rašytojas prisipažįsta kūrybos procesui prasidėjus patyręs šoką. „Niekada anksčiau nesu rašęs pjesės. Maniau, pradėsiu taip, kaip pradedama rašyti proza. O tai ne tas pats: visų pirma turi būti personažai su savo likimais, turi būti konfliktai. Gavau gerą rašytojišką pamoką“, – sako „Knygų savaitės“ dalyvis.

Ilgainiui suprato, kad visa, ką norįs pasakyti, pjesėje niekaip neišsiteks. „Jei nori būti ir aktorius, ir režisierius, ir apšvietėjas, ir grimuotojas vienu asmeniu, turi rašyti romaną. Baigęs pjesę, ėmiausi romano“, – prisimena R. Kmita.

„Mentas“ nebuvo svajonė

Pagrindinis veikėjas Remigijus po tarnybos Afganistane grįžta į Lietuvą, susituokia su Sonata, jiems gimsta sūnus. Vyras įsidarbina tada dar sovietinės Lietuvos milicijoje, po kelerių metų tampa policininku.

Tokią profesiją R. Kmita savo personažui parinkęs dėl kelių priežasčių. Jo aplinkoje „mentas“ toli gražu nebuvo svajonių profesija. Rinktis ją jaunuolius esą skatino iš vaikystės kylantis teisingumo siekis.

„Remyga svajodavo apie teisingumą, kaip viskas pasaulyje pagal jį turėtų būti. Deja, dėl daugybės aplinkybių nieko teisinga nėra. Jis bando su tomis aplinkybėmis kovoti, jas įveikti, bet sekasi sunkiai“, – aiškina rašytojas. Supratęs, kad laikas, kai milicininkas apsivelka policininko uniformą – keičia kailį, yra labai parankus siužetui plėtoti.

Lietuvių literatūroje tokio milicininko, išgyvenančio socialinę ir asmeninę dramą, neturime.

„Nustebau pagalvojęs, kad lietuvių literatūroje tokio milicininko, išgyvenančio socialinę ir asmeninę dramą, neturime. Profesija gana paranki – personažas vaikšto gatvėmis, žino, kas vyksta rajone, kuo gyvena žmonės, o kaip svarbios struktūros pareigūnas yra priklausomas nuo aukščiausios politikos pokyčių. Per tokią figūrą patogu atskleisti visuomeninį politinį pjūvį“, – tikina R. Kmita.

Pasirinkęs veikėją, patyrusį Afganistano karą, rašytojas sako norėjęs išryškinti nereikalingumo giją. Anot jo, pirmaisiais nepriklausomybės metais mainėsi visuomenė, ekonomika, buvo uždaromos gamyklos, kiekvienas ieškojo savo vietos ir dalis žmonių, profesijų tapo nereikalingi.

„O sovietinėje kariuomenėje tarnavę ir ypač iš Afganistano grįžę kariai buvo ne visai suprasti. Jų problemos ar traumos nėra būdingos tik tiems keliems tūkstančiams jaunuolių – jos persiduoda visuomenei. Norėjau atkreipti dėmesį į tokią sudėtingą, skausmingą temą“, – tvirtina R. Kmita.

Iššūkis skaitytojams

Romano kritikai „Remygą“ vienbalsiai vadina magiškuoju realizmu. Būtent Afganistano tema, beveik netyrinėta literatūroje, ir fantastinis lygmuo šį romaną labiausiai skiria nuo „Pietinia kronikų“. O mitologiniai personažai, susiję su Šiaulių miesto istorija, kelia didžiausią iššūkį skaitytojams.

„Man norėjosi perteikti požiūrį, kad visa, kas mus supa erdvėje, nėra beprasmiška. Sakykime, jei Šiaulių bulvarui yra sukurtos skulptūros, tai jos kažkaip veikia gyventojus. Šiaulių herbas ar nuolat sugriaunamo ir atstatomo miesto pasakojimas irgi nėra tik šiaip sau. Visus atsitiktinumus jungiu į dėsningumus“, – teigia R. Kmita.

Norėjosi perteikti požiūrį, kad visa, kas mus supa erdvėje, nėra beprasmiška.

Kad nukeliautų į požeminį pasaulį, kur vyksta gėrio ir blogio kova, Remigijus turi pakeisti uniformą – kailį – ir virsti vilkolakiu.

„Viskas logiška: kadangi milicininkai buvo vadinami „sabakomis“ (šunimis), jis ir virsta tokiu vilkšuniu. Be to, apie aną laiką sakome, kad „tada visi keitė savo kailį, pažiūras. Šis vaizdinys leidžia kalbėti apie tai, kas vyksta, kai tenka verstis“, – aiškina rašytojas.

Smagios istorijos virto istorija

Šalia fantastinių mitinių siužetų knygoje pateikiami ir realūs atributai – nuotraukos, iliustracijos. Autorius teigia, esą jos atsirado dėl to, kad patvirtintų sumanymą, jog fantastinį pasakojimą galima sukurti iš dokumentinių dalykų.

R. Kmita tapo bene pirmuoju, kuris lietuvių literatūroje taip aktyviai ėmėsi reflektuoti sovietmečio ir pirmųjų nepriklausomybės metų tarpsnį – jaunosios kartos skaitytojams tokį keistą, egzotišką. Tai darė (daro) ir kaip rašytojas, ir kaip literatūrologas. Ši tema aktuali ir teatre, muzikoje, kine.

Kai į aną laiką žvelgi suaugusiojo akimis, supranti, kad viskas buvo labai neaišku ir trapu.

Ano laiko ažiotažą romano autorius aiškina džiaugsmu dalytis praeities istorijomis, kurios nė nespėjus apsižiūrėti ėmė ir virto istorija. „Pietinia kronikas“ gal yra apie tai, kas vyko mano kartai, o „Remyga“ labiau pasakoja apie mano tėvų kartą. Dabar, kai į aną laiką žvelgi suaugusiojo akimis, supranti, kad viskas buvo labai neaišku ir trapu. Jaudinantis laikas“, – pabrėžia R. Kmita.

Parengė Mindaugas Klusas

Pokalbis išsamiai

Knygų savaitė 2021. Knygos „Remyga“ pristatymas. Mindaugas Nastaravičius kalbina Rimantą Kmitą. Tyto alba