Kultūra

2021.02.16 22:34

Aidas Marčėnas Vasario 16-osios naktį: kovodami su Lietuvos priešais pradėkite nuo savęs

Baltušio, Gedos, Martinaičio, Marčėno ir Sventicko knygų ištraukos
LRT.lt2021.02.16 22:34

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją, Rašytojų sąjungos leidykla kviečia atsiversti lietuvių autorių knygas. Skaitytojams pateikiame citatas iš Juozo Baltušio, Sigito Gedos dienoraščių, Marcelijaus Martinaičio publicistikos knygų „Viskas taip ir liks“ ir „Iki Sąjūdžio ir po jo“, Aido Marčėno eseistikos knygos „Sakiniai“ ir Valentino Sventicko užrašų ir esė knygos „Dar gurinių“.

Tekstuose aprašyta rašytojų kasdienybė, prisiminimai, to meto aktualijos, net sapnai. Čia viskas skirtinga, asmeniška, tačiau šiuos tekstus sieja vienas dėmuo – Vasario 16-oji, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pranešime žiniasklaidai.

Juozo Baltušio dienoraščiai

1972 VASARIO 16. TREČIADIENIS

Maskva. Tęsiame seminarą. Pasisakymai iš vietų. Kartais įdomu. Kai ką bus galima pritaikyti savo veikloje, Lietuvoj. O visumoj – nuobodybė. Vakare aplankiau Vidą Churginienę. Guli vienoje Maskvos ligoninių. Sunkiai serga inkstais. Moteris 32 metų, o pasveikti nėra jokios vilties. Radau ją gana smagią, mane pamačiusi net rankomis suplojo iš džiaugsmo.

Toje pat palatoje guli kita moteris. Jau penkeri metai. Išėjo su vyru grybauti, atsisėdo ant drėgnos žemės, šito užteko. Išvaizda baisi. Ligoninėj – daug moterų, daugiausia – jaunų. Smagios visos, ir – visos beviltiškai serga. Šiandien, beje, taip vadinamos nepriklausomos Lietuvos paskelbimo diena. „Amerikos balsas“ duoda daug medžiagos, žiauriai puola tarybinę santvarką.

1977 VASARIO 16. TREČIADIENIS

Buvau pas gydytoją Bagdonienę. Ištyrė viską. Širdis tvarkoj, bet galvos kraujagyslių spazmai sustiprėję. Ir skrandis pervargęs: pakenkė keptos žuvies patiekalai. Išrašė man „Stugerono“, dar kažkokių tablečių. Gal ir padės.

Svaigstančia galva sėdėjau Taikos gynimo komiteto posėdyje, šiaip taip išlaukiau pabaigos. Šiandien M. Meškauskienei 70 metų. Ta proga ėjome abu su Monika sveikinti į namus, nunešėm tulpių. Nemaloni tai moteris, visuomet žiūrėjusi į mane iš aukšto, bet reikia nueiti. Buvo ir daugiau žmonių: Paleckiai, Marcinkevičiai, Savickai, Gedvilas, Bordonaitė, Kymantaitė, Niunka, Korsakai...

Išgėrėm truputį, išėjom. Nelabai kur mes bepritampame su Monika. Atvirai pasakius, ir vienas su kitu nebelabai sutampame: konfliktai ir konfliktai. Ir nieko nepadarysi. Skirtis per vėlu. Kur dėsies žmogus, su kuo gyvensi? Vesti kitą? Per vėlu. O vienas gi vis tiek neišbūsi. Štai šitokie reikalai, velniai kur griebtų. Niekad nemaniau, kad į senatvę atsidursiu niekam nereikalingo žmogaus situacijoj ir šitaip nemokėsiu susitvarkyti savo reikalų.

1986 VASARIO 16. SEKMADIENIS

Nelabai lengva po vakarykštės išvykos ir vaišių, bet nieko. Netyčia prisiminiau, kad būtent šiandien Vasario 16-oji, buvusios Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo diena. Ir susimąsčiau, kaip atžymėdavome šitą dieną mano jaunystėje, kokios iškilmės buvo ruošiamos, pavaliui vis labiau nusilpstančios, supilkėjančios.

Žmonės jau suprato, kad jokios nepriklausomybės Lietuvai nesulaukta, gyvenimas sunkus, spaudžia krizė, ūkininkai prasiskolina, daugelis bėga į užsienį ieškotis duonos. Miestuose – bedarbė, valdančiose sferose – korupcija, kyšiai, valstybės turto grobstymai, ir – tarpusavio rietenos, rietenos, rietenos, dažnai nė nebesusigaudant, vardan ko tos partijos (Tautininkų, Krikščionių demokratų, Valstiečių liaudininkų) tarpusavyje riejasi. Komunistų partija veikė pogrindyje. Nelabai stipriai jautėme jos veiklą, daugiau iš girdų žinojome, bet ji buvo, dirbo, ruošėsi ateičiai. Taigi.

Ir susimąsčiau dar, kad, objektyviai kalbant, nūnai laikai nepalyginamai šviesesni, ypač mūsų nedidelės tautos nacionalinės kultūros vystymo prasme. Šitiems reikalams niekuomet neturėjo tokių palankių sąlygų kaip dabar. Dažnokai girdžiu kalbas visokias: girdi, vyksta rusinimas Lietuvos, smaugiama žmonių iniciatyva, gyvename beteisiškai, uždaryti, užsienin neišleidžiami, ir kitokių šnekų.

Žinoma, sunkumų visokių yra, tačiau kada Lietuvoje ėjo knygos lietuvių kalba šitokiais tiražais kaip dabar, kada mokėsi kiekvienas ketvirtas žmogus, kada taip kūrybiškai veikė lietuvių teatrai, vystėsi kinematografija, augo menas, muzika, literatūra? Nebuvo nieko panašaus nuo pat Martyno Mažvydo laikų. Apie šitai reikia mąstyti, šitai branginti. Ir daugiau reikia sutartinumo darbe, platesnių užmojų, drąsesnių sprendimų. Taigi šitaip! Labai ir labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių.

Sigitas Geda „Žalieji pergamentai“

2006. Vasario 16, ketvirtadienis.

Še tau, boba!

Jau porą metų neužrašinėjau sapnų, beveik neatsimindavau ką sapnavęs. Jeigu atsimindavau, atsainiai numodavau... Prieš dvi dienas (o ir ankstėliau) ėmė lankyti košmariški sapnai. Paskutiniame dėjosi tokie dalykai: ėjau per laukus, rinkdamas surūdijusius gelžgalius. Maniau, niekam nereikalingas daiktas! Prie lūšnų užpuolė mane kupeta vaikiščių. Šaukė: „Čia mūsų, čia mūsų!“ Iš pradžių atsikalbinėjau, paskui pamačiau, kad juokai menki. Puolė mane. Vos apsigyniau su gelžgaliu.

Praėjo para, maniau, nieko tokio. Kur tau! Šiandien viskas pasitvirtino. Išlindo į paviršių visos mano gyvenimo istorijos, ligos, negandos. Puolė su įsiūčiu. Tikriausiai – nepavyks atsiginti. Viskas, kas yra išgyventa, sugrįžta. Keršija dešimteriopai. Tokia logika.

Valentinas Sventickas „Dar gurinių“

Lapas

Joks atsitiktinumas, kad Nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1918 m. vasario 16-ąją originalą atrado profesorius Liudas Mažylis. Kodėl taip sakau? Todėl, kad vaikystėje, kai buvo šiaip mažylis, jis jau kolekcionavo – medžių lapus. Džiovindavo juos sudėjęs į knygas tarp popieriaus lapų, greta priklijuodavo juostelę, ant kurios užrašydavo medžio pavadinimą. Taigi nuo vaikystės ieškojo LAPO. Ir rado.

Marcelijus Martinaitis „Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai“

Vasario 16, nors ir vėl persekiotų, ji vis tiek būtų minima šeimose, pažįstamų rate, net tremtyje, kalėjimuose. Jai minėti lyg ir nereikia oficialių renginių.

Marcelijus Martinaitis „Iki Sąjūdžio ir po jo“

1991 m. VAKAR IR RYTOJ

Likimas, šalia viena kitos sustumdamas dvi mums labai svarbias Lietuvos Nepriklausomybės datas, tarsi pasirūpino, kad būtų aiškesnis jų genetinis ryšys. Viena jų, išmėginta, darbais ir veiksmais patvirtinta, jau yra istorinė, jos reikšmė visuotinai suvokiama, ja remiamasi kaip pagrindiniu mūsų valstybingumo teisiniu šaltiniu, kita – vos metų, atrodžiusi pagreitinta, neišnešiota, panašiai kaip kažkada Vasario 16-oji. Ji jau pradeda būti savarankiška švente, bet dar nešventa.

Pernai kovo 11 ir 12 dienomis, apimti džiugesio, negalvojome, kiek ji dar pareikalaus mūsų aukų ir aukojimosi, ir tos aukos jau yra, ir jos visus darbus daro šventus, neatšaukiamus, įteisina tai, kas buvo paskelbta žodžiu. Išsipildė ar neišsipildė mūsų viltys, laiku ar ne laiku žengtas lemtingas žingsnis, bet Kovo 11-oji vis dėlto buvo. Ta diena šiandien atrodo kitaip, per metus išaugo jos reikšmė, ji tapo riba, kurios peržengti atbulomis jau neįmanoma.

Tai daugiausia, ką per tuos metus pasiekėme ir supratome. Juk ir Vasario 16-oji ne iš karto pasidarė tuo, kuo tapo po metų, dešimties, dabar. Ji galėjo likti tik kelių Aktą pasirašiusių žmonių drąsiu vienkartiniu iššūkiu, jeigu svarbiausi darbai nebūtų padaryti po to – sudėtos aukos, parodyta valia ir išmintis.

2008 m. 100 VALSTYBINGUMO ŽODŽIŲ

Vasario 16-osios aktas yra atviras ir mūsų valstybės ateičiai. Beje, toks jis buvo visada, net slogiais bolševikinės okupacijos metais: jo galiojimą patvirtino partizanai, mūsų išeiviai, pogrindžio spauda, disidentai, pagaliau – Sąjūdis, kuris tapo visos tautos balsu ir kurio dvidešimtmetį minėsime šiais metais.

Nesuklysiu pasakęs, kad šis Aktas skubino įvykius ir 1988–1990 metais, juk tada, galima sakyti, pati tauta Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje stūmė į priekį būrį veikliausių žmonių, kad jie dar kartą patvirtintų Vasario 16-osios dokumento tęstinumą ir teisėtumą.

Aidas Marčėnas „Sakiniai“

Numirė Justinas Marcinkevičius

Šįryt, giedrą, ramią ir šaltą ligi šiandien aštuoniasdešimt ketverius metus vienvaldžio Jono Basanavičiaus vasario šešioliktąją, Rasų rajone iš namelių kaminų dūmams kylant tiesiai į dangų, ir Justino Marcinkevičiaus gyvenimas, mirties data simboliškai pateisindamas mūsų, pusę amžiaus daugiau ar mažiau nuosaikiai kolaboravusių, likimus, išsipildė ligi galo, tad dar sykį užuojauta jums, panelyte mirtie.

***

Ir jums, nuosaikiems tremtiniams, tebus tai žiemos teologija ir vyno stebuklas: šiandien liaudies poetas tampa tautos poetu, nes žinome, kad tauta verta tokios valdžios, kokios nusipelnė, ir sužinosime, kad verta tokio poeto, kokio verta, – palankaus, parankaus, suprantamo, giedamo ir dainuojamo, didesnio nei vidutinis, didėlesnio nei save gerbiantis susigraudinęs average lietuvaitis.

***

Prasideda knygų ir mirties mugė.

***

Justinas Marcinkevičius kaip poetas bus vertinamas už programinę, taikomąją poeziją. Bet tikroji jo poezijos vertė – didžiųjų darbų paraštėse, niekučiuose. Ten – tik ten – sunkiai alsuoja gyvybė.

***

„Justinas Marcinkevičius manęs paklausė – kiek, kiek dar liko ligi Vasario 16-osios?“ – mito kūrėja Viktorija Daujotytė. Net jei Justinas Marcinkevičius iš tiesų jos to klausė. Jei ir neklausė – liudininkų vis tiek atsiras.

Esė Vasario 16-osios naktį. Savęs link

Jiems: kovodami su Lietuvos priešais pradėkite nuo savęs. Tau: kovodamas su kovotojais su Lietuvos priešais pradėk nuo savęs.

Sau: kovodamas su kovotojais, kovojančiais su kovotojais su Lietuvos priešais, pradėk nuo savęs. Jiems, tau, sau: kovodami su manimi, pradėkite nuo savęs.

Aleliuja

Paskutinį kartą su tėvu kalbėjomės telefonu savaitę prieš jo mirtį. Tėvas paskambino pasveikinti su Vasario šešioliktąja, bet ištarė, ką ištardavo per kiekvienas Velykas: „Aleliuja!“ Pasveikino su Velykom, kurių nebesulauks.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt