Kultūra

2021.02.21 15:26

Libertas Klimka. Gimtosios kalbos dieną minint

Libertas Klimka,etnologas2021.02.21 15:26

Vasario 21-sios kalendoriaus lapelyje įrašyta: „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“. Toks įrašas atsirado prieš 20 metų Jungtinių Tautų rūpesčiu. Tai tam, kad būtų globojamos bei puoselėjamos ir tos kalbos, kurios nėra naudojamos bendravimui tarp valstybių, neįrašomos kaip tarptautinių konferencijų ar renginių kalbos. Toks dienos sureikšminimas primena, kad globalėjančiame pasaulyje kalbų skaičius nuolat mažėja. Tai skaudūs praradimai – juk kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas. O mintys tik per gimtosios ar motinos kalbos žodžius ateina...

Kaip žmonija išrado kalbą – didžioji paslaptis. Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis. Juk kalba yra mąstančiojo žmogaus – Homo sapiens – požymis. Tik nelengva atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš išgąsčio šūksnių, ar iš pavojaus perspėjimų? O gal iš jaustukų, gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Nelabai aišku ir ką pirmieji žodžiai reiškė: daiktą ar veiksmą? Vokiečių mokslininkas Vilhelmas von Humboltas manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas.

Staiga vienam pirmykščiam individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atsieti nuo to, kas vyksta dabar ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, tarsi išties atsiradusių Babelio bokšto statyboje? Kaip ten bebūtų, bet pasak filosofo Vydūno: Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.

Ištobulinus kalbą, ateinančioms kartoms buvo galima geriau perduoti sukauptą patirtį. Tai darbo įgūdžiai ir žinios apie gamtą. Dar tvirčiau tai padaroma raštu. Išbraižęs ženklą – ideogramą ar hieroglifą žmogus jau sąmoningai palieka žinią - savąsias mintis - ateičiai. Taip buvo kuriama žmonijos kultūra ir civilizacija. Rašto atsiradimas – riba tarp žmonijos proistorės ir istorijos; įvyko tai maždaug prieš 5500 metų Mažojoje Azijoje. Dieviškoji žmogaus prigimtis išreiškiama jausmais, sielos virpesiais, kurie irgi nusakomi žodžiais, išrašomais šventraščiuose.

Kiek gi šiandien pasaulyje yra kalbų? Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Tad sakoma: maždaug 5 tūkstančiai. O praeityje būta dvigubai tiek, kai kurios kalbos išnyko kartu su gentimis, tautomis. Daugiausia žmonių šiandien kalba kinietiškai (per 900 milijonų, kas šeštas Žemės gyventojas). 322 milijonai kalba angliškai, 270 mln. – ispaniškai, 190 – bengalų kalba, hindi – virš 185 mln., portugališkai – 170 mln., tiek pat rusų kalbą laiko gimtąja; 125 mln. yra japonų, vokiškai kalba apie 100 mln., 77 mln. – kinų kalbos „vu“ atmaina. Tai dešimt didžiausių pasaulio kalbų. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropietiškajai kalbų šeimai. Kaip ir trijų milijonų mūsiškė; kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.

19 a. antrojoje pusėje jau atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas. Todėl 1879 m. Tilžėje susibūrė Lietuvių literatūros draugija, kad paskubintų bemirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimus. Draugijos veikloje, vykusioje iki 1923 m., dalyvavo žymiausi kalbininkai baltistai – Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Sosiūras, Georgas Neselmanas, Adalbertas Becenbergeris ir kt. Draugija sukaupė labai vertingą biblioteką, parke pasistatė etnografinį lietuvių namą – muziejų.

Betgi Lietuvos šviesuolių, tautos žadintojų pastangomis lietuvių kalba vis tik buvo iškelta iš šiaudinių pastogių į valstybinės rangą. Dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodyne yra 8 milijonai prasmių - ganėtinai visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Iš ten esamų žodžių galima lengvai sudaryti naujus toms sąvokoms ir daiktams, kuriuos pagimdo mūsų laikas. Tarkime, kompiuterio ar tiksliųjų mokslų terminams. Juk dažnas tik iš didelio noro sublizgėti mokytumu vartoja tarptautinius žodžius...

Žodingumu mūsų gimtoji primena lietuviškosios gamtos įvairovę. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas; iš to galima spręsti, kad lietuviai – veiklūs žmonės. O kuris gi žodis yra pats dažniausias mūsų kalboje? Nagi jungtukas „ir“. Antroje vietoje – įvardis „jis“, trečioje – įvairios veiksmažodžio „būti“ formos.

Bet vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi. Apie tai kalbėjo poetas Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“. Jo žodžiais: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima“. Ką čia bepridurti prie poeto pastebėjimų... Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje! Ir čia pritinka Bernardo Brazdžionio posmelis:

O mūs šventas lietuviškas žodi,

Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,

Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,

Bet kaip laisvas pavasario vėjas...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.