Kultūra

2021.02.16 12:26

Kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ direktorius: esame geriau pasiruošę virusui nei Kapitolijus riaušininkams

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „LRT Forumas“, LRT.lt2021.02.16 12:26

Su Lietuvos kultūros atstovais laidoje „LRT forumas“ susitikęs kultūros ministras Simonas Kairys kartojo naują mantrą: kultūros įstaigas bus galima atidaryti, kai 14 dienų naujų koronaviruso susirgimų skaičius 100 tūkst. gyventojų neviršys 200 atvejų. Kultūrininkai su tuo negalėjo sutikti, minėdami Lenkiją ir Estiją, kur teatrai atidaromi jau dabar. Iš ministro reikalavo to paties. O „Forum Cinemas“ vadovas Gintaras Plytnikas apskritai teigė, kad saugesnės vietos už kino salę per pandemiją Žemėje nėra.

Diskusijoje dalyvavo leidyklos „Tyto alba“ savininkė ir direktorė Lolita Varanavičienė, režisierius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkė, menų fabriko „Loftas“ įkūrėja ir savininkė Živilė Diawara, MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ direktorius Gintaras Plytnikas ir kultūros ministras Simonas Kairys.

LRT forumas. Kultūra pandemijos akivaizdoje: kokias išeitis mato kultūros atstovai?

N. Pumprickaitė: Man teko matyti, ir neabejoju, kad ir jums teko matyti tokių grafikų, kur kultūros įstaigos pasižymi mažiausiu užsikrėtimų skaičiumi. Ar Vyriausybėje yra kokie nors skaičiavimai, kiek dažni buvo užsikrėtimai meno įstaigose Lietuvoje? Kiek buvo užsikrėtusių žmonių ir kiek židinių?

S. Kairys: Tokių konkrečių skaičiavimų man nėra tekę matyti, bet mes analizuojame užsienio šalių padėtį. Vokietijoje muziejai, teatrai ir kitos įstaigos dar nėra atidaryti. Lietuvos patvirtintame plane, kaip turėtumėme išeiti iš karantino, nurodyta, kad 200 atvejų 100 tūkst. gyventojų yra ta riba, kai kultūros sektorius pradedamas atlaisvinti.

Labai tikiuosi, kad būsime sąmoningi, susitelkę, nevengsime testuotis, skiepytis ir nereikės ką tik atidarytų kultūros įstaigų vėl uždaryti.

N. Pumprickaitė: Bet tokių duomenų apie židinius kultūros įstaigose, užsikrėtusius žmones Jūs neturite?

S. Kairys: Tikrai ne. Matome eiles ir susigrūdimus prekybos centruose, nesame akli. Bandome išsireikalauti dėmesio ir diskusijų.

N. Pumprickaitė: 107 muziejai paskaičiavo lankomumą ir paaiškėjo, kad per dieną juos visus aplanko 143 lankytojai. O į du prekybos centrus ateina 25 300. Muziejuose lankosi šiek tiek daugiau nei pusė procento tų, kurie pereina prekybos centrus. Ar tai galėtų būti argumentas keičiant karantino sąlygas?

S. Kairys: Be abejo, kultūros įstaigose lankosi atsakingi žmonės. Tai, manau, tikrai būtų visai kita reakcija į tą patį, tarkime, testavimą. Testavimo skaičiai buvo tikrai maži, ir tai irgi rodo tam tikrą nesupratimą, kad visi esame bėdoje, turime prisidėti, kad ją kuo anksčiau pergyventume.

N. Pumprickaitė: Pone Koršunovai, Jūs matote dviejų teatrų mėginimą išgyventi – Oskaro Koršunovo ir Nacionalinio dramos teatro. Ar didelis skirtumas, kuriame teatre nedirbti?

O. Koršunovas: Nepriklausomiems teatrams yra sunkiausia. Laisvai samdomi aktoriai, kurie neturi etato, liko „ant ledo“. Apskritai scenos menai, matyt, per pandemiją skaudžiausiai nukentėjo, nes negali kurti – juk tai kolektyvinė kūryba. Po milžiniškų prastovų bus labai sunku grįžti į normalų darbą.

N. Pumprickaitė: Šiuo metu jokios repeticijos nevyksta?

O. Koršunovas: Vyksta repeticijos per „Zoom“ platformą. Tai didelis psichologinis išbandymas, nes aktorius įpratęs mizanscenuoti, liesti partnerį ir t. t.

N. Pumprickaitė: Jūsų aktoriai turi ką valgyti? Nes jie iš nieko neuždirba.

O. Koršunovas: Ačiū Dievui, valstybinių teatrų sistema nesubyrėjo. Jiems lengviau. Tačiau laisvai samdomi aktoriai, kurie kažkada išėjo iš etatų, kad galėtų daugiau dirbti, laisviau kurti, atsidūrė labai sudėtingoje situacijoje.

N. Pumprickaitė: Ponia Ivanauskiene, radau tokią jūsų citatą: „Prisitaikyti ir nenustoti vykdyti savo misijos, išlaikyti ryšį su auditorija ir užtikrinti, kad menas išliktų prieinamas net ir muziejui esant uždarytam“. Tai kaip jums sekasi tą įgyvendinti?

M. Ivanauskienė: Diskutuojant apie norą atsidaryti, tai nėra tiktai kalba apie išsilaikymą iš bilietų. Aišku, tai vienas iš šaltinių. Tačiau yra ir strateginis finansavimas – savivaldybės, Kultūros tarybos, mecenatų, privačių žmonių.

Jei matome tik per būtinumo ir komercinę prizmę, tai argumentų logika vienokia. Dabar tas metas, kai žmonės galbūt atrastų kultūros įstaigas.

Galime reguliuoti, kiek žmonių per valandą įeina, kiek išeina. Europos muziejų tinklas kreipėsi į visas Europos vyriausybes pabrėždamas, kad muziejų uždarymas per antrą karantiną buvo nepateisinamas. Muziejai galėjo teikti naudą. Grėsmės ir naudos santykis nėra pasvertas.

N. Pumprickaitė: Jūs kreipėtės į aukščiausius šalies vadovus, Vyriausybę. Sulaukėte atsakymo?

M. Ivanauskienė: Kol kas ne. Norėtųsi padiskutuoti, ar nėra kokios nors spragos argumentuose. Nes yra pakankamai argumentų tam, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

Paradoksalu, kad MO parduotuvė šiandien atvėrė duris, o leisti lankytojams pažiūrėti kūrinių negalime. Galerijos gali veikti, jei parduoda kūrinių. Bet ta pati galerija, jei jų nepardavinėja, negali priimti lankytojų. Jeigu neparduodi kūrinių – tavo veikla negalima, jei parduodi – galima. Apie tokias spragas ir norėtųsi diskusijos.

O. Koršunovas: Pagal Oksfordo universiteto paskaičiavimą Lietuvoje patys griežčiausi karantino apribojimai Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje teatrai jau atsidaro. Matyt, pas mus kultūra paliekama paskutinėje eilėje dėl to, kad mažiausiai turi lobizmo.

N. Pumprickaitė: Ar kūrybinių industrijų sektorius buvo pasiruošęs antrajai bangai? Apskritai įmanoma jai pasiruošti?

Ž. Diawara: Manau, kad pasiruošęs. Ačiū Dievui, galėjome vasarą dirbti. Organizavome festivalį, 13 tūkst. registruotų žmonių dalyvavo ir nebuvo nė vieno židinio. Tad galima daryti išvadas.

Jau dabar mums reikia labai konkretaus plano, kas bus ateinančią vasarą. Tai ne kirpykla, kuri per dieną gali atsidaryti ir pradėti dirbti. Mums reikia pusės metų pasiruošti renginiams.

N. Pumprickaitė: Pone Plytnikai, Jūs visą laiką uždaro vienus pirmųjų ir atidaro su paskutiniaisiais.

G. Plytnikas: Čia turbūt didžiausia ironija: kai reikia uždaryti, kino teatrai paminimi, kai pradedama atidarinėti – dingstame kažkokioje renginių košėje. Ačiū Dievui, tiesa triumfavo, galų gale grįžome ten, kur ir esame – kultūros sektoriuje.

Perskaičiau šūsnį studijų – nebuvo nė vieno užsikrėtimo kino teatre visoje planetoje. Pietų Korėjoje kino teatrai net ir dabar neribojami, pilnai veikia.

Kino teatruose apskritai negali plisti joks virusas. Tai ne mano nuomonė, o akademinių studijų įrodymai. Kino teatro salėje per 20 minučių oras pilnai pasikeičia. Kol sėdite seanse, oras pilnai pasikeičia 6 kartus.

Žiūrovams sėdint šachmatine tvarka, kai leidžiama 50 procentų, atstumo visiškai pakanka, kad virusas neužsikabintų. Jis ištraukiamas pro ventiliacijos angas. Tai – technologinė pusė.

Kitas dalykas, žmogus teatre, kino teatre ar kitoje vietoje ramiai sėdi, nekalba. Žiūri tiesiai ir nėra jokio veiksmo. Ši liga sklinda aerozoliniu būdu. Tai įrodyta.

N. Pumprickaitė: Radau tokį skaičių, kad 48 proc. žmonių skaitė fizines knygas. Lietuvos leidėjų asociacija atliko tyrimą apie COVID-19 pandemijos įtaką per pirmąjį karantiną. Išvados teigia, kad iš 80 leidėjų 32 patyrė labai rimtų sukrėtimų, apie du trečdalius patyrė žymų pardavimų sumažėjimą. Tačiau maždaug šeštadalis leidėjų sugebėjo pardavimus apie 20 proc. padidinti. Kaip sekasi „Tyto albai“?

L. Varanavičienė: Užsikrėsti knygyne rizika kur kas menkesnė nei prekybos tinklo parduotuvėje perkant maistą. Tačiau knygynai buvo uždaryti ir tai sukėlė minėtą šoką per pirmąjį karantiną. Tik jis truko neilgai, žmonės mikliai persiorientavo ir ėmė pirkti internetu, tad per antrąjį karantiną pardavimai augo kartais.

Apklaustieji pasakė, kad 69 proc. jų 2020 metais skaitė knygas, ir tai pati populiariausia laisvalaikio forma. Šitam segmentui viskas tik į gera, nes žmonės turi daugiau laiko. Jie staiga pamatė, kad turi išsilavinimo spragų.

N. Pumprickaitė: Tai jums visai neblogai tas karantinas.

L. Varanavičienė: Lietuviai skaito vis daugiau lietuvių autorių ir tai puikus rodiklis. Mūsų rinkoje lietuvių ir verstinių knygų proporcija keičiasi lietuvių autorių naudai, tai didžiulis laimėjimas. Jūs, kolegos, kalbate, kaip reikės grįžti į normalų gyvenimą. Mes sprendžiame kitą problemą: ar žmonės skaitys, kai atsidarys muziejai, prasidės koncertai? O gal sakys: ačiū, atsiskaičiau visam gyvenimui. Manau, žmonės vis tik išsiugdė įprotį skaityti.

Beje, nepaprastai smarkiai padidėjo žmonių kūrybiškumas, jie pradėjo rašyti. Išaugo žmonių, kurie rašo arba dienoraštį, arba laišką, kartais net popierinį, procentas. Kartais apskritai pradeda užsiimti literatūrine kūryba, ir aš savo aplinkoje turiu žmonių, kurie pradėjo tapyti. Na, nes tiesiog tam turi laiko.

N. Pumprickaitė: Pone Koršunovai, kada jūs pasiruošę atsidaryti?

O. Koršunovas: Žinau, kad teatrai gali garantuoti absoliučiai saugų lankymą. Yra elektroniniai bilietai, žinoma, kas ateina, jeigu ten būtų koks susirgimo atvejis. Tai kur kas saugiau nei barai.

N. Pumprickaitė: Iš tiesų verslui 30 milijonų yra skiriama, kad jie galėtų padengti maždaug trims mėnesiams savo testavimo išlaidas. Po maždaug 12 eurų kiekvienam testui. Ar kultūros žmonės patenka tarp tų 30 milijonų?

S. Kairys: Sutarta su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kad tame pakete turi atsirasti ir kultūros ar kūrybinis sektorius. Šioje vietoje problema išsispręs.

N. Pumprickaitė: Kada numatomas atidaryti teatras, kokie rodikliai turi būti?

S. Kairys: Jeigu teisingai pamenu, regis, 50 atvejų 100 tūkst. per 14 dienų.

O. Koršunovas: Tokiu atveju mes ir vasarą neatsidarysime. Ministras ramiai sako, kad atsidarysime paskutiniai, lyg taip ir turėtų būti. Neturi taip būti. Kultūros ministerija turi Vyriausybėje aiškinti ir reikalauti, kad būtų atidaryta ne tokiais skaičiais, o pagal realias aplinkybes.

G. Plytnikas: Manau, kai bus paskelbta data, kad galime pradėti dirbti, mums dar reikės poros savaičių pasiruošti. Yra gamintojų, platintojų, prodiuserių grandinė.

Kitas dalykas, jei lankėtės kuriame kino teatre prieš uždarymą, turbūt matėte, kad atrodėme kaip Pentagonas. Esame geriau pasiruošę virusui nei Kapitolijus – riaušininkams.

N. Pumprickaitė: Kiek Vyriausybėje kreipiama dėmesio į kultūrą kaip tokią?

S. Kairys: Šis planas gyvuoja savaitę. Tad dar tikrai turime laiko ir galimybių ir galime tikėtis peržiūrėti dalykus. Kultūros ministerija visada bus kultūros pusėje. Tačiau esu visos Vyriausybės narys, tad nuolatinės diskusijos neišvengiamos.

N. Pumprickaitė: Norite pasakyti, kad kiti ministrai jūsų nepalaiko?

S. Kairys: Ne, taip nenoriu pasakyti. Kultūros įstaigos neturi atsidaryti vėliau nei prekybos centrai. Yra daug dalykų, kuriuos tikrai ne Kultūros ministerija gali pakomentuoti ir paaiškinti. O mes savo ruožtu tikrai stengsimės atstovauti sektorių, kad tas planas jam būtų kuo palankesnis.

L. Varanavičienė: Visi laukiame skiepo, tada jausimės saugūs. Tačiau skiepo nuo mūsų nerimo, vienatvės ir atitolimo nuo pamatinių vertybių nebus. Jį reikės patiems susikurti.

Knygynus prilyginome vinių parduotuvei ar bet kokio kito dalyko ir tiesiog uždarėme. Beje, mažesni knygynai periferijoje vargiai atsidarys.

Sutinku, kad negalėjo vykti knygų mugė, kuri paprastai prasidėdavo štai kitą savaitę.

Turime grįžti į kino sales, teatrą, turime grąžinti bibliotekų renginius. Turime grąžinti koncertus, nes staigiai vienos dienos skiepo čia būti negali, kad vėliau įsidrąsintume išeiti ir į didesnius kultūros renginius.

N. Pumprickaitė: Pone ministre, ar jaučiate nuoskaudą dėl kultūros sektoriaus ribojimų? Lenkija štai eksperimento būdu atsidarė. Jei ką, užsidarys. Ar mes pasiryžtume tokiam eksperimentui?

S. Kairys: Nežinau, man sunku kalbėti už visą Vyriausybę. Yra dar opcija atlaisvinti karantiną pagal savivaldybes. Kokį kelią pasirinksime, priklausys nuo mūsų. Tik mažas segmentas verslo yra atlaisvintas ir taip pat žiūrima, kaip tai veiks. O verslas plačiąja prasme dar tikrai sukaustytas ir surakintas.

Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė