Kultūra

2021.02.23 18:40

Piktos Kino Kritikės apie „Žiemos ekranus“ – palaida bala, kuri gali sunaikinti meilę prancūziškam kinui

Piktos Kino Kritikės, LRT KLASIKOS laida „Pilno metro“, LRT.lt2021.02.23 18:40

Lenkų kino festivalio organizatoriai su pandemijos krize susitvarkė autoironiškai, pavadinę 2020 m. programą „Tęsinys“. O štai „Žiemos ekranus“ organizuojantys asmenys ar programos sudarytojai, regis, išvis nemyli kino.

Iš aštuonių programos filmų pasižiūrėjome net septynis ir tikrai nemanome, kad likęs vienas – šedevras. Šių metų programa gali sunaikinti meilę prancūziškam kinui, kuris, vis dėlto, nuo prancūzų Naujosios bangos sektinu pavyzdžiu buvo kone visam pasauliui... Maža to, dėl vadinamųjų šių metų naujos kartos kūrėjų svetimą gėdą turėtų jausti garsiausi prancūzų metrai dar nuo nebyliojo kino laikų. O gal visa bėda rengėjų atsainumas, ypač kai pamatai pristatomajame tekste prancūzų meistro pavardę parašytą taip – „Godardas“...


Taigi už festivalį atsakingiems žmonėms tikriausiai reikėtų apskritai pagalvoti, koks „Žiemos ekranų“ tikslas. Gal tai noras įpiršti įspūdį, kad šiuolaikinis prancūzų kinas mažų mažiausiai pavargęs, nykus, perdėtai manieringas ir nieko naujo nepasakantis? O gal padėti suvokti, kad galime didžiuotis ir nacionaliniu kinu, nes šis šiame kontekste atrodo visai neblogai…

Štai Caroline Vignal pseudokomedija „Antuonetė Sevenų kalnuose“ (o gal Antuanetė, kaip toliau ji vadinama aprašyme) buvo nominuota NET aštuoniems „Cezariams“ (nacionaliniai prancūzų kino apdovanojimai) ir, žinoma, negavo nė vieno. Čia tas pats, kai mūsų „Sidabrinėse gervėse“ atsirasdavo vietos kokiai lietuviškai komedijai, kuri veikiau būdavo traktuojama kaip nesusipratimas. Ai, dar ji buvo atrinkta į Kanų festivalį, tačiau ir tai nereiškia kokybės, nes Kanuose nuo senų laikų šalia rimtų filmų prastumiamas prancūziškas mailius.

Taigi, viena didžiausių šios pseudokomedijos problemų – kad ji baisiai nejuokinga, na, nebent jus tenkina kokie dešimto dešimtmečio fosilijos Artūro Orlausko anekdotai ir šiandien… Šį filmą mes pavadintume ne kinu – jame, kaip kokioje nevykusioje TV gelbėtojų laidoje, prikišta bereikalingų kvailų ir vulgarių situacijų, tuščių dialogų. Ką tikrai galima pamėgti šiame filme, tai asiliuką Patriką – jis bent jau nuoširdus ir vientisas nuo pradžios iki pabaigos.

O štai Libano režisierės Danielle Arbid ekranizaciją „Paprasta aistra“ suvokėme kaip vadinamąjį meilės romaną. Tokių minkštais viršeliais pilna ne tik knygynuose, bet ir maisto prekių parduotuvėse ar spaudos kioskuose. Nors dešimtajame dešimtmetyje pasirodęs Annie Ernaux romanas buvo vertinamas gana kontroversiškai, kaip neva griaunantis stereotipus apie vyrišką ir moterišką aistrą, kone feministinis „aktas“, šis filmas geriau būtų buvęs pavadintas „Penkiasdešimt sekso pozų“, mat didžiąją dalį regime būtent seksą. Tarp prancūzės dėstytojos ir rusų diplomato, kurį suvaidino gražuolis baleto šokėjas Sergejus Poluninas.

Konkretumo dėlei reikia pridurti, kad veikiau vaidino jo kūną nusėjusios tatuiruotės, tad jei atsibosta žiūrėti į nuogus kūnus, kurie nuo tokio sunkaus darbo net nesuprakaituoja, galima tiesiog patyrinėti tatuiruotes. Kartais seksą „praturtina“ maždaug tokie dialogai tarp personažų. Ji: „Tu šnipas?“ Jis, keisdamas temą, sako: „Prancūzai taip bijo Putino ir Rusijos, karo, bet tu kitokia – tu nieko nebijai...“; „Rusijoje mes nemėgstame silpnųjų...“

Polunino personažas, nuolat dėvintis juodus rūbus, vis dingsta. Turbūt dalyvauja baleto pasirodymų turnė, nes šokdamas baletą jis atrodo tikrai geriau, nei vaidindamas kine. Beje, Ji filme žiūri filmą – Alaino Resnais „Hirošima, mano meile“ (1959). Neapleido jausmas, kad režisierė „Paprastą aistrą“ bandė kurti tokiu pat principu, bet pasižiūrėkite šį filmą ir suprasite, kuri slypi ne tik meilės, aistros, bet ir kino magija.

Štai Sophie Letourneur filmas „Milžiniška“ („Énorme“, Prancūzija, 2019) – tai dar viena siaubinga komedija, kuri tikriausiai gali patikti nebent turintiems mazochistinių polinkių. Čia viskas tiek perspausta, o lyčių santykiai šaržuojami taip tiesmukai, kad net visiškam idiotui būtų daugiau nei suprantama. Tai užmuša bet kokį komiškumo potencialą, tiesiog erzina ir sukelia infantilumo bei vulgarumo įspūdį.

O tai, kad vyras apvaisina moterį prieš jos valią, atsiprašome, bet yra visai nejuokinga; štai kuo baigiasi visas mūsų progresyvumas. Galų gale, niekaip negalime suprasti, kam režisierei absurdo komedijoje reikalingas dokumentiškumas ir kone pusvalandį trunkanti gimdymo scena… Vienas žiūrovas net komentavo, kad filmas tai apgaulė, nes vietoje žadėtos komedijos gauni pamokėlę apie gimdymą.

Ne ką geresnis brolių Ludovico ir Zorano Boukherma debiutinis filmas „Tedis“ („Teddy“, Prancūzija, 2020) – mandrai nufilmuotas (daug sulėtinimų, neįprastų rakursų etc.), tačiau nieko naujo kaip ir neformuluojantis. Apskritai filmą galima įvardyti kaip Bruno Dumont`o „Mažojo Kenkeno“ ir Stepheno Kingo „Kerės“ miksą. Tad originalumu „Tedis“ tikrai nestebina, o kalbėjimas apie brendimo, pirmosios meilės kančias, pasitelkiant monstro tropą, jau gerokai nuvalkiotas kine. Apskritai filme viskas atrodo jau ne kartą matyta ir nuspėjama.

Mounios Meddour filmas „Papiša“ („Papicha“, Prancūzija, Alžyras, Belgija, Kataras, 2019) – taip pat brendimo istorija ir, sakytume, dar vienas filmas nesusipratimas. Režisierė bando pasakoti apie Alžyrą pilietinio karo metais, šalyje vis labiau įsigalint religiniam fundamentalizmui. Tuo tarpu filmo protagonistė – aštuoniolikmetė Nedžma (Lyna Khoudri) svajoja apie drabužių dizainerės karjerą.

Nepaisant įspėjimų, grasinimų ir išpuolių (per vieną iš jų nužudoma net Nedžmos sesuo, bet filme apie tai užsimenama tik tarp kitko, tai tampa dar vienu postūmiu mūsų herojei siekti savo svajonės) mergina su savo draugėmis ruošiasi madų šou, jis baigiasi tragiškai. Kad ir kokių gerų intencijų būtų vedama filmo režisierė, visa tai atrodo tiesiog juokingai, o pagrindinė veikėja apskritai kaip iškritusi iš dangaus, negebanti adekvačiai mąstyti ir suvokti situacijos. Tiesiog disonansas tarp gana klišinės filmo fabulos ir šalies istorijos rimtumo pernelyg didelis.

O štai Charlène Favier debiutiniame filme „Slalomas“ („Slalom“, Prancūzija, Belgija, 2020), pasakojančiame apie seksualinę prievartą prestižinėje slidinėjimo mokykloje Alpių kalnuose, sekasi kiek geriau. Čia jau galima kalbėti apie įtikinamus psichologinius veikėjų portretus bei kitus kino elementus, įsimenantį operatoriaus Yanno Maritaud darbą. Deja, režisierė vis neišvengia noro žiūrovams pabaksnoti pirštu ir kelis kartus paaiškinti tą patį, taip parodydama nepasitikėjimą tiek savimi, tiek žiūrovu.

Piktų Kino Kritikių apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“.