Kultūra

2021.02.17 08:46

Prisimenant Ivanauskaitės ir Oželytės pokalbį: „Lietuvoje moteris vertinga tiek, kiek ją galima apvaisinti“

rašytojos netekome 2007 vasario 17 d.
LRT.lt2021.02.17 08:46

Šiemet Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 60, o vasario 17-oji – Jurgos mirties diena. Sunku įsivaizduoti Jurgą 60-ies, atmintyje ji išliko jauna, drąsi, atvira ir veržli. Šiandien prabėgus 14 metų kartais taip trūksta jos minčių pačiais aštriausiais ir sudėtingiausiais klausimais.

Bet svarbiausia, kad J. Ivanauskaitės knygos tebegyvena savo gyvenimą, užauga nauji skaitytojai, vis kartojami knygų tiražai, rašoma leidyklos „Tyto alba“ parengtame tekste.

Ką tik naujai pasirodė jos romanas „Sapnų nublokšti“ ir pokalbių knyga „Švelnūs tardymai“. Ši knyga – tarsi kelionė atgal, žvilgsnis, kaip pasaulis atrodė knygai pasirodžius prieš 16 metų, apie ką kalbėjo, kaip mąstė ryškios ir įdomios asmenybės.

Knygoje – daugiau kaip 20 J. Ivanauskaitės pokalbių su menininkais, filosofais, dvasininkais, kitų sričių atstovais. Tarp pašnekovų – Rolandas Kazlas, Marijonas Mikutavičius, Eglė Gabrėnaitė, Eglė Špokaitė, Saulius Tomas Kondrotas, Rasa Samuolytė, Tomas Venclova, Borisas Grebenščikovas.

Kviečiame prisiminti J. Ivanauskaitę ir skaityti knygoje „Švelnūs tardymai“ publikuojamą interviu su aktore, Lietuvos nepriklausomybės akto signatare Nijole Oželyte.

***

Kai matau po jaukius namus trypčiojančią lipšnią miniatiūrinę moterytę, įsispyrusią į per dideles šlepetes, sunku patikėti, kad tai – ta pati Nijolė Oželytė, garsėjanti vulkanišku temperamentu, ugningomis kalbomis ir velkanti paskui save visokiausių gandų šleifą. Apie juos ir kalbamės.

– TV ekrane atrodai nenuilstama kovotoja ir kartais prabyli to­kiais tekstais, kuriuos net nedrąsu pakartoti. Ar šis karštakošės maištininkės įvaizdis yra kaukė, ar skydas, kuriuo giniesi nuo taip pat gana agresyvios realybės, ar tikrasis Tavo pavidalas?

–Tai visai klaidingas įspūdis, nuo kurio kenčiu. Su niekuo ne­kovoju, gyvenu vidinėje harmonijoje, nes suvokiau tai, kas man rū­pėjo nuo pat vaikystės. Pagaliau supratau gyvenimo prasmę ir tikslą. Nuo mažumės labai bijojau mirties ir troškau atsakyti į klausimą, kam reikalingas gyvenimas, jeigu jis neišvengiamai baigiasi kapinėmis. Kitkas – vyrai, vaikai, pinigai, karjera – man atrodė ne taip jau reikš­minga. Tai, ką norėjau, išsiaiškinau.

Dabar jaučiu beprotišką pareigą savo žinojimą perteikti kitiems. Jei to nedarau, pati sau atrodau kal­ta, kaip koks niekšas, kuris turėdamas milijonus ramiai stebi, kaip žmonės miršta badu. Mano temperamentas yra aistringas ir karštas, o noras paaiškinti – didžiulis ir veržiasi iš manęs su tokia jėga, kad tie­siog užkemša kito žmogaus suvokimo kanalus: akis, ausis, jausmus... Todėl mano pastangas kai kas supranta klaidingai ir gimsta visokie gandai. Žinau, kad turiu tam tikrų mesianistinių bruožų ir troškimą, o gal net pareigą gelbėti pasaulį.

Tikriausiai būdama vyras kalbėčiau kitaip. Vyro žodžiai nukreipti į protą, bet ne į širdį. Nors ne visuomet. Jėzus Kristus buvo moteriškas vyras, šnekėjo jausmingai, nervinosi, kėlė skandalus, bet jo emocingoms kalboms nelikdavo abejingų. Kai mane lygina su tokiais skandalistais kaip Šustauskas, pareinu namo ir iš nuoskaudos verkiu. Juk jis blaškosi ir šūkauja dėl savo savimeilės ir kompleksų, o aš dėl to didelio noro paimti visus už rankelių ir atvesti į palaimingą būseną, kurioje pati visą laiką esu.

– Kodėl kalbėdama apie dvasingumą taip dažnai vartoji perdėm fiziologinį žodyną, kuriame pagrindinis terminas yra „antras ga­las“?

– Filosofinė lietuvių kalba labai skurdi. Apie dvasinius dalykus ja beveik nieko negalima pasakyti. Todėl tenka griebtis kitų terminų. Žmogus savo fiziologinius poreikius supranta geriausiai, o stipriausiai jaučia būtent genitalijas. „Antro galo“ terminijos griebiuosi tam, kad šokiruotas žmogus galėtų peržengti savo siauro suvokimo ribas, kad pagaliau išsiveržtų iš savo kūno ir jo primityvių reikmių. Įprasta in­formacija klausytojo nebeveikia. Tie, kas mane vadina „skandaliste“, tiesiog nemoka atsakingai elgtis su žodžiais ir nežino jų reikšmių. O aš suprantu, ką kalbu.

– Turbūt girdėjai, kad Tavo karštų kalbų priežastimi kai kas laiko irgi fiziologinį dalyką, būtent – klimaksą. Kaip manai, kodėl šis žodis pas mus turi tokią neigiamą reikšmę, maždaug kaip „ap­sivogė“... Juk tai natūralus ir neišvengiamas moters gyvenimo etapas.

– Galiu visus nuraminti, kad klimakso man dar nėra, nors jau su­laukiau 47 metų. O šiaip jau „klimaksas“ mūsų visuomenėje reiškia tą patį, ką „senmergė“, „paliko“ arba „nepaėmė“, nes žmogaus vertė sieja­ma tik su dauginimosi funkcija. Lietuvoje moteris vertinga tiek, kiek ją galima apsėklinti, apvaisinti ir kiek ji turi sekso partnerių. „Klimak­sas“ reiškia, kad išeini iš vaisingo paršavedės laikotarpio ir tave reikia skersti.

Visuomenės akyse tu nebeturi jokios vertės, tampi niekuo, nes joje vienintelis malonumas yra seksas, vienintelė prasmė – daugini­masis. Tiems žmonėms, kurie pamiršo, kad, be kūno, yra dar ir siela, kurie savo gyvenimą leido vienpusiškai, klimakterinis periodas labai skausmingas. Jie nežino, kad siela gali teikti daug didesnį orgazmą nei kūnas. Vargšai.

– Na gerai, jei jau klimakso versija atkrinta, tuomet pakalbėkime apie gandą, kad Tavo hiperaktyvios veiklos priežastis yra troški­mas tapti Lietuvos prezidente...

– Kai galutinai pasensiu, parašysiu autobiografinį romaną, kad visi pamatytų, kaip viskas klostėsi mano gyvenime. Jaunystėje man didžiausias košmaras buvo tai, kad nieko netrokštu, apie nieką ne­svajoju ir neturiu jokių tikslų kaip kiti normalūs žmonės. Būdama jau visai suaugusi, baisiausiai kankinausi, kad neturiu konkrečios „funkcijos“ kaip, pavyzdžiui, gydytojai ar mokytojai. Kas yra artistė? Ogi – niekas...

Tačiau aš niekada nedariau karjeros, lipdama per kitų galvas ir nesigrūmiau dėl savo išskirtinės vietos visuomenėje. Mano gyvenimas – tai pati tikriausia Pelenės istorija, įrodymas, kad žmo­gus negali susigalvoti savo likimo, o tik privalo dorai priimti viską, kas jam siunčiama, sąžiningai išgyventi situacijas. Todėl neneigiu, kad mano gyvenime gali susiklostyti ir „Prezidento situacija“. Neduok Dieve, aš jos tikrai nenoriu!

Dabar patiriu, kad daug puikiau žmones mylėti, būnant kartu su jais, o ne valdyti tautą, esant nuo jos atskirtai ir sėdint Seime ar kokiuose dar aukštesniuose postuose. Tačiau, kai prisiekiu, kad nebegrįšiu į politiką, pati sau atsakau, kad taip noriu iš­vengti atsakomybės. Būnant valdžioje dirbti yra daug sudėtingiau, nei pasakojant „Moterų laimės“ istorijas. Atsakomybės niekada neven­giau ir mano gyvenime dar nepasitaikė tokia situacija, kurios būčiau išsigandusi.

– Na, o Pelenės istorija prasidėjo šiame kambaryje, kur mudvi dabar sėdime? Koks buvai vaikas?

– Buvau savotiškas vaikas. Kai užsimerkiu, matau tokią mažytę, gležnutę, porcelianinę būtybę. Bet toji išorė jau tuomet siaubingai neatitiko vidinės energijos, kurios dėka nuolat jaučiuosi kaip kokia dvimetrinė, viską įstengianti milžinė. Dėl to per visą gyvenimą net nesugebėjau kaip reikiant susirgti, kad kas nors manęs gailėtųsi ir pagaliau pasijusčiau silpna.

Vaikystėje štai pro šitą langą vaikai mane kviesdavo į lauką, ir, nenorėdama išsiduoti, kad esu kitokia, meluoda­vau, esą manęs neleidžia. Bet manęs buvo neįmanoma neleisti, mama žinojo, kad panorėjusi išeisiu su visomis durimis ir sienomis. Todėl niekada nebuvo jokių: „Ne, negalima, Nijolyte.“

– O tėvas ar dalyvavo Tavo gyvenime?

– Mano tėvas dalyvavo tiek pat kiek ir tavo, kitaip sakant, nė kiek. Neseniai viena moteriškė pašnibždėjo, kad tėvas vis sukiojasi kažkur netoliese, stebi mane, mano vaikus, taigi labai „rūpinasi“. Tai buvo užuomina, kad gal jau laikas mudviem susitikti. Esu labai jausminga, verkiu per kiekvieną „Atleisk“ laidą, tačiau su tėvu nenoriu susitik­ti.

Iš mano gyvenimo jis visiems laikams išnyko, kai kartą, albume radusi nepažįstamo vyro nuotrauką, paklausiau mamos, kas jis, o ji nieko nepasakiusi fotografiją suplėšė ir išmetė. Tuomet buvau kokių 4–5 metų, puikiausiai supratau, kas yra tas vyras ir taip tėvo klausimas visiems laikams išsisprendė. Tėvas man yra niekas. Kaip aš galiu rea­guoti į nieką? Yra dalykų, kurių negalima daryti niekada.

Netyčia, tam tikromis aplinkybėmis, leistina net žmogų užmušti, tačiau niekada nevalia palikti vaiko. Kategoriškai nesutinku, kad skyrybos yra kaip nors pateisinamos. Netvirtinu, kad būtina gyventi su savo vaikais vie­name mažame butelyje, bet, kad ir kas nutiktų, privalai už juos jaustis atsakingas, jais rūpintis. Bent jau iki tų formalių 18 metų. Jei „pasida­rei“ vaiką, jei jį prisišaukei iš kosminės gelmės, tai būk malonus, ne­darkyk jo likimo. Sakydama „nedarkyk“, neturiu omenyje to, apie ką pliurpia visokie psichoanalitikai.

Nepriklausomai nuo tėvo vaidmens, mano santykiai su vyrais būtų tokie pat, kokie yra dabar. Mano natūra stipri, nepriklausoma, valdoma Marso planetos, todėl nepakenčiu ša­lia savęs menkystų ir liurbių. Yra vaikų, kuriuos visada visiems norisi mušti, vadinamieji „žertvos“. Yra ir tokių moterų. Jos pačios kaltos dėl savo nelaimingo gyvenimo. Esu absoliuti feministė.

Bet žaidimo va­dinamąja „silpnąja“ lytimi, gudravimo, aimanavimo negaliu pakęsti. Gailimasi neįgaliųjų, o moterys iš prigimties yra stipresnės už vyrus. Esu feministė todėl, kad žinau milžinišką moterų potenciją. Vyras yra kaip silpnas vėjelis, dvelktelėjo – ir viskas, o moteris – tai stichija, ga­linga, gili, nenuspėjama ir kartais baisi, netgi siaubinga.

– Tai kodėl tarp moterų nėra tikrojo solidarumo? Juk ir Tu pati daugiau priešų turi tarp moterų nei tarp vyrų, būtent jos kuria apie tave pačius bjauriausius gandus. Kodėl gi joms nepasidžiau­gus tokia išskirtine savo „genties“ atstove kaip Tu?

– Solidarumo nėra todėl, kad vyrai moterims tebediktuoja žai­dimo taisykles. Visa pasaulio civilizacija grįsta agresija, jėga ir kova. Vyrai jaučiasi individais, nes kiekvienas turi kiaušius, kiekvienas yra apvaisintojas, todėl reikalingas, geidžiamas, išskirtinis. O moterys dėl to apvaisintojo konkuruoja kaip vergės kokiame hareme ir iš baimės likti nepastebėtos nekenčia bent kiek ryškesnių asmenybių už save. Moterys susimetusios į bandą, kurioje kiekviena patelė dreba – kurią pasirinks.

Individualybės toje bandoje nepakenčiamos. Viskas, kas kuriama lyg ir moterų individualybei pabrėžti, iš tikrųjų jas niveliuo­ja. Mada – pati geriausia bandos jausmo išraiška. Būk tokia kaip visos! Ko verta moteris su Juozo Statkevičiaus suknele, jei suknelė įdomes­nė už jos savininkę? Apie tą pačią bandą rašo ir visi moterų žurnalai. Moterys jų prisiskaito ir viena kitai pavydi gyvenimo siužetų. Nors iš tikrųjų visi siužetai vienodi. Kiekviena moteris myli, mylisi, gimdo, kas nors ją pameta, ką nors ji palieka. Tačiau viena miršta būdama kiaulė, o kita – angelas.

Tie siužetai įdomūs tik tiek, kiek jie ką nors iš žmogaus padaro. Daugeliui moterų atrodo, kad „įdėtos“ į mano gyve­nimo siužetą jos taptų individualybėmis, garsenybėmis, žvaigždėmis. Aš pradėjau kaip socialinis nulis, mano mama uždirbdavo šešiasde­šimt rublių per mėnesį, ji alpdavo iš bado, nes man už paskutinius pi­nigus nupirkdavo žieminius batus. Todėl juokinga, kai kas nors rodo į mane pirštu ir šaukia: „Bepigu tau viską turėti, kai esi Oželytė!“

– Tikrai, girdėjau daug tokių pareiškimų. Viena Tavo kolegė sakė, kad ten, kur tik Oželytė pasirodydavo, ją kaipmat įsimylėdavo visi – režisieriai, aktoriai, net pats Vladimiras Vysockis...

– Ne, ne visi... Vysockis – taip. Turiu jaunystės dienoraštį, ku­riame kartojama vienintelė frazė – kad manęs niekas nemyli. Dabar galvoju, kad Dievas mane apsaugojo ir nuo per ankstyvų pinigų, ir nuo šlovės, ir nuo tikrosios meilės, kurią patyriau tik keturiasdešim­ties metų sulaukusi. Tik tada supratau ir kas yra tikras seksas.

Visą paauglystę kentėjau, nes bernai „kabindavo“ drauges, o man sakyda­vo: „Tu, ryža, eik namo.“ Dienoraštyje vis rašydavau: „Dieve, padaryk taip, kad bent kas nors mane mylėtų, o jau aš jį, net ir visai niekam ti­kusį, mylėsiu automatiškai.“ Jaunystėje turėjau aibę kompleksų. Žmo­gus, kurį pakankamai ilgai laikiau savo mylimuoju, pasirodo, gyveno dar ir su mano bendrakurse. Buvau kamuojama chroniško jausminio nepakankamumo.

O istorija su Vysockiu irgi nėra susijus su meile, tačiau man ji reiškė kryptingumo įgijimą, Volodios dėka aš supratau savo funkciją šiame gyvenime. Viskas prasidėjo Maskvoje, Tagankos teatre, per spektaklį „10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Pirmiausia aktoriai pasirodydavo salėje tarp žiūrovų, o paskui eidavo į sceną. Tagankoje visada buvo anšlagas, o aš, kaip maža, atsistojau ant tokių pakopėlių.

Pasirodė artistai, tik staiga garsusis Volodiuška perskyrė minią, priėjo prie manęs ir tarė: „Lastočka, kogda končitsia spektakl, ty ne uchodi, podoždi u služebnovo vchoda.“ Paniškai išsigandau, nes buvau primokyta, kad bet koks didis aktorius su moterimis elgiasi vienareikšmiškai, todėl galvojau, ką darysiu, kai jis ims priekabiauti, negi stumsiu šalin arba rėksiu. Taigi Maskvoje su Vysockiu akis į akį taip ir nesusitikau. Bet viskas pasikartojo po pusmečio, Tagankos teatrui gastroliuojant Vilniuje.

To paties spektaklio metu aš jau sąmonin­gai atsistojau gerai matomoje vietoje ir vėl buvau pastebėta. Vysockis priėjo prie manęs ir pasakė: „Nu, seičas ty nykuda ne sbežyš? U menia k tebe delo est, po profesyi...“ Tuomet mes tikrai daug bendravome. Sėdėdavome per naktis ir šnekėdavome. Jis skaitė eilėraščius, dainavo dainas, siūlė kartu su juo vaidinti kine, bet filmuotis manęs neišleido Konservatorijos dėstytojai, mat mes buvome „auginami“ teatrui.

Ne­buvo jokių intymių ryšių fizine prasme, nes, nors pati jaučiausi klaikiai negraži, vyrams visada kėliau labai didelius reikalavimus. Jie privalėjo būti gražuoliai, o Volodia man toks neatrodė. Netrukus Vysockis mirė ir aš nuvykau į jo laidotuves. Nešant karstą iš Tagankos teatro, šis kaž­kaip kryptelėjo ir aš pamačiau visą Volodios veidą. Tai buvo lyg pra­regėjimo akimirka.

Supratau, kad Volodios gyvenime kūnas visiškai negožė sielos apraiškų. Kad siela, verždamasi į pasaulį, nesutikdavo jokios varžos, jokio pasipriešinimo. Aš staiga suvokiau, kad esu lygiai tokia pat ir daugiau nėra ko jaudintis nei dėl savo paskirties, nei dėl vietos šiame pasaulyje. Tiesiog privalau būti tas, kas esu, nesvarbu, ką apie tai kalbėtų pikti žmonės.

– Viename R. Gavelio romane aprašyta tokia „ryža Nylka“. Švel­niai tariant, ji gerokai patvirkusi. Beveik niekas neabejoja, kad to personažo prototipas – Nijolė Oželytė.

– Nežinau, kokiam patvory tada vėmė Gavelis, bet mano jau­nystės kompanija buvo tikrai pavydėtina, aš mokiausi 11 klasėje, o berniūkščiai jau studijavo universitete. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo S. T. Kondrotas, žmonės, kurie puikiai išmanė filosofiją, literatūrą, po­eziją. Bet visi į mus badė pirštais ir kalbėjo apie ištvirkimą, o labiausiai kliuvau aš, nes buvau ryškiausia, ryža. Kai įstojau į Konservatoriją, man iškart pasakė, kad esu pasmerkta ištvirkusių moteriškių vaidme­nims.

Bet tikriausiai danguje kažkas mane myli, nes kine visada vaidi­nau tik nekaltas mergaites, gal tik išskyrus Nachapetovo filmą „Skėtis jaunavedžiams“, kuriame vaidinau išaukštintą, taurią ir pakylėtą meilę vedusiam vyrui – Aleksejui Batalovui. Jei jau ką nors domina gandai apie mano nesuskaičiuojamas meiles, tai būtent su Batalovu vyko didysis mano ištikimybės išbandymas. Esu labai ištikimas žmogus, netgi savotiška davatka. O kai pirmą kartą pamačiau Batalovą, tarp mūsų tiesiog sukibirkščiavo ta ypatinga energija, kuri suriša žmones.

Batalovas buvo tikras aristokratas, mėlyno kraujo žmogus, augintas Anos Achmatovos, nes jo tėvai buvo „Mchato“ aktoriai, visada užsiė­mę žmonės. Tai buvo išskirtinė asmenybė ir bendravimas su juo buvo išskirtinis, labai intensyvus. Gal kam ir sunku tuo patikėti, bet mes du mėnesius aiškinomės, kodėl aš sakau griežtą „ne“. Kodėl du žmonės negali kartą sau leisti prasiveržti jausmams, jei žino, kad niekada dau­giau nebesusitiks. Filmavomės Sudake, aš kartais naktimis išeidavau į viešbučio balkoną ir tiesiog kaukdavau iš nevilties. Bet vis tiek likau ištikima savo vyrui Sauliui Vaitiekūnui.

– Tai kodėl su Vaitiekūnu vis dėlto išsiskyrėte? O kaip judu susi­pažinote?

– Nelabai mes ir išsiskyrėme. Apie santuoką, kaip ir apie meilę, žmonės dažnai galvoja klaidingai. Todėl tos meilės nepatiria. Daž­niausiai tai yra tiesiog savimeilė. Jei santuoka sudaroma savimeilės pa­grindu, ji prie nieko gero nepriveda.

O su Saulium Vaitiekūnu susipa­žinau labai romantiškai, kaip meksikietiškame filme. Jau sakiau, kad turėjau mylimą žmogų, kuris tuo pačiu metu bendravo dar ir su mano kurso drauge. Mes su juo netgi ketinome susituokti sausio 31 dieną, tačiau nespėjome grįžti iš Maskvos, nes buvo blogas oras ir neskrido lėktuvai.

Tris paras prasėdėjome oro uoste ir taip Dievulis apsaugojo mane nuo klaidingo žingsnio. Vestuves atidėjome pavasariui, o tada jau visi atvirai prabilo apie jo ryšius su kita moterimi. Jie tuokėsi lygiai po metų, sausio 31 dieną, o aš, sielvarto apimta, juodai apsirengusi, išlėkiau į Palangą. Oro uoste pamačiau labai išvaizdų vaikiną, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, ir buvo Saulius. Aš iškart supratau, kad tas susitikimas nebuvo atsitiktinis.

Mūsų ryšys visą laiką buvo labai gilus ir tikras. Po viso to, kas mus siejo, išsiskirti iki galo nebeįmanoma. Įdomiausia, kad prieš pat skyrybas mes su Saulium dar susituokėme bažnyčioje, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės koplyčioje. Jei man kas nors baisaus atsitiktų, pavyzdžiui, suparalyžiuotų, jis būtų vienintelis, kuris mane prižiūrėtų. Aš nelaimėje irgi būčiau su juo.

Bet ne iš pareigos, o todėl, kad tas žmogus yra dalis manęs. Ir – atvirkš­čiai. Išsiskyrėm todėl, kad negalėjau jam meluoti. Pamilau kitą. Tikrai pamilau.

– Vis mini vienintelę, paslaptingą savo gyvenimo meilę, bet atkakliai vengi tą vyrą įvardyti. Kodėl? Žmonės kalba, kad tai – labai dviprasmiškos reputacijos asmenybė...

– Meilės objektas neturi nieko bendra su pačiu jausmu. Meilė akla. Gali įsimylėti dvasiškai nieko bendra su tavimi neturintį žmogų, nors visi aplinkui baisisi: „Ką ji jame atrado?!“, „Kokia gėda!!!“ Taip jau nutinka, tiesiog ima ir idealiai sutampa du krumpliaračiai. Jaus­mas, kurį tu patiri, nesusijęs su kito žmogaus vardu, pavarde, profesija, netgi asmenybe.

Neabejoju, kad tikra meilė neatsiranda staiga, tai yra senas ryšys, nusitęsiantis į praėjusius gyvenimus. Turbūt ne kiekvie­nam lemta ją patirti. Tačiau aš patyriau tai, apie ką svajojau vaikystėje ir mamos klausinėdavau: „Ar meilė yra?“ O ji atsakydavo: „Vaikeli, tai – prasimanymas, nesąmonė.“ Kaip ir daugelis, maniau, kad tai, ką jaučiau iki 40 metų, yra meilė. Bet joje buvo 98 % savimeilės.

Jei „mylimasis“ su manimi būtų pasielgęs ne taip, kaip aš noriu, būčiau galėjusi suspardyti jį viduryje gatvės. Todėl apstulbau, kai supratau, kad tikroji meilė yra neatskiriama nuo užuojautos, tokio neaprėpia­mo, tiesiog kosminio gailesčio. Kai norisi verkti, kad mylimas žmogus yra nublokštas į šį žiaurų pasaulį, įkalintas fiziniame kūne, pasmerktas bėdoms, skausmui, nesusipratimams ir galiausiai – mirčiai. Pradžioje motina kažką panašaus jaučia savo vaikui, kol neprasideda asmenybi­niai santykiai.

– Esi trijų dukrų mama ir dviejų anūkių močiutė. Kokie Tavo santykiai su vaikais? Neseniai buvo pasklidęs gandas, kad vieną savo anūkę įsidukrinai.

– Apie mane gali sakyti ir rašyti ką nori, viską ištversiu. Pati nese­niai pradėjau dirbti kaip žurnalistė ir jau spėjau patirti tą medžiotojo, plėšrūno instinktą, kuris apima išvydus auką. Bet tam ir esu žmogus, kad sutramdyčiau savo instinktus, todėl man gaila žurnalistų, kurie šito nesugeba. Negaliu pakęsti neteisybės savo dukrų ir anūkių atžvil­giu. Praėjusią vasarą vienas dienraštis pasveikino mane su antrosios anūkės Amelijos gimimu ir pridūrė, kad pirmąją – Jorę – aš įsidukri­nau.

Netgi pasklido gandai, kad tai padariau dėl 500 litų pašalpos. Jei­gu aš įsidukrinau, vadinasi, motina turėjo vaiko atsisakyti. Iš tikrųjų Ieva užaugino ne tik savo Jorę, bet ir mano Elenytę, nes per darbus Aukščiausiojoje Taryboje ir sunkią motinos ligą, vaikams nebeturėjau laiko. Ieva kaip tik turi ypač stiprų motinystės instinktą, ji tikra Moti­na Teresė, šventoji. Kaip ji turėjo jaustis po tokio straipsnio, kaip – jos vyras, kaip – Jorė? Juk įsivaikinimas yra juridinis faktas, jį lengva pa­tikrinti, bet žurnalistė nė nesivargino šito daryti. Atrodo, ji norėjo tik vieno – kad man skaudėtų. Skaudėjo. Nes myliu savo vaikus.

Mano santykiai su dukromis puikūs ir aš pati juos sukūriau. Yra periodas, kai kūdikis prie motinos prisirišęs fiziologiškai, nes daugiau nieko neturi, jis bejėgis, o ji visagalė. Tačiau, kai vaikas pradeda sąmonėti, santykius su juo reikia kurti kaip su bet kokiu kitu žmogumi. Motina suteikia vaikui kūną, bet tas kūnas yra tik saldainio popieriukas, o tai, kas viduje, galima mėgti arba ne. Visos trys mano dukros yra labai skirtingos, ir jei tai būtų svetimi žmonės, gal net ne su visomis norė­čiau bendrauti. Tačiau labai stengiausi, kad tie santykiai taptų tikri ir brandūs, o ne formalūs, kaip nutinka daugelyje šeimų.

– Pakalbėkime apie pinigus. Šnabždamasi, kad esi labai turtinga.

– Visą laiką gyvenau labai skurdžiai, 200 gramų kavos atrodė jau didelė prabanga, o su Vaitiekūnu svajojome turėti namuose bariuką, kuriame nuolat stovėtų konjako butelis, bet jei tik įstengdavome jį nu­sipirkti, tą pačią dieną ir nebelikdavo.

Nemoku prašyti ir imti, ypač – pinigų, man tai yra intymiau negu seksas. Tik Seime pradėjau ne­blogai uždirbti. O TV laidoje „Korida“, vėliau virtusioje „Arena“, jau gaudavau 10 kartų daugiau negu Seime. Dabar „Lietuvos ryte“ – dar daugiau.

Bet, kad ir kiek tų pinigų gaučiau, aš jų niekada neturiu. Paskutinė savaitė prieš algą man visada yra katastrofiška, nors atrodo, kad gyvenu labai taupiai, neperku prabangių rūbų, kvepalų ar kokių delikatesų. Jei kas paprašo, tai duodu, net ir gatvėje elgetaujantiems alkoholikams. O jei išloščiau milijoną, įkurčiau fondą, pavadintą mano mamos vardu – „Veronika“ – ir globočiau vienišas motinas, kad nemėtytų į šiukšlyną savo kūdikėlių...

– Tai su gandais nesusiję, tačiau aš visiems užduodu šį klausimą: ar bijai mirties?

– Vaikystėje bijojau siaubingai. Dabar jau ne. Tikrą mirties repe­ticiją, mirties siaubą išgyvenau prieš dešimt metų ir dabar jau žinau, kas tai yra. Gulėdama ant operacinio stalo aš patyriau tą tikrąją, iš pro­to varančią mirties baimę, kuri nusileidžia kaip juodas debesis, kuri sprogdina kūną ir sielą. Klaiku visiškai aiškiai suvokti, kad daugiau niekada niekada niekada nebepakilsi, nebebūsi, nebegyvensi. Man norėjosi šokti, bėgti ir rėkti, tačiau supratau, kad būsiu pagauta ir su­grąžinta į tą pačią juodumą.

Tik staiga mane tarsi apšvietė, kad galiu tiesiog susikaupti ir melstis tam, kas yra ten, aukštybėse. Būtent toji ramybė, susikaupimas, malda mane sugrąžino atgal. Esu įsitikinusi, kad ir paskutinioji Evangelijos scena, kai Kristus nuo kryžiaus šaukia „Viešpatie, kodėl Tu mane apleidai“ yra mokymas, kaip numirti. Jei net Jėzui, aukštesniųjų sferų gyventojui, buvo baisu, tai ir mums taip bus. Net ir jis juto nežinios siaubą, kada tai, kas žemiška ir pažįstama, mirė, o tai, kas ten, aukštybėse, dar neprasidėjo.

Tas jo kabojimas ant kryžiaus tarp dangaus ir žemės siaubingoje pauzėje yra simbolinis, visų mūsų tas pats laukia. Tačiau tuomet reikia neišsigąsti kaip lauki­niam gyvuliui, o žinoti ir tikėti, kad siaubas praeis, kad tiesiog būtina įveikti baimės slenkstį. Todėl labai svarbu mirštant turėti blaivią są­monę. Esu padėjusi šitaip numirti vienam artimam žmogui ir tikiuosi, kad taip numirsiu pati.