Kultūra

2021.03.07 17:09

Repšys apie kolegą Valių: „tiems laikams“ sakydavo puikias kalbas, ypač jei reikėjo ką nors apginti ar užtarti

Jurga Minčinauskienė, „Kultūros barai“2021.03.07 17:09

Patikimas, rūpestingas, rimtas. Bet nestokojęs šmaikštumo... Tokį kolegos ir mokiniai prisimena lietuvių dailininką, grafiką Vytautą Valių (1930–2004). „Būdingiausia jo savybė, jau nekalbant apie akivaizdų talentą ir ištikimybę pašaukimui, buvo protas ir išmintis. O jie ne visada sutampa“, – priduria publikacijos herojaus bendramokslė Irena Žemaitytė-Geniušienė.

Gaisras
Kažkur ten, Lietuvoj,
nežinomam krašte,
pamatė dailininkas, klasiokas Vytautas.

Liepsnoja kopėčios
tarsi dangoraižis.
Dar tolumoj rusenančios žarijos žėri.

Dažnokai pagalvodavau, kad tas paveikslas galėtų keliauti per pasaulį kaip vieno paveikslo paroda.
Vytautas Landsbergis

Dailininkas kaip ir daugelis 7-uoju dešimtmečiu degė kūrybos aistra – eksperimentavo, nuolat ieškojo naujų raiškos formų. Tai atsispindėjo estampuose, tapyboje, knygų iliustracijose, freskose. Jį traukė ir kitos meno sritys – teatras ir kinas, poezija ir muzika1. Valius dėstė grafiką ir kompoziciją Vilniaus dailės institute (1965–1971), buvo aktyvus grafikų bendruomenės narys.

Dailininko kūrybą yra išsamiai išnagrinėję menotyrininkai Ingrida Korsakaitė, Ramutė Rachlevičiūtė, Kęstutis Šapoka, Nijolė Tumėnienė, Irena Žemaitytė-Geniušienė ir kt.

Tekstų visuma atskleidžia platų kūrybos horizontą – dailininkas gilinosi į lietuvių liaudies dailę ir humanistinę filosofiją, jam rūpėjo tiek individo, tiek tautos, net pasaulio likimas.

Kūriniai ekspresyvūs, monumentalūs, su turtingomis faktūromis – jas išgaudavo taikydamas autorinę techniką. Valius kartu su Birute Žilyte, Algirdu Steponavičiumi (1927–1996), Vincu Kisarausku (1934–1988), Sigute Valiuviene ir kt. atstovauja atlydžio menininkų kartai, į lietuvių dailę įnešusiai gaivių modernizmo vėjų.

Dailininko paveldu rūpinasi šeima – žmona Sigutė, dukra Eglė ir sūnus Saulius. Jų bei Vilniaus dailės akademijos leidyklos iniciatyva išleisti jau trys albumai, aprėpiantys plačiašakę, gilią Valiaus kūrybą.

Šis pasakojimas apibūdina asmeninius dailininko bruožus – tai tik pirmas žingsnis, nedidelė liudijimų dalis. Atsiminimais pasidalijo bendramokslės Irena Žemaitytė-Geniušienė ir Birutė Žilytė, artimi bičiuliai ir kolegos Bronius Leonavičius, Arvydas Každailis, Petras Repšys, Mikalojus Povilas Vilutis, mokinės Jūratė Stauskaitė, Ramunė Vėliuvienė.

Labai bohemiška atmosfera

Jurga Minčinauskienė: Kokį įspūdį Vytautas Valius darė kaip asmenybė?

Irena Žemaitytė-Geniušienė: Išskirtinį! Būdingiausia jo savybė, jau nekalbant apie akivaizdų talentą ir ištikimybę pašaukimui, buvo protas ir išmintis (o jie ne visada sutampa).

Pirmą kartą susitikome 1950 metų vasarą per stojamuosius egzaminus į grafikos specialybę. Penkerius metus praleidome vienoje studijoje, tik šeštaisiais jau turėjome galimybę dirbti atskirai.

Mūsų kursas sutarė neblogai, mėgdavome juokauti, bet nesėkmes ir nusivylimus kiekvienas stengdavosi įveikti, užsidaręs savyje. Tad studijoje dažniau tvyrodavo tyla. Beje, kalbėtis pusbalsiu išmokom iš Sigutės2 ir Vytauto. Nuotrauką, kurioje rimtais veidais pučiam muilo burbulus, vadinom savo studijų alegorija. Trumpai tariant, buvome kritiški, pasišaipydavom ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.

Vytautas neužsigaudavo, kai draugiškuose kurso šaržuose nupiešdavau jį pasišiaušusį, liesą, perkarusį.

Vytautas neužsigaudavo, kai draugiškuose kurso šaržuose nupiešdavau jį pasišiaušusį, liesą, perkarusį. Po poros dešimtmečių tokį patį pavaizdavau ir piešinyje, kuris ilgai kabėjo grafikos dirbtuvėse Grybo g. – ten dažniausiai vykdavo Dailininkų sąjungos Grafikos sekcijos biuro posėdžiai3.

Kad šios dirbtuvės sklandžiai funkcionuotų, buvo vienas Vytauto, kaip biuro pirmininko, rūpesčių. Retkarčiais ten padirbėdavau, bet Vytauto spausdinančio nemačiau. Jo studija buvo Antakalnyje, vieno daugiabučio namo viršutiniame aukšte, – joje tarp rėmų, popierių, presų, stalų buvo sunku net prasibrauti.

Birutė Žilytė: Studijavau viename kurse su abiem Valiais, nors artimiau bendrauti pradėjome tik baigę Dailės institutą. Sigutei ir Vytautui apsigyvenus greta grafikos dirbtuvių Grybo g., dažnai čia ir susitikdavome. Kartais jiedu apsilankydavo pas mus Jeruzalėje. Mūsų šeimos artimai bendravo. Siejo individualaus kūrybos kelio paieškos ir neišsenkami pokalbiai apie meną.

Vytautas iš prigimties turėjo švietėjiškų polinkių – todėl ir dėstė institute. Jis buvo idealistas ir gebėjo tą šviesų idealizmą skleisti tiek per privačius pokalbius tarp draugų, tiek oficialiuose grafikų susirinkimuose, tiek uždegti juo studentus. Tai darydavo labai natūraliai, pasikliaudamas pašnekovais, nieko jiems neprimesdamas.

Žinodama, kad esame individualistai, ji nesuburdavo mūsų su aktoriais ar literatais.

Vienas svarbesnių jo siekių buvo, kad visuomenė nenusisuktų nuo kultūros. Apie tai daug kalbėdavo, kai vieną ar du kartus per metus apsilankydavome pas Aldoną Liobytę4. Žinodama, kad esame individualistai, ji nesuburdavo mūsų su aktoriais ar literatais.

Dažniausiai kartu svečiuodavosi Valiai, Rimtautas Gibavičius. Kalbą nuo visuomenės gyvenimo paviršiaus Liobytė visuomet pasukdavo į gilumą – jai buvo įdomu, apie ką ir kaip mąsto menininkai. Susitikdavome ir Vytauto Kalinausko dirbtuvėje, vadinamajame menininkų kieme5.

Ramunė Vėliuvienė: Mano vyrą Norbertą Vėlių ir Vytautą Valių labai siejo tai, kad abu žemaičiai. Knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“6 aprašęs aukštaičių ir žemaičių psichologinius ir vertybinius skirtumus, Norbertas juokaudavo, kad Vytautas, būdamas gilus melancholikas, labai susirūpinęs dvasios reikalais, yra tipiškas žemaitis – visiška priešingybė sangviniškiems, ekstravertiškiems, karingiems aukštaičiams.

Jiedu dažnai susitikdavo. Vytautas konsultavosi su Norbertu, kurdamas iliustracijas žemaičių pasakoms. Valius labai daug prisidėjo prie dirbtuvių Grybo g. įkūrimo. Tai buvo pagrindinė darbo vieta daugeliui to meto grafikų.

Vytautas nemėgo tuščio plepėjimo, šurmulio, meno temomis mielai kalbėdavo, bet ilgai neužsibūdavo.

Pamenu, grafikos spaustuvėje tvyrodavo labai bohemiška atmosfera – kartu gerdavome arbatą, vakarieniaudavom, kas nors atsinešdavo vyno. Tačiau Vytautas nemėgo tuščio plepėjimo, šurmulio, meno temomis mielai kalbėdavo, bet ilgai neužsibūdavo.

Arvydas Každailis: Valius man iki šiol yra dailininko humanitaro etalonas. Jis, nekalbus, bet reiklus, tolerantiškas kolega, buvo dvasinis įkvėpėjas. Visuomeniškumas, tautiškumas ir etinės nuostatos lėmė, kad visi jam simpatizavome. Sovietmečiu vien tokio žmogaus buvimas šalia daug reiškė. Jam rūpėjo lietuvių dailės ateitis ir vieta pasaulyje.

Sovietmečiu tokio žmogaus buvimas šalia daug reiškė.

Valius globojo tautodailininkus, dėstė Dailės institute, kartu su kolegomis atrinkdavo grafikos kolekcijas parodoms, nesavanaudiškai padėdavo naujiems grafikos sekcijos nariams.

Daug pasakodavo apie savo dėdę Telesforą Valių

– Plačiai aptarinėjant kūrybos klausimus, greta bendrų meno temų neišvengiamai kalbėta ir apie jo paties kūrinius. Ką prisimenate iš tokių pokalbių?

I. Žemaitytė-Geniušienė: Anuomet labai trūko dailėtyrininkų, tad pradėjau jiems talkinti, rašydavau apie mūsų grafikų parodas, aptariau ir Vytauto kūrybą. Jis mielai pasakodavo apie temas, kurios sužadina menines idėjas, – jo akiratyje buvo žmogus, visuomenė, pasaulis, net kosmosas.

Kartais susipainiodavau jo minčių, įžvalgų, spėlionių labirintuose, nors visuma buvo vientisa, nuosekli, tačiau nelengvai aprėpiama kitam žmogui. Sakydavo, kad galutinį rezultatą visada nulemia asmenybė. Veikiausiai todėl savo autorinės grafikos technikos didelėje paslaptyje nelaikė.

Kartais susipainiodavau jo minčių, įžvalgų, spėlionių labirintuose.

Iš jo išgirsdavau apie šiuolaikines pasaulines dailės tendencijas, gaudavau paskaityti arba persirašyti straipsnių, anotacijų apie užsienyje vykstančias parodas, apie žinomus dailininkus. Tokia informacija anuomet buvo nelengvai prieinama, nebent lenkiškame žurnale Projekt, rusiškame Курьер ЮНЕСКО.

Kita tokio pobūdžio literatūra mus pasiekdavo tik neoficialiais keliais. Vytautui pavykdavo gauti užsienio leidinių apie dailę – iš jų sužinodavome, kas vyksta pasaulyje. Daug ir dažnai pasakodavo apie savo dėdę Telesforą Valių (1914–1977), garsų išeivijos dailininką grafiką, nors palaikyti ryšius su išeivija sovietmečiu buvo draudžiama.

B. Žilytė: Vytautas mėgo aptarti pasaulio dailės aktualijas, sekė pasaulines menų kryptis, nors galimybės gauti naujausią informaciją sovietmečiu buvo labai ribotos. Pradėjęs tapyti, Grybo g. dirbtuvėse rado tinkamą vietą 1-ame aukšte, greta skulptorių.

Pamenu, dirbo labai daug. Religiniuose paveiksluose jam rūpėjo ne tiek šventumo įprasminimas ar siužeto reikšmingumas, kiek savo pasaulėjautos, savitumo perteikimas. Apie tai esame daug diskutavę.

A. Každailis: Jis buvo modernistas. Prisiekęs estetas. Puikus piešėjas. Nagrinėjo sudėtingas temas – tai laikmečio tragizmas, tautos kultūros likimas, dvasinė erozija.

Sukaupta rami Valiaus sienų tapybos kompozicija puikiai tiko VU lituanistikos Kristijono Donelaičio skaityklai7. Didelį įspūdį 2010 m. VDA „Titanike“ vykusioje jubiliejinėje dailininko parodoje padarė parafrazė Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ tema.

Išsklaidydavo įtampą

– Valius nesikratė ir visuomeninės veiklos. 1962–1964 m. ir 1969–1973 m. buvo grafikų sekcijos pirmininkas, tačiau sprendė visai dailės bendruomenei svarbius klausimus.

I. Žemaitytė-Geniušienė: Pamenu, per sekcijos biuro posėdžius ramiai, apgalvotai išsklaidydavo besikaupiančią įtampą. Niekada negirdėjau pakelto, nekantraus, pikto balso, nors progų susinervinti pasitaikydavo, ypač atrenkant kūrinius į parodas. Šių dienų akimis žvelgiant, tekdavo svarstyti net juokingus klausimus – kuriam tuzinui iš keliasdešimties grafikų bus suteikta galimybė nusipirkti importinių trintukų ar guašo...

Šių dienų akimis žvelgiant, tekdavo svarstyti juokingus klausimus.

Valius garbingai elgdavosi visais atvejais, pavyzdžiui, kai LSSR Dailininkų sąjungos Valdybos prezidiume virdavo ginčai dėl kūrybinių dirbtuvių. Puikiai išmanė net ir tokius keblius reikalus, kaip Dailės fondo finansų balansas, Dailės kombinatų mokos fondai, normatyvai ir t. t. (būčiau neprisiminusi, bet tarp senų popierių radau to meto, kai buvau Dailininkų sąjungos referentė, protokolų juodraščius).

Mūsų dailininkų delegacijos važiuodavo į Maskvoje rengiamus SSRS dailininkų sąjungos suvažiavimus, Valdybos plenumus, parodų aptarimus. Viename iš tokių sąjunginės parodos aptarimų „nuo respublikos“ teko kalbėti Valiui, nes jis buvo autoritetas tarp SSRS dailininkų bendruomenės, be to, diplomatiškai gebėdavo išaiškinti, kuo nepatenkinti Lietuvos SSR dailininkai.

Kad tokiuose renginiuose nekirstų miegas, imdavau konspektuoti, todėl išliko keli pagrindiniai tos Valiaus kalbos aspektai – jis ragino keisti kūrinių eksponavimo sąjunginėse parodose principus.

Kad tokiuose renginiuose nekirstų miegas, imdavau konspektuoti.

Vytautui nebuvo prie širdies parodų organizavimo, leidyklų, Dailės fondo, dailės kombinatų ir pan. reikalai, bet, kaip ir dauguma talentingų to meto dailininkų, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, jausdamas atsakomybę už mūsų dailės gyvavimą.

Bronius Leonavičius: Grafikų sekcija, palyginti su kitomis, buvo labai vieninga. Aktyviai reiškėsi Vytautas Kalinauskas, Rimtautas Gibavičius, Vytautas Valius, Algirdas Steponavičius, Alfonsas Žvilius.

Vytautas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie gebėdavo įtaigiai pakalbėti per įvairias konferencijas, suvažiavimus ar įtikinti valdžią, ko dailininkams reikia. Jam visada galėjau skambinti ir tartis svarbiais klausimais, daug kalbėdavome apie strateginius reikalus.

Būdavo, po kokios nors parodos atidarymo aš lydžiu jį iki Arkikatedros, mudu kalbamės, o paskui jis lydėdavo mane atgal – taip ir vaikščiodavom. Iš pažiūros Vytautas atrodė pabrėžtinai rimtas, bet nestokojo šmaikštumo. Žvelgiant apibendrintai, jis buvo labai patikimas žmogus, todėl geras Grafikų sekcijos pirmininkas.

Iš pažiūros Vytautas atrodė pabrėžtinai rimtas, bet nestokojo šmaikštumo.

Užstojo moderniai kuriančius autorius

– Bendraudama su buvusiais Valiaus mokiniais sužinojau, koks geranoriškas buvo jo požiūris į jaunus kūrėjus, kaip drąsiai jis palaikydavo jaunimą. Juk sovietmečiu debiutantams, ypač tiems, kurie nesileido į kompromisus, nekūrė ideologinio meno, teko patirti nemenką spaudimą (kūrinių nepriimdavo į parodas, neduodavo užsakymų ir pan.)...

R. Vėliuvienė: Man baigiant M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Valius recenzavo mano diplominį darbą apie sakmes. Jo nuomonė buvo svarbi ir vėliau, kai studijavau grafiką Dailės institute, nors man jis nedėstė. Privačiai rodydavau savo eskizus.

Buvo ypač jautrus besiformuojančiai menininko asmenybei, niekada neprimesdavo kategoriškos nuomonės, žlugdančios kritikos. Su studentais mielai dalydavosi technologiniais savo atradimais, rodydavo, kaip jam pavyksta originalia autorine technika išgauti įvairius grafikos sluoksnius.

Vadovaudamas Grafikos sekcijai, itin tolerantiškai elgdavosi, kai būdavo atrenkami kūriniai į parodas, rėmė, užstodavo moderniai kūrusius autorius, antai Vilutį, Juchnevičių.

Mikalojus Povilas Vilutis: Jis, panašiai kaip Algimantas Švėgžda, Rimtautas Gibavičius, Arvydas Každailis, sutikęs gabų žmogų, stengdavosi kaip įmanydamas padėti, kad visi pamatytų jo kūrinius.

Man pažįstami dailininkai, mokęsi pas Valių, prisimena, kaip nuoširdžiai dėstytojas stengdavosi palaikyti studentus. Ne itin artimai bendravome, bet pamenu, kai manęs nepriimdavo į parodas, Valius ragindavo nenusiminti, ieškoti išeities, patardavo net keisti siužetą.

Tada menininkus neretai gelbėdavo peizažai. Aišku, ne kokie nors apsiniaukę, nes Sovietų Sąjungos peizažai būna tik saulėti.

Tada menininkus neretai gelbėdavo peizažai. Aišku, ne kokie nors apsiniaukę, nes Sovietų Sąjungos peizažai būna tik saulėti. Tačiau aš, laikydamasis antropomorfinės krypties, niekaip negalėjau kurti peizažų. Tiesa, bandžiau paišyti gėles, bet čia jau nebuvo kūrybos laisvė, kurios taip troškau.

Petras Repšys: Valius buvo labai ypatingas, nepaprastai intelektualus žmogus. Man yra tekę lankytis pas jį dirbtuvėje, Antakalnyje, – įspūdį padarė jo paties kūriniai ir įvairiausių knygų gausa (turbūt gaudavo jų iš savo dėdės Telesforo).

Anuomet mums buvo labai svarbi Talino grafikos trienalė. Vienais metais Lietuvai atstovavo labai gerai sudaryta komisija – Valius, Steponavičius ir Gibavičius8. Jie, vyresnioji karta, labai palaikė mus, jaunesniuosius.

„Tiems laikams“ sakydavo puikias kalbas, ypač jei reikėdavo ką nors apginti ar užtarti.

Valių nepaprastai gerbėm, jautėm, kad jis visokeriopai stengiasi padėti, ypač palaikė Juchnevičių. Buvo labai rimtas, teisingas. Per Grafikų sekcijos susirinkimus tinkamu laiku atsistodavo ir „tiems laikams“ sakydavo puikias kalbas, ypač jei reikėdavo ką nors apginti ar užtarti.

Jūratė Stauskaitė: Vytautas Valius man dėstė pirmame Dailės instituto kurse. Mūsų paveikslėliai dar atrodė nedrąsūs, bet jų turėjo būti daug – tokia dėstytojo nuostata. Kiekvienam piešinėliui jis rasdavo nors po sakinį, pastebėdavo kokią nors įdomesnę formą ar netyčia nutėkštą dėmę.

Vėliau, jau pradėjusi savarankišką kelią ir dalyvaudama parodose, mačiau, kaip atidžiai ir atsakingai jis vertina kiekvieną kūrinį, ypač jautriai žvelgdamas į jaunus ir kitokius autorius. Tose atrankos komisijose Valius išsiskirdavo garbingumu.

Pakviestas ateidavo į nedideles personalines parodėles, kurias rengdavome kur nors redakcijose, teatrų ar kino teatrų fojė, kitų aukštųjų mokyklų koridoriuose.

Pamenu, 1983 m. savo grafikos ciklą „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ pristačiau metinei grafikos parodai Parodų rūmuose. Tačiau „specialiosios komisijos“ sprendimu (ją sudarė du asmenys, vienas iš kultūros ministerijos, kitas – iš LKP Centro komiteto), prieš pat atidarymą mano ciklas buvo nukabintas. Tuo pasipiktinęs Valius nuėjo į Kultūros ministeriją ir paprašė, kad kūrinys būtų grąžintas į parodą. Žinant taikų, nuosaikų jo būdą, šis poelgis turėjo būti jam nelengvas.

Vytautas Valius – neabejotinas autoritetas, bet man labiau patinka vadinti Mokytoju, nes jo pamokomis pati iki šiol remiuosi.

Ragino nesmerkti sentimentalumo

– Ar jūsų bendravimas ir draugystė sukdavosi tik kūrybinės veiklos orbitoje?

B. Žilytė: Kai lankydavomės Palangos kūrybos namuose, yra tekę kartu keliauti po Žemaitiją. Pamatėme daug autentiškų liaudies meno pavyzdžių – Sigutė ir Vytautas jais labai domėjosi.

Visi buvome savotiškai uždari, tad netrukdydavome vieni kitiems.

Vasarą mūsų šeimos kartu ilsėdavosi, plaukdavome ežerais. Visi buvome savotiškai uždari, tad netrukdydavome vieni kitiems. Labai sklandžiai sutardavome dėl plaukimo atstumų, krypties, stovyklavietės vietos ir apsistojimo laiko. Daug piešdavome, maudydavomės. Neturėjome automobilių, visur mėgdavome eiti pėsčiomis.

I. Žemaitytė-Geniušienė: Prisimenu, kartais bandydavom spręsti lingvistikos klausimus. Mums buvo užkliuvęs žodžio „įprasminti“ vartojimas: jei sakoma „laisvės kovas įprasminantis paminklas“, tai ar be paminklo tos kovos būtų beprasmės? Priėjome prie išvados, kad tokie apibūdinimai diletantiški.

Neretai pokalbį Vytautas baigdavo kokiu nors šmaikščiu aforizmu, karikatūriška ar šiaip linksma fraze. Pamenu, ragino nesmerkti sentimentalių dalykų mene, svarbu, kad būtų išvengta banalybės.

Vytauto šeimoje visi dailininkai, mano šeimoje – muzikantai. Pajuokaudavome dėl skirtumų – grafikai, jei dieną nesuspėjo, gali darbus tęsti naktį, o pianistams to daryti neleidžia kaimynai.

Namų reikalų, šeimų gyvenimo neaptarinėdavome, tik pasidžiaugdavome, kad ir jo vaikai, ir maniškiai užaugo darbštūs, kūrybingi, padorūs.

Vytauto šeimoje visi dailininkai, mano šeimoje – muzikantai. Pajuokaudavome dėl skirtumų – grafikai, jei dieną nesuspėjo, gali darbus tęsti naktį, o pianistams to daryti neleidžia kaimynai.

Nuo jaunystės laikų Vytautas man buvo kamertonas įvairiausiais gyvenimo klausimais. Tik ne visada sekdavosi pataikyti į toną.

1 Muzikos eksperimentais Valius susidomėjo po kelionės į JAV 1988 m., iš ten parsivežė elektrinius vargonėlius. Draugavo su vargonininku Leopoldu Digriu, kuris laisvomis minutėmis net leisdavo dailininkui paimprovizuoti Vilniaus konservatorijos ir Valstybinės filharmonijos vargonais.

2 Sigutė Kopustinskaitė, dailininkė grafikė, tuomet dar būsimoji Vytauto Valiaus žmona.

3 Nuo 1956 m. Grybo g. veikė Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Eksperimentinės grafikos ir skulptūros dirbtuvės.

4 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais intelektualai būrėsi į neoficialius „bendraminčių klubus“, kurie ilgainiui daugeliui menininkų tapo svarbiomis bendravimo ir susitikimų vietomis. Viena iš tokių vietų buvo rašytojos, dramaturgės, vertėjos Aldonos Liobytės namai.

5 Pilies g. nr. 32 kūrybines dirbtuves turėjo Vytautas Kalinauskas, Arvydas Každailis, Leonas Lagauskas, Ramunė Vėliuvienė, Mikalojus Vilutis ir kt.

6 Norbertas Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius: Mintis. 1983.

7 VU filologo Albino Kentros iniciatyva 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais universiteto erdvėse savo kūrinius realizavo Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, Rimtautas Gibavičius, Stanislovas Kuzma, Mindaugas Navakas ir kt. 1979 m. VU lituanistikos Kristijono Donelaičio skaitykloje Valius sukūrė sieninės tapybos kompoziciją „Metai“.

8 Nuo 1968 m. Taline vykdavo grafikos trienalės, kuriose dalyvaudavo estai, latviai ir lietuviai.