Kultūra

2021.02.27 19:27

„Devyni pasivaikščiojimai po Romą“: lietuviški ženklai, niša duonos kepalui ir neįvykusi utopija

Knygų savaitė, LRT.lt2021.02.27 19:27

Vienas iš virtualios knygų šventės „Knygų savaitė“ renginių – pokalbis apie Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės knygą „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“. „Romos atradinėjimas niekada nesibaigia“, – tvirtina viena knygos autorių, dailės istorikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. „Kartą ten nuvažiavęs, esi nuolat traukiamas sugrįžti“, – pratęsia taip pat knygos autorė, architektė, kultūros vadybininkė Julija Reklaitė.

Knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“, pristatyme dalyvavo jos autorės: dailės istorikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė ir architektė, kultūros vadybininkė Julija Reklaitė. Pokalbį vedė meno kritikė, parodų kuratorė Laima Kreivytė.

Knygų savaitė 2021. Keliai, kurie veda į Romą. Aukso žuvys

L. Kreivytė: Kaip sugalvojote parengti tokią knygą? Giedre, tu jau esi išleidusi „Pasivaikščiojimus po Romą su Giovanna“. Tąsyk po Romą vaikščiojote dviese su restauruotoja romiete Giovanna Pignatelli-Lozoraitis, šįsyk turite net devynis pašnekovus. Kaip juos parinkote?

G. Jankevičiūtė: Impulsą naujai knygai tikrai suteikė „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“. Man buvo labai netikėtas tos knygos pasisekimas. Pastaraisiais metais žmonės vėl ėmė klausinėti, kur ją galima nusipirkti, tačiau knygynai ja nebeprekiauja, leidykla tiražą yra išpardavusi, tad susimąsčiau, kodėl gi neparengus naujų „Pasivaikščiojimų“.

Kai Julija atvyko į Romą, mes mielai vaikštinėdavome kartu. Mums abiem buvo įdomi Romos modernizmo architektūra. Puikiai apie ją pasakojo Julijos bičiulis architektas ir parodų kuratorius Pippo Ciorra. Kilo mintis jo pasakojimą užrašyti. Šis interviu ir buvo mūsų bendros knygos užuomazga.

Bet Roma tikrai ne modernizmo miestas. Nė vienai iš mūsų nekilo abejonė, kad pirmasis naujos knygos skyrius turi būti apie antiką. Po senąją Romą mūsų skaitytojus vedžioja archeologė ir puiki gidė Alessandra Mezzasalma. Roma taip pat ir baroko miestas. Jo čia labai daug ir nuostabaus. Taip atsirado dar du skyriai ir dar du žmonės: kultūros istorikas ir diplomatas Bernardino Osio pasakoja apie rūmus ir vieną baroko šedevrų Naująją bažnyčią, o mano kolegė dailės istorikė Serena de Dominicis – apie baroko genijus Bernini, Borromini, Caravaggio, o taip pat ir apie tai, kas ją ypač domina, t. y. apie alchemiją ir masonus. Bernardino, beje, pats gyvena rūmuose, tad yra patikimas šios temos ekspertas.

J. Reklaitė: Roma neįsivaizduojama be Vatikano. Apie jį papasakoti pasikvietėme žurnalistą Joną Malinauską, kuris daug metų dirba Vatikano radijuje ir puikiai išmano Vatikano istoriją ir dabartį. Jono kolegą Saulių Kubilių kalbinome apie lietuvybės ženklus Romoje. Saulius gimė lietuvių šeimoje Adelaidėje, gyveno Romoje, vėliau Miunchene, vėl grįžo į Romą. Lietuvybės ženklams pasaulyje jis yra itin jautrus ir lietuviškumą supranta tikrai labai plačiai – jam tai visos LDK istorija. Dar viena lietuviškų šaknų turinti mūsų pašnekovė – Giovannos Pignatelli ir ilgamečio Lietuvos ambasadoriaus prie Šv. Sosto Kazio Lozoraičio dukra Daina Lozoraitis. Ji pasakoja apie savo gimtojo miesto kasdienybę.

L. Kreivytė: Didysis privalumas man, kaip skaitytojai, buvo tai, kad tiesiog jaučiau jūsų pokalbį. Šis gidas nepaprastai malonus, nes jauti ėjimo ritmą, pašnekovai pasako, kur reikia eiti, pasižiūrėti, kur galima kavos atsigerti. Tačiau šie laikai rengiant kelionių gidą kelia rimtų iššūkių. Juk įlendi į internetą ir apie kiekvieną dalyką gali čia pat susirasti informacijos.

G. Jankevičiūtė: Kaip visi puikiai žinom, norint susirasti internete informacijos, reikia žinoti, ko ir kur ieškoti. Paskui jau žinių gilinimo galimybės yra begalinės. Apie tai irgi galvojom rengdamos savo gidą. Kūrėm savotišką orientyrų rinkinį keliautojams iš Lietuvos. Žinoma, pažintinei trijų dienų kelionei į Romą užtenka ikoninės triados: Trevi fontano, Panteono ir Navonos aikštės. Bet vien tuo apsiriboti neteisinga, važiuojant į šitokio grožio ir įdomumo miestą.

J. Reklaitė: Pasakojimai plėtojasi natūraliai, norėjom, kad juose persipintų įvairūs dalykai – taip, kaip vaikštinėjant tikrovėje. Todėl čia pat yra ir istorija, ir architektūra, ir menas, ir kava, ir parduotuvė – toks žmogiškas natūralus keliavimo balansas. Kai norisi miestą pajusti, juk maistas ir visi kiti malonumai yra svarbi to pažinimo dalis. Didelius dalykus kartais padeda įsiminti kokia nors iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga smulkmena.

L. Kreivytė: Skaitant jūsų knygą mane žavi pasikartojantis apropriacijos (pasisavinimo) momentas. Kaip meistriškai romiečiai sugebėjo panaudoti tai, kas buvo sukurta iki jų. Bažnyčiose matom senovės Romos šventyklų ir rūmų kolonas, renesanso fasadai apdailinti archeologinėmis iškasenomis, Šv. Petro bazilikos altoriaus baldakimas išlietas iš Panteono bronzinių detalių ir taip toliau, ir taip toliau. Kaip šituos dalykus pamatyti, identifikuoti? Juk tai taip įdomu.

G. Jankevičiūtė: Iš tiesų ši tema begalinė. Man pačiai kalbantis su Alessandra Mezzasalma buvo atradimas, kad kolona, stovinti priešais Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką (Santa Maria Maggiore), yra vienintelė išlikusi iš kolosalios Maksencijaus bazilikos, esančios forume. Jos mastelis leidžia įsivaizduoti, kaip hipotetiškai galėjo atrodyti bazilikos interjeras, nes to pastato atvaizdų nėra.

Roma aproprijavo ne tik antikos architektūros elementus, bet net ištisas urbanistines struktūras. Absoliuti dauguma turistų žino, kad Navonos aikštė yra tokia siaura ir ilga dėl to, kad atkartoja anksčiau toje vietoje buvusio Domiciano stadiono formą. Tačiau retas susimąsto, kodėl taip neįprastai atrodo Massimo šeimos rūmai netoli tos pačios Navonos aikštės. Šio pastato fasadas keistai išsipūtęs, lyg pilvotas. Taip yra todėl, kad rūmai stovi ant minėtojo imperatoriaus Domiciano teatro odeono ir fasade išsaugotas teatro sienos linkis.

J. Reklaitė: Man buvo labai netikėtas Dainos Lozoraitis pastebėjimas, kad romėniškame Marcello teatre iki šiol gyvena žmonės. Ten įrengti prabangūs butai, retsykiais jie net pasirodo nekilnojamojo turto pardavimo skelbimuose. Dar visai neseniai imperatoriaus Aureliano laikų Romos sienoje buvo įrengtos menininkų ir amatininkų dirbtuvės. Pačios Dainos namų rūsyje galima pačiupinėti romėniško grindinio liekanas. Iš tiesų daugeliui atrodo neįtikėtina, kad šis muziejus po atviru dangumi yra kažkieno kasdienybės dalis – viskas praktiškai pritaikyta ir naudojama.

G. Jankevičiūtė: Visa tai padeda suprasti, ir kokia sena Roma, ir kaip arti mūsų yra jos istorija. Ją tikrąja to žodžio prasme galima paliesti.

L. Kreivytė: Kai pirmą kartą buvau Romoje, aš, galima sakyti, trumpam buvau apsinuodijusi vaizdais, nes tiesiog nesuvokiami kiekiai jų griūna į tave – ir čia kažkoks kūrinys, ir čia paminklas. Kaip toje gausybėje aptikti lietuviškus pėdsakus?

J. Reklaitė: Ką galiu patarti? Skaitykite mūsų knygą. Be abejo, lietuviškiems ženklams jautrius keliautojus pirmiausia siunčiame į Lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos rūsiuose. Tai viena iš penkių nacionalinių koplyčių. Tikras stebuklas, kad lietuviai sugebėjo šaltojo karo metais įrengti Aušros Vartų Madonai dedikuotą koplyčią pagrindinėje pasaulio katalikų bažnyčioje.

Sauliaus Kubiliaus papasakota Lietuvių koplyčios Vatikane įrengimo istorija dėl savo įtempto siužeto man primena detektyvą. Kai skaitai jo pasakojimą, jauti ir diasporai būdingą Lietuvos ilgesį, bet kartu įkarštį ir entuziazmą, kuris lėmė šio sunkaus ir svarbaus sumanymo sėkmingą įgyvendinimą.

Labai įdomi ir Vatikano radijo lietuviškosios programos istorija. Juk laidos lietuvių kalba pradėtos transliuoti 1940 m., kai Lietuvos nebeliko. Per visus okupacijos metus šios laidos ne tik transliavo lietuviškai popiežiaus žodį, tai buvo Lietuvos balsas pasauliui, prasiveržęs pro geležinę uždangą.

L. Kreivytė: Šitoje knygoje kaip tik buvo sugrįžta prie pirminės propagandos reikšmės, kuri visiškai nesisieja su totalitariniais režimais. Žodį „propaganda“ kaip sistemingą katalikų tikėjimo propagavimą panaudojo popiežius Grigalius XV, kai 1622 m. įsteigė Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagandos kongregaciją), skirtą protestantų reformacijos idėjoms atremti.

G. Jankevičiūtė: Propaganda buvo svarbi ir antikos Romai, be jos neįmanoma suvokti baroko architektūros ir dailės. Pasinaudodama šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į penktąjį knygos skyrių, kuriame apie Romos atvaizdus ir jų sklaidą pasakoja Centrinio grafikos instituto menotyrininkės Antonella Renzitti ir Gabriella Bocconi. Jos pristato Instituto lobius – grafikos kūrinių atspaudus ir klišes. Per tai atskleidžia, kaip plėtojosi vaizdų kūrimo ir sklaidos industrija, koks galingas instrumentas nuo pat spaudos išradimo yra spausdintas vaizdas. Atitinkamai turėti savo rankose klišes – vaizdų dauginimo priemonę – reiškė valdžią, galią, pinigus. Žinoma, kad Romoje šis propagandos instrumentas atsidūrė popiežių rankose.

L. Kreivytė: Centrinis grafikos institutas juk įsikūręs tuose nuostabiuose Poli rūmuose (Palazzo Poli), prie kurių šliejasi ir iš kurių trykšta Trevi fontanas.

G. Jankevičiūtė: Penktajame skyriuje pasakojama ir šių rūmų, ir fontano istorija, vedžiojama požeminiais vandens keliais. Juk keliautojus džiuginančios ir žavinčios vandens kaskados iki Trevi fontano atkeliauja sumodernintu romietiškų laikų akveduku, kurio liekanas, beje, galima pamatyti prabangios parduotuvės „La Rinascente“ žemutiniame aukšte.

L. Kreivytė: Roma suteikia privilegiją originaliose vietose matyti pasaulinio meno šedevrus. Pati galėčiau papasakoti, kaip vienos kelionės metu strimgalviais taksi lėkiau į Santa Maria della Vittoria bažnyčią, kol neužsitrenkė bažnyčios durys, pasižiūrėti Bernini skulptūros, vaizduojančios šv. Teresės ekstazę. Nenusakomas pojūtis, pamačius skulptūrą savo akimis!

G. Jankevičiūtė: Šv. Teresės ekstazė – erdvinis kūrinys, tiksliau, skulptūrinė instaliacija, norint ją iki galo suvokti, reikia matyti ir Bernini pavaizduotus šios scenos žiūrovus. Šio vaizdo neįmanoma nei nufotografuoti, nei nufilmuoti, reikia atsidurti jo viduje.

Lygiai taip pat lankantis Romoje būtina pamatyti visą Caravaggio – tuos jo paveikslus, kurie iki šiol išlikę autentiškose vietose. Apžiūrinėdami bažnytinės dailės kūrinius muziejuje, niekada nepajusime, kaip jie veikė žiūrovus būdami toje aplinkoje, kuriai buvo skirti. Garsiausios vietos, kuriose tebekabo Caravaggio paveikslai, – Santa Maria del Popolo ir Prancūzų Šv. Liudviko bažnyčios.

J. Reklaitė: Lygiai taip pat nenufotografuojami ir kai kurie architektūros šedevrai. Pirmiausia tai turbūt vadinamosios mažosios baroko bažnyčios, apie kurias pasakoja Giedrė. Patirti reikia ir Romos gatves, aikštes. Ten siūlau lankytis ne po vieną kartą, miestą įspūdingai keičia šviesa, temperatūra, vienaip jis atrodo, kai oras įkaitęs, visiškai kitaip pučiant gaiviam vėjui. Ypač tai justi aukštesnėse vietose, iš kurių atsiveria panoramos. Mano mėgstamiausios – Kvirinalio aikštė ir Pincijaus terasa su vaizdu į Piazza del Popolo.

Na ir negaliu nepriminti, kad Romoje yra nuostabaus modernizmo. Jo, tiesa, iš pirmo žvilgsnio nesimato. Vienas įspūdingų pavyzdžių – Corviale, arba Serpentone, vadinamoji gyvatė, gavęs tokį pavadinimą dėl savo ilgio. Tai yra beveik kilometro ilgio daugiabutis, kuriame – tūkstantis du šimtai butų, keturi tūkstančiai gyventojų, keturi lauko teatrai, darželis, vidurinė mokykla, medicinos punktai, turgus, ir viskas suplanuota viename ilgame pastate. Tai fantastiškas, chrestomatinis socialinio konstravimo pavyzdys, utopija, netapusi gražia realybe. Tai yra namas mašina arba namas miestas – priemiesčio gyvenimo būdo kūrimo pavyzdys. Kadangi nebuvo išspręsta infrastruktūra, kai kurie inžinerijos klausimai, tas pastatas dabar yra toks, kad reikia drąsos į jį užeiti.

L. Kreivytė: Bet vienas dalykas, kuris ilgą laiką tarsi slėpėsi ir dabar tebesislepia, yra Tiberio upė. Romiečiai lyg ir svajoja, kad upė taptų tokia svarbi kaip Paryžiuje Sena, bet kartu niekaip tarsi ir nesusidraugauja su ja.

J. Reklaitė: Upė atskiria miestą ir visų pirma yra suvokiama kaip kliūtis. Kartu ji dalija miestą į centrą ir užupį. Romos užupio viena įdomiausių dalių taip ir vadinasi – Trastevere, arba Užtibris. 2004-aisiais aš gavau progą stažuotis Romoje, Trasteverės rajone, ir pirmą mėnesį turėjau didžiulę problemą – nuolatos pasiklysdavau, nes tas rajonas yra labai klaidus, su siauromis gatvelėmis, kurių iš kito kampo tu tiesiog nebeatpažįsti. Todėl aš nuolat eidavau ratais. Išeidavau anksčiau iš namų, kad spėčiau į darbą laiku, ir pietauti neidavau, kad nepasiklysčiau. Vietiniai sako, kad net motociklus ir mažus automobilius Trasteverėje galima laisvai parkuoti, nes juos išvežančių tarnybų automobiliai siaurose gatvelėse tiesiog neišsitenka.

L. Kreivytė: Kas gi vis dėlto nespėjo patekti į šitą gidą?

G. Jankevičiūtė: Romos atradinėjimas niekada nesibaigia. Pavyzdžiui, tik prieš keletą dienų sužinojau, kam skirta keista apskrita niša sienoje viename iš Borgo Pio namų, pro kurį vos ne kasdien praeinu jau daugelį metų. Pasirodo, tai duonos kepalo etalonas. Nepritekliaus metais taupydami miltus kepėjai pradėjo kepti mažesnius duonos kepalus, juos parduodavo už įprastą kainą. Popiežiaus nurodymu už maistą atsakingas pareigūnas įtaisė sienoje šitą etaloną, kad pirkėjai galėtų prieiti ir pamatuoti, ar iš tikrųjų nusipirktas duonos kepalas atitinka standartą.

J. Reklaitė: Vienas iš mano Romoje sutiktų draugų ir mūsų knygos veikėjų Pippo Ciorra sakydavo, kad Roma tai nostalgija, ir aš vis apie tai galvoju – manau, geresnio apibūdinimo nėra. Kartą ten nuvažiavęs, esi nuolat traukiamas sugrįžti, o sugrįžęs atrandi kažką ir gerai pažįstamo, ir visai kito, taip ta pažinties istorija tęsiasi ir tęsiasi.

L. Kreivytė: Josifas Brodskis rašė, kad meilė žmonėms praeina, o meilė miestams lieka. Tikiuosi, kad mūsų skaitytojams šis pokalbis sužadino norą, kai tik bus galima, kuo greičiau skristi į Romą ir būtinai turėti Giedrės ir Julijos knygą su savimi.

Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė