Kultūra

2021.02.21 16:06

Aktorė Toma Vaškevičiūtė apie karantiną: lyg dėl neaiškių aplinkybių būčiau išsiskyrusi su artimu žmogumi

Nomeda Marčėnaitė, LRT PLIUS laida „Kultūringai su Nomeda“, LRT.lt2021.02.21 16:06

Laidoje „Kultūringai su Nomeda“ aktorė Toma Vaškevičiūtė ir kino režisierius Saulius Baradinskas pakviesti pasvarstyti, ar menas išgelbės pasaulį. „Dvyliktoje klasėje bėgau iš pamokų į paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tuomet galvojau: jeigu čia vyksta tokie įdomūs dalykai, tai privalau čia patekti“, – prisiminimais dalijasi T. Vaškevičiūtė.

Aktorė teigia, kad kūryboje labai svarbus gyvas santykis su žiūrovais. „Su publika palaikau aktyvų kontaktą, aš auditoriją įsivaizduoju kaip didelę masę žmonių, kuriems kažką duodu ir jie duoda man atgal“, – sako ji. T. Vaškevičiūtės nuomone, jaunas žmogus turi būti matomas ir išgirstas: „Jis turi kurti meną, kuris yra suprantamas, bet kartu ir labai įdomus.“

Kino režisierius S. Baradinskas teigia visą laiką sąmoningai galvojantis apie žiūrovą ir jo emocijas: „Labai džiaugiuosi, kad mano auditorija neapsiriboja vien tik Lietuva. Kurdamas muzikinius klipus, galvoju apie žmones, kurie klauso tos muzikos, ir paskui pasirodo, kad ta auditorija esu aš pats. Tai reiškia, jog kuriu pats sau.“

Būta ir abejonių

T. Vaškevičiūtės gyvenime aktorystė atsirado labai netikėtai. „Dvyliktoje klasėje patekau į šokio seminarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Bėgau iš pamokų į paskaitas LMTA, nes man tai buvo labai įdomi patirtis. Tuomet galvojau: jeigu čia vyksta tokie įdomūs dalykai, tai aš privalau čia patekti“, – pasakoja aktorė.

Tiesa, ji prisipažįsta, kad pirmais studijų metais LMTA buvo ir abejonių dėl pasirinkimo: „Tai buvo visiškai nauja sritis, buvo abejonių, ar atrasiu savo vietą. Jaučiausi kaip nežinomoje, naujoje aplinkoje, viskas atrodė neperprantama ir sunku.“

Jos šeimos nariai nebuvo meno srities atstovai, tarp artimųjų yra agronomų, radiotechnikų, mokslininkų. Tomos teigimu, šeimos nariai turėjo meno gyslelę, tačiau jos neišreiškė. „Ko gero, meno upės pasireiškė per vieną žmogų, tai yra per mane“, – teigia T. Vaškevičiūtė.

Kūryba – viso gyvenimo darbas

„Kai pasirenki kūrėjo kelią, tampi labai pažeidžiamas. Kūrėjas visada turi rasti įdomių istorijų, emocijų, jausmų. Man nieko nėra nuostabiau, kaip nagrinėti žmonių pažeidžiamumą, emocijas“, – teigia S. Baradinskas.

Už pasirengimą kūrėjo keliui jis yra labai dėkingas architektūros studijoms. „Studijuodamas supratau, kaip galima kurti emocijas aplinkoje, kuriant erdvę. Studijose buvo labai menininkui vertingų disciplinų, pavyzdžiui, – spalvotyra. Taip pat pravertė paskaitos apie meno psichologiją, kompoziciją, filosofiją. Visa tai panaudoju savo kūryboje“, – pasakoja žinomas kino režisierius S. Baradinskas.

Toma pasakoja meilę teatrui jautusi dar iki studijų LMTA.„Eidavome į teatrą kartu su mama, bet tuomet dar neturėjau skonio ar išprusimo“, – sako ji. Šiuo meno atstovams sunkiu karantino laikotarpiu T. Vaškevičiūtė atskleidžia jaučianti labai stiprų kasdienės rutinos ilgesį. „Teatras buvo mano kasdienės rutinos dalis. Dabar jaučiuosi, lyg būčiau išsiskyrusi su artimu žmogumi dėl neaiškių aplinkybių“, – šių dienų pandemijos išgyvenimais dalijasi ji.

„Labiausiai nemėgstu, kai per generalinę repeticiją dėstytojai atsiveda pirmakursius, – teigia žinoma aktorė. – Pirmo kurso studentams atrodo, kad viskas, ką mes darome, yra nieko verta, tačiau jau ketvirtame kurse studentai mąsto kitaip – jie patys susiduria su tam tikrais išbandymais, atsiranda pagarba tiek aktoriams kolegoms, tiek kitiems kūrėjams.“

„Mes žinome viską apie pasaulį, bet pasaulis dar nežino apie mus“

Anot S. Baradinsko, menininko suvokimo santykis Lietuvoje yra tikrai pakitęs. „Anksčiau įsivaizduodavome menininką, sėdintį Užupyje ir tapantį. Šiais laikais būdamas menininku jaučiuosi saugiau, negu būčiau jautęsis prieš trisdešimt metų. Šiandien aš gyvenu iš savo kūrybos ir tuo labai didžiuojuosi“, – entuziazmo ir džiaugsmo akyse neslepia kino režisierius S. Baradinskas.

Kultūringai su Nomeda. Ar menas išgelbės pasaulį?

T. Vaškevičiūtė teigia labai daug išmokusi iš vyresniosios kartos kolegų: technikos subtilybių, vertingų bendravimo įgūdžių. „Prisimenu gerbiamą Rūtą Staliliūnaitę, ji apsilankė mano premjeroje Kaune. Niekada nepamiršiu, kaip ji atnešė man kortelę, kurioje buvo parašyta „labai gera tave matyti scenoje“. Saugau tą kortelę iki šiol“, – ryškiais prisiminimais dalijasi T. Vaškevičiūtė. Šis įvykis ją išmokė, kad visada reikia palaikyti jaunus, pradedančius kūrėjus.

S. Baradinsko įsitikinimu, „tik dabar mes pradedame gręžtis į save ir pasakoti savo istorijas“. „Man nieko nėra gražiau už tai, kad mano pats pirmas trumpametražis filmas keliavo po tarptautinius festivalius. Labai džiaugiuosi, kad žmonės tas istorijas išgirsta, tikiu, kad jų yra dar daugiau“, – sako jis.

„Mes žinome viską apie pasaulį, bet pasaulis dar nežino apie mus. Manau, gyvename tais laikais, kai galime labai daug ką pasiekti pasaulyje“, – optimizmo neslepia kino režisierius S. Baradinskas.

Parengė Emilija Cikanavičiūtė