Kultūra

2021.02.24 14:44

Mirė garsus tapytojas Aleksandras Vozbinas

papildyta 16.04
Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.24 14:44

Trečiadienį mirė tapytojas Aleksandras Vozbinas. Tai LRT.lt patvirtino žurnalistė Lilija Valatkienė. „Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis“ – tokį kūrybos moto yra išsakęs A. Vozbinas.

A. Vozbino bičiulis tapytojas Raimondas Savickas LRT.lt atskleidė, kad velionis sirgo COVID-19 ir mirė nuo komplikacijų. Iš pradžių su liga grūmėsi namuose, tačiau sveikata prastėjo, dailininkas atsidūrė reanimacijos skyriuje, kur jam galiausiai buvo sukelta dirbtinė koma.

„Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą – įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų“, – savo interneto puslapyje yra rašęs A. Vozbinas.

E. Mildažytė: kur padėsi, ten jis ir tiko

Artima dailininko bičiulė žurnalistė, LRT laidų vedėja Edita Mildažytė LRT.lt teigė, kad netekome labai savito, gilaus menininko.

„Vienas iš nedaugelio tapytojų, kuris iš esmės suprato ir mokėjo Lietuvos istoriją, ją labai gražiai interpretavo savo kūriniuose. Tarkime, istorikas Alfredas Bumblauskas jį laikė vienu geriausių istorikų tarp tapytojų“, – teigia E. Mildažytė.

Anot jos, A. Vozbinas į Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) įstojo jau po tarnybos sovietų kariuomenėje, tad dailininko kelią rinkosi būdamas gana subrendęs žmogus.

„Buvo nonkonformistas, nesivaikė valstybinių apdovanojimų. Tapė daug, labai mėgo tapybą, jautė ją ir išties buvo tikras meistras. Didžiulė netektis“, – priduria laidų vedėja.

A. Vozbinas buvo tapybos grando Augustino Savicko mokinys. Jautė savo mokytojui didelę padėką. „Dariau su Aleksandru interviu apie Savicką, klausiausi jo žodžių ir man gerklėje stovėjo gumulas, kokią pagarbą jautė tapybos meistrui. Nors jau ir pats buvo didelis meistras“, – sako E. Mildažytė.

L. Valatkienė: dukra šiąnakt sapnavo, kad angelas iš Vozbino paveikslo skrido jo gelbėti

Išėjusį tapytoją ji prisimins kaip labai nuoširdų, šiltą, taikaus būdo žmogų. „Atvažiuodavo pas mus į kaimą, ten savaitę kitą patapydavo. Labai gerai jautė gamtą. Apskritai – kur padėsi, ten jis ir tiko“, – teigia žurnalistė.

Žurnalistė, artima menininko bičiulė L. Valatkienė LRT.lt pasakojo: „Mes susipažinome per jo kūrybą. Jis buvo labai gilus ir tikras kūrybos vulkanas. Jo stiprybė neužgožė sielos ir atjautos žmonėms. Jis buvo pakankamai uždaras, net introvertas, nors nesimatė, jis labai mylėjo žmones. Jis nurydavo skaudulius, nebuvo kerštingas, visiems žmonėms gero linkėjo.“

Pašnekovė akcentavo, kad jo vaizdiniai „ne iš piršto laužti“, jis gerai išmanė istoriją. L. Valatkienė turi ne vieną autoriaus paveikslą. Vienas jų – švento Kazimiero portretas,. Karaliūnai, kur dabar gyvena L. Valatkienė, anksčiau vadinosi Kazimierava. „Kai nusipirkome sodybą, kuri yra buvusi ambulatorija, jį užvaldė mintis, kad ten gimė šv. Kazimieras ir jo gimimą ir vaikystę. O Vozbinas pats gimęs per Kazimierines.“

A. Vozbino gimimo diena – kovo 4-oji. Planuojama jo parodą rotušėje „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“ pratęsti iki kovos pabaigos, tikintis, kad žiūrovai galbūt galės gyvai susitikti su autoriaus kūryba.

„Netikiu, kad toks stiprus žmogus galėjo taip iškeliauti. Dažnai lankėmės jo palėpėje, tiek draugų ten susirinkdavo. Jis eketėje žiemą maudėsi, tai jam pridėdavo gyvenimo džiaugsmo. Jo studija atkartojo jį patį – daug knygų, artefaktai, nuotraukos. Jis mėgo gaminti, buvo vozbiniški koldūnai. Džiaugsmingi balsai aidėdavo jo dirbtuvėje“, – prisiminimais dalijosi L. Valatkienė. „Jis buvo „neturėk 100 eurų, turėk 100 draugų“ – labai dosnus“, – kalbėjo pašnekovė.

„Galvojome, kad kaime pas mus sodyboje, kai baigsis karantinas, paminėsime Kazimierines, mano, jo ir jo žmonos Dianos gimtadienį. Dukra šiąnakt sapnavo, kad angelas iš Vozbino paveikslo skrido jo gelbėti“, – pasakojo L. Valatkienė.

R. Savickas: sugrąžino mums Soutine`ą

R. Savickas su Aleksandru susipažino dar sovietmečiu, kai A. Vozbinas tapo jo tėvo A. Savicko auklėtiniu. „Tėvas labai artimai bendravo su savo mokiniais, kviesdavosi į studiją. Per vieną tokį apsilankymą ir susipažinome“, – pasakoja Raimondas.

Anot jo, A. Vozbinas labai nusipelnė tuo, kad į Lietuvos atmintį būtų sugrąžintas tapytojo Chaimo Soutine`o vardas. 1997 metais juodu važiavo į Vitebską, Marcui Chagallo jubiliejui skirtą plenerą. Tada apsilankė Ch. Soutine`o gimtinėje.

Po šios viešnagės bičiuliai pradėjo rengti šiam dailininkui skirtus plenerus. „Pagrindinis jų organizatorius buvo Aleksandras“, – teigia pašnekovas. Už šią veiklą A. Vozbinas pelnė prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštą.

Paskutinį kartą juodu matėsi vasarą, kalbėjosi irgi senokai – rudenį, kai A. Vozbinas grįžo iš kūrybinės rezidencijos Paryžiuje, karantinavosi. Vėliau ruošėsi autorinei parodai Vilniaus rotušėje, ji atsidarė gruodį tik virtualiai. „Vėliau jis kažkaip nutilo ir štai neseniai gavau žinią, kad Aleksandras ligoninėje...“ – nutyla velionio bičiulis.

„Man patinka ieškoti tapybinės metaforos, kuria galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas… Tapyba man įdomi tuo, kad gali modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Taip atrandant kažką netikėta ir kažką įdomaus. Per spalvą, toną, pustonį man prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį… “ – yra sakęs A. Vozbinas.

Kūrybinio kelio pradžioje dailininko darbus būtų galima įvertinti kaip savotišką nekonformistinę tapybą, inspiruotą sovietmečio paradoksų. A. Vozbinui didelę įtaką darė ekspresionistinė tapyba, jau tada išryškėjo esminiai dailininko bruožai – profesionalizmo siekis, atsiribojimas nuo literatūriškumo, plastinės tapybos meno esmės išryškinimas.

Apie 1994–1995 m. prasidėjo naujas A. Vozbino tapybinės evoliucijos tarpsnis, kai svarbiausi tapo abstrakcijos ir poetinio siurrealizmo elementai. Nuo 2000 m. A. Vozbino gaivališkos energijos kupinas, kovojančių spalvų įtampa grindžiamas drobes keitė ironija dvelkiantys tapiniai. Šie paveikslai formavo kitokį – meditacinį, o dažnai ir groteskišką santykį su pasauliu.

Anot meno teoretiko prof. Antano Andrijausko, tapytojui A. Vozbinui svarbi ne tik potėpio galia, spalvos emocionalumas, spontaniški energingų linijų žaismai, netikėti dažų nutekėjimai, bet ir struktūriniai tapybos principai: pirmiausia kompozicija, harmoningi ar konfliktuojantys tapomų erdvių, linijų, spalvinių dėmių santykiai. Gaivališką dailininko A. Vozbino prigimtį išreiškiančios drobės savo įtaigia spalvų ir linijų magija žadina dramatiškus žiūrovo išgyvenimus.

Pats dailininkas ypač domėjosi geopolitika, istorija. Šios temos dažnai atsispindėjo A. Vozbino tapyboje. „Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis“ – tokį kūrybos moto yra išsakęs A. Vozbinas.

1982 m. įstojo į Valstybinį dailės institutą tapybos specialybę, baigė 1988 m. Mokėsi prof. Augustino Savicko studijoje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1997 m. renkamas į LDS tarybą).

Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 30.

Kūrinių yra įsigiję: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus m. savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Sharjah meno muziejus.