Kultūra

2021.02.26 09:51

Viktorija Kolbešnikova. Kaip išgirsti tylą: Lietuvos „queer“ archyvas

Viktorija Kolbešnikova, isgirsti.lt2021.02.26 09:51

Vasaris – LGBT+ istorijos mėnuo. Lietuvoje pradedama įgyvendinti „queer“ archyvo iniciatyva, kurios idėja ir poreikis bendruomenėje sklandė jau kurį laiką. Fragmentų ir užuomazgų buvo ir anksčiau, tačiau projektas, bandantis konsoliduoti ir sistemingai rinkti medžiagą, randasi tik dabar.

Queer archyvas – tai LGBT+ žmonių istorijų ir patirčių kaupykla, kuri prisidės prie marginalizuotų žmonių istorijos permąstymo, tyrinėjimo, rašymo ir bendruomenės telkimo. Lietuvoje yra tyrinėtojų, kurie domisi queer istorija, tačiau jų darbai dažniausiai nugula universitetų stalčiuose arba reikalauja ilgos ir nuoseklios šaltinių paieškos. Todėl queer archyvas gali tapti vieta, kurioje bus kuriamas žinojimas apie LGBT+ bendruomenę.

Lietuvoje 2021-ieji paskelbti archyvų metais. Minėjimas skirtas pirmojo valstybinio archyvo įkūrimo šimtmečiui. Akcijos tikslas, kaip ir pridera, – ugdyti valstybingumą ir pagarbą istorijai. Bet, galvojant apie queer archyvą, galvoje kyla gausybė klausimų.

Kiek Lietuvos valstybės istorijoje yra vietos vieniems iš svarbiausių žmogiškumo aspektų: lytiškumui ir seksualumui? Ar valstybė sugeba ir ar turėtų aprėpti kreivas ir sudėtingas žmonių patirtis? Ką reiškia valstybingumo ugdymas ir pagarba istorijai? Kieno istorijai? Ar valstybei svarbi mano ir LGBT+ bendruomenės istorija? Kas yra dokumentas ir kokie dokumentai yra svarbūs saugojimui? Ar projekto skambus šūkis „Archyvai – praeitis ateičiai“ kalba apie mano ir tavo praeitį, o ateitis yra susieta su tuo? Turiu pripažinti, kad šiuos klausimus rašau su didele skeptiškumo doze.

Pamenu pirmąjį Baltic Pride Vilniuje. Tada dar buvau abiturientė, kuriai nuvažiuoti į Vilnių buvo prabanga. Tais laikais tranzuodavau ir meluodavau sesei, kad pirkau bilietą, ir taip prasimanydavau smulkių. Tada dar nepažinojau – tiksliau, nežinojau, kad mano aplinkoje yra – LGBT+ žmonių. Klasiokė, draugelis, su kuriuo eidavau parūkyti į stadioną, dar viena šūliokė, kurią rodo per teliką. Aš tai ne, mano trauka merginoms – tik moteriškas solidarumas, bandymas pažinti savo kūnus kartu… Turėjo praeiti keli praidai, kol supratimas apie save ir kitus iš baimės tapo ryžtu. Ir aš tapau ta „kitokia“ dukra, sese, grupioke ir drauge.

Queer žmonės yra visur šalia mūsų, ne tik praiduose. Mano savivokai būtų žymiai labiau padėję LGBT+ žmonių pasakojimai literatūros pamokose, kovų už teisingumą (o ne tik tėvynės gynimo) aprašymai istorijos vadovėliuose. Tokie pasakojimai būtų padėję ir man, ir mano aplinkai formuotis be gėdos ir kaltės. Man reikalingos istorijos apie lesbiečių meilę ir biseksualių žmonių dvejones.

Galvoje iškyla šiuo metu žiūrimas „Netflix“ serialas „Ratched“. Aš užaugau tokioje aplinkoje ir tokiais laikais, kai homoseksualumas nebėra kriminalizuojamas ar priskiriamas psichiniams sutrikimams. Seriale rodomi vaizdai – psichiatrinėje ligoninėje atliekama lobotomija ar verdančio vandens terapija lesbietėms – primena, kad buvo kitaip. Bent jau smagu, kad ir serialo aplinkoje egzistuoja lesbiečių barai bei tylus ir strateginis solidarumas.

Bet paribiams pasmerktų žmonių istorijos ir lieka paribiuose. Tos istorijos prieštaringos, nesutampančios, o jų egzistavimą įprasmina bendra tyla ir paslaptis. Queer žmonių istorijos yra įstrigusios tarp nebuvimo ir buvimo. Tokiu būdu istorijos tampa queer ne tik todėl, kad yra apie queer žmones. Jos tampa queer, kreivos, nes priešinasi bet tokiam apibendrinimui, sutraukimui į vieną pasakojimą, „ištiesinimui“.

Kita prieiga ir metodas kreivina pačią istoriją ir parodo, kad viskas yra niuansai, nutylėjimai, o akcentus sudeda pasakotojas. Kas ir kokiu būdu pasakoja mūsų istoriją? Tyla ir tarpai tarp istorijų tampa tokie pat svarbūs kaip ir liudijimai. Atsiveria galimybės kalbėti ir apie įsivaizduojamus dalykus. Geismus, mitus ir gandus.

Įtampą tarp būties ir nebūties liudija ir labai taikliai pavadintas „Facebook“ puslapis „Žmonės, kurių nebuvo“. Iš esmės šis puslapis jau atlieka queer archyvo funkciją, kaupia queer žmonių pasakojimus, nors jų nerūšiuoja. Pasirinkta platforma irgi peržengia tradicinio archyvo rėmus, leidžia į queer istoriją pažiūrėti iš kasdienybės ir paprastumo perspektyvos. (Veiklą tęsia „Facebook“ puslapis „Geizeriai“.)

Tokia neinstitucinė „istorijos, kurios nebuvo“ prieiga leidžia matyti istorijas, kurios yra. Pati iniciatyva, panašu, irgi yra kilusi iš queer žmonių poreikio matyti ir atpažinti save ne delinkventiniame fone. Paprastai queer pėdsakų būtų ieškoma teismų bylose ar ligonių istorijose. Kaip rasti ir išsaugoti tai, kas yra už valstybinio pasakojimo ribų?

Ar saugu viešai kalbėti apie mūsų keistus ir be galo įdomius gyvenimus, kuriuose telpa ir „palaimos skylės“ (angl. glory holes) geležinkelio stoties tualetuose, ir vakarėliai apleistuose medinukuose, ir privačiuose daugiabučių butuose vykstantys įvairaus plauko susibūrimai, leidžiantys atsipalaiduoti, pabėgti nuo savęs ir į save. Atskalūniškų seksualumų tyla yra glaudžiai susieta su saugumu.

Todėl kalbėjimas apie queer istoriją reikalauja didelės atsakomybės. Bet koks viešumas yra silpnumo apnuoginimas. Nesibaigiantys pranešimai apie neapykantos nusikaltimus prieš queer žmones bei mūsų kasdienės patirtys lemia, kad dažnai mes net nenorime savo spalvingais gyvenimais dalintis su kitais. Išsaugodami savo privatumą, dažnai saugom ir savo gyvybes, o tyla, gimstanti iš savisaugos poreikio, tampa prieglobsčiu.

Pradėdami queer archyvo iniciatyvą, mes norim, kad daiktai, (ne)pasakojimai taptų ta vieta, kur dalintis ir kaupti yra saugu, kur žinai, kad tavo istorija netaps dar vienu nejautriai pristatomu šiuolaikinio meno projekto objektu ar TV laidos pasakojimu su kauke ir pakeistu balsu, duokle hetero vaizduotei paaudrinti.

Aktyvistai kalba apie poreikį rašyti ir kalbėti apie save. Mūsų istorijos niekas kitas, be mūsų, parašyti negali. Queer archyvas siekia būti vieta, kuri teikia žinių apie queer istoriją Lietuvoje ir ne tik, renka ir saugo daiktus, istorijas ir kitus artefaktus, liudijančius apie mūsų gyvenimus.

Nėra ir negali būti vienos istorijos, vienos tiesos, o tam, kad tokios nebūtų, turime parodyti, kad buvo, yra ir gali būti kitaip. Kviečiu prisidėti prie queer archyvo iniciatyvos pasakojimais, daiktais, nuotraukomis. Su mumis galite susisiekti archyvas@isgirsti.lt.