Kultūra

2021.02.22 20:27

Marius Burokas. Trumpam sujungti Navako žodžiai, bjaurumo estetika ir mažasis poezijos olandas

knygų apžvalga
Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.02.22 20:27

Nežinia, ar dėl to, kad knygų mugė iš vasario perkelta į gegužę, ar dėl bendros situacijos, poezijos knygų išleista mažiau nei paprastai rudens pabaigoje ir žiemą. Tiesa, visų čia neaprėpsiu, bet keletą svarbių apžvelgsiu.

Pradėsiu nuo citatos – „tu girdėsi jie sakys mes kalbame taip kad / girdėtum toks buvo tavo gyvenimas tu / atsisuksi ir pasakysi tik tiek: aš žinau“. Pradėsiu nuo rudenį pasirodžiusios, leidyklos „Apostrofa“ išleistos pernai vasario mėnesį mirusio Kęstučio Navako paskutinės poezijos knygos „Šeši šeši“. Apie ją jau buvo šiek tiek kalbėta, ji pristatyta „Paviljono“ knygų savaitgalyje, tačiau tai viena svarbiausių ir unikaliausių pastarųjų metų poezijos knygų.


Paskutinei knygai visada gresia virsti tuo monumentaliu tašku, į ją žvelgiama kaip į savotišką paminklą, juk ji paskutinė. Bet retai kada paskutinė knyga ir rašoma kaip tokia – sąmoningai, nuosekliai ir stoiškai.

Knyga pristatoma kaip paskutinė trilogijos dalis – pirmąja dalimi tuomet derėtų laikyti rinkinį „100 du“ (2013), o antrąja – 2018 m. pasirodžiusį rinkinį „Net ne“. Taip, visus juos vienija naujas, fragmentiškas, labai asociatyvus, šifruotas kalbėjimas. Ryškiausias jis, žinoma, knygoje „Šeši šeši“ – pavadinimas nurodo ir eilėraščių skaičių.

Visa ši knyga – žaidimas nieko, nebūties akivaizdoje, poezijos, kaip vienos aukščiausių vertybių, mitologijos įtvirtinimas. Ši knyga kartu ir paskutinis mitas, ir atsisveikinimas (neakivaizdus), ir išliekančios, atsparios literatūros būties teigimas. Kai skaitai „Šeši šeši“ eilėraščius, jie skamba kaip kokio nors 16–18 a. Europos keliautojo iš nuogirdų užrašytas ir gerai nesuprastas jau dingusios rafinuotos civilizacijos literatūros kūrinys.

Skaitydami „Šeši šeši“ mes tarsi stebime, kaip yra ir yra ardomas poezijos audinys, dalyvaujame apeigose, žaidime su aiškia baigtimi: „visa / tai skiemenys visa ką perskaitėm ar patyrėm / skiemenys juos tik spragtelėjimas pirštais / trumpam sujungia į sakinį“.

Nemažai pirmosios dalies eilėraščių į pabaigą sąmoningai skaidomi, atrodo it pagraužti nieko, baigiasi trumpu dialogu su savimi ir aplinka, lyg rašantysis pasitikrintų tam tikrus dalykus, įsitikintų, kaip ir kodėl jie yra ir kaip, ir kodėl jų nebebus. Eilėraštis tarsi vyksta tokioje plotmėje, kurią kažkada, švelniai šaipydamasis iš Heideggerio, labai taikliai nusakė amžinatilsį muzikantas Remigijus Audiejaitis, – jie vyksta „turbūtyje“ ir „galbūtyje“.

Bet „noras žinoti stipresnis už norą / mylėtis smalsumas stipresnis už norą / gyventi“, smalsumas ir kultūra yra tie klijai ir tie dalykai (pa)laikantys rašantįjį; esantį šiapus lango ir tai, kas anapus lango, vienija „pasaulis kurį mums / buvo lemta susikurti jau susikurtame“.

Tekstus jungia ir paslaptis, pasikartojantys mums mįslingi įvaizdžiai, tai, ką pabaigos žodyje eseistas ir menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius pavadino „žaidimu kaladėlėmis“ ir „trūkčiojančiu gyvenimo tinklu“. Man šie tekstai atrodo kaip pati nuogiausia poezija, tai yra pats jos mąstymo ir kūrimo procesas, savotiškas poezijos neuronų tinklas, o jei dar tiksliau – tarp tų neuronų žybsintys, vos spėjami užrašyti ir susisteminti signalai, savotiška eilėraščio algebra.

Antrosios dalies eilėraščiai, kuriuos tik sąlyginai pavadinčiau haiku, yra veikiau tolstančiojo pastabos, atvertys, Morzės abėcėlė, kai išryškėja net menkiausio šapelio, judesio, dalyko svarba ir reikšmė, vieta bendroje pasaulio tvarkoje, kai, atrodytų, patys banaliausi dalykai įgyja didžiulį krūvį: „Akmenukas, šakelė, vakaro vėjas. / Daugiau nieko. / Kažkur egzistuoja niekas“.

Na, ir juodas stačiakampis neišvengiamai primena Davido Bowie paskutiniojo albumo „Black Star“ viršelį – juodą žvaigždę. Nemanau, kad Kęstutis Navakas to nežinojo.

Kęstutis Navakas, Šeši šeši. – V.: Apostrofa, 2020.

2020 metai pasirodė esą santykinai dosnūs šiuolaikinės amerikiečių poezijos – pasirodė Lauryno Katkaus sudaryta JAV poetų rinktinė „Miestų atsiradimas“, išleista vieno įtakingiausių JAV poetų Jerome`o Rothenbergo poezijos rinktinė „Khurbn“. Ją ir norėčiau pristatyti plačiau. Knygą išleido leidykla „Versus“, sudarė ir išvertė poetas ir vertėjas Dominykas Norkūnas, puikiai iliustravo menininkas Algimantas Černiauskas.

Jerome`as Rothenbergas yra siaubingai nepatogus, nejaukus, bet savo įvaizdžių ir poetinės aistros intensyvumu hipnotizuojantis poetas. Labai intertekstualus, daugybę kultūrų apimantis ir perdirbantis autorius (visų pirma tai būtų žydų ir Amerikos autochtonų kultūros ir poetika). Skaityti jį nelengva ir kartais net nemalonu. Pasak knygos sudarytojo ir vertėjo Dominyko Norkūno, „šią knygą ar bent jau didesniąją jos dalį reikėtų skaityti lyg žmogui be jokių archeologijos žinių, netyčia atradusiam didžiulę senovinę kapavietę“.

Visa tai teigdamas, aš nesistengiu atbaidyti būsimų skaitytojų, tik noriu pabrėžti, kad skaitant Rothenbergą teks padirbėti, teks peržengti kai kurias savo išankstines nuostatas, teks pasipiktinti, teks žavėtis ir baisėtis.

Knygos sudarytojas stengėsi aprėpti kuo platesnį Rothenbergo kūrybos spektrą, bet akcentą visgi dėjo turėdamas omenyje garsų Rothenbergo teiginį, kurį čia pacituosiu visą ir kuris pateikiamas ir knygos įvade: „Esu daug svarstęs apie Adorno`ui priskiriamą ir, beje, kartais klaidingai verčiamą teiginį, kad rašyti poeziją po Aušvico būtų barbariška. Tai netiesa, kadangi būtent Holokausto patirtis ir pastūmėjo mane poezijos link. Po Aušvico lieka tik poezija.“

Ši jo nuostata sieja Rothenbergą ir su kitu 20 amžiaus poezijos genijumi, lenkų poetu Tadeuszu Różewicziumi. Jiems abiem teko išrasti naują poezijos kalbą, sulaužyti senąją ir iš tų šipulių, iš įžvalgų, iš to, ko negalima ir neįmanoma pasakyti, sulipdyti eilėraštį, poeziją. Pats Rothenbergo knygos pavadinimas „Khurbn“ reiškia šventyklos sugriovimą, reiškia sunaikinimą, yra vienas iš Holokausto sinonimų.

Lenkų poetas pasuko žodžio askezės, pabrėžtinai paprasto kalbėjimo keliu, o Rothenbergas – į bjaurumo estetiką, ekstatinį kalbėjimą, nėrė gilyn į žydų kultūrą ir istoriją, tiesa, savotiškai. Abu šiuos poetus vienija koliažo technika, į eilėraštį įtraukiami margi pasaulio ir kultūros draiskalai.

Labiausiai Rothenbergo bjaurumo estetika atsiskleidžia beveik programiniame tekste „Nokh Aushvits (Po Aušvico)“: „šis eilėraštis bjaurus ir jie dar labiau jį bjauroja / čia ir glūdi jo galia <...> jis turi užgniaužti / įsiūty savy nes grožis privalo eilėraštį / subjauroti taip kad šis išbaidytų visus kitus balsus / kaip artaud klyksmas eilėraštis skirtas / bjaurasčiai privalo atsispirti / netgi mirties meistrystei“.

Per bjaurumo estetiką siekiama iškalbėti siaubą, išsivalyti, išsituštinti, o pats Rothenbergas yra poezijos chirurgas ir patologo anatomas – jis atlieka skrodimą, pjausto tai, kas atrodo mirę, bet pasirodo dar ir kaip gyva. Ypač kai sieki prisikasti prie kalbos, prie pasaulio šaknų.

Rothenbergas tai daro per etnopoetiką, šis terminas, kiek supaprastinus, reiškia žodinio kultūros palikimo užrašymą ir poetinę analizę. Rothenbergas savo poezija nagrinėja žodinį žydų, JAV autochtonų, kitų tautų palikimą ir jo struktūras, kartu siekdamas jas įamžinti. Tai ypač akivaizdu cikle „Iš pokalbių“ ir skyriuje „Pasakojimų knyga“.

Dar viena šiame rinkinyje ryškėjanti tematinė gija – savotiškas Europos religinio meno, ypač dailės ir skulptūros, permąstymas, ekfrastiniai poezijos kūriniai. O ekfrazė dažnai apibrėžiama kaip vaizduojamojo meno kūrinio (dailės, grafikos, skulptūros, architektūros etc.) aprašymas, atkūrimas literatūros kūrinyje. Puikus jos pavyzdys – eilėraštis „Naujos Altorių skulptūros“ su paantrašte „Skaisčioji mergelė su kūdikiu“.

Rothenbergo rinktinę būtų galima analizuoti ilgai ir vis rasti ką nors nauja, bet tam reikėtų išsamesnės recenzijos.

O aš tik norėčiau pridurti, kad šią knygą verta perskaityti kiekvienam geros poezijos mėgėjui ir dėl viso to, kas jau minėta, ir dėl puikaus, kokybiško vertimo.

Jerome Rothenberg, Khurbn. Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas. – V.: Versus, 2020.

„Kodėl juos prisimenu? kodėl / jie yra svarbesni už akimirką, / kurioje dabar aš esu? / ar iš tiesų jie manęs nepamiršo – / rašiusio mažom išsigandusiom raidėm?“ – ši citata iš naujos Juliaus Kelero poezijos knygos „Nepaliekantis miestas“, išleistos leidyklos „Homo liber“. Knyga iliustruota melancholiškomis, Vilniaus sutemomis dvelkiančiomis autoriaus fotografijomis, o poeto įrašas viršelyje tik patvirtina, kad ši knyga skirta Vilniui ir apie Vilnių – buvusį, esamą, įsivaizduojamą, prisimenamą.

Perskaičius šią kiek hipnotizuojančią savo ritmu ir pasikartojimais knygą atrodo, kad jos raktas slypi dviejuose eilėraščių pavadinimuose – „Mažieji olandai“ ir „Nuotrauka, rasta po suoliuku“. Tai surežisuoto atsitiktinumo, kruopščiai pasirinktos daiktų ar vaizdų netvarkos tekstai. O jei kas nežino, kas tie mažieji olandai, priminsiu enciklopedijos žodžiais: „mažiau žinomi olandų tapytojai, kūrę nedidelio formato įvairių žanrų paveikslus – peizažus, interjerus, buitinius, pasilinksminimų, smulkių peštynių, kelionių vaizdus. Kūrybai būdinga realistinė maniera, nesudėtinga kompozicija, meistriška tapysena, šešėliavimo efektai, smulkios žmonių figūros interjero arba peizažo fone.“

Tikiuosi, man bus atleista už šį tiesmuką palyginimą, bet Julius Keleras ir yra mažasis poezijos olandas – jausmų niuansų, peizažų pokyčių, miesto sezoninio mirguliavimo metraštininkas: „jie piešia tuos daiktus ramiai tarsi niekad nebūtų / kariavę <...> jie, tie mažieji olandai, išlikę mažuosiuos / peizažuos, ir, jei ką, anaiptol ne per klaidą“.

Detalės, daiktai, niuansai, jausmų krustelėjimai, žmonių figūros, viskas suaudžiama į vientisą, lengvą, bet tirštą tekstą – nostalgišką, melancholišką, ilgesio persmelktą.

O kodėl paminėjau „Nuotrauką, rastą po suoliuku“? Turbūt todėl, kad autoriui svarbus ne tik teksto tapybiškumas, bet ir žaibiška, tiksli vaizdo fiksacija, o kartu ir jau matomo vaizdo – nuotraukos – sužadinama asociacijų grandinė, kaip tame pačiame eilėraštyje rašoma – „maža ką vaizduotė sugeba prikelti“. Kai kurie eilėraščiai – atminties žaibo iš tamsos išplėštos fotografijos: „beveik tuščias balkonas // jei nekreipsim dėmesio į beratį / dviratį, apdžiūvusį alijošių vazone / ir vaikiškas pėdkelnes, pilnas / šlapio sniego“.

Keleras eilėraščiuose mėgsta vardinti – daiktai, kambario, miesto geografija yra apčiuopiami, rupūs, tikri, bet skaitant pasimigloja, sušvelnėja, tačiau ne sentimentalėja, nors nemažai eilėraščių balansuoja ant tos sentimentalumo ir graudumo ribos. Tiesa, tai turbūt sąmoningai pasirinkta strategija – vaikščioti banalybės, tiek daiktiškos, tiek jausminės, ašmenimis.

Eilėraščiuose vis grįžtama į vaikystę, į praeitį, kai kurie tekstai primena Vilniaus palėpių sandėliukus su senom nuotraukom, lagaminais ir paltais, bet, regis, poetui svarbiausia aprašyti belaikį Vilniaus fenomeną, sučiuopti jo dvasią, per daiktus ir žmonių santykius permatyti tiek miesto, tiek asmeninę istoriją.

„Nepaliekantis miestas“ – prieblandos, sepijos spalvos, ant sniego juoduojančių figūrų, medžių šakų pilkame danguje knyga: „ima ristis šešėlis / amžinais Markučių daržais, / amžinom aptaškytom prijuostėm, / ceratiniais stalviršiais, / amžinai pasvirusiais siluetais, / amžinais, juodais ir pavargusiais“.

Graži knyga, kuri geriau atsiveria skaitant po nedaug, po truputį, neskubant.

Julius Keleras, Nepaliekantis miestas. – V.: Homo liber, 2020.

Mariaus Buroko knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.