Kultūra

2021.02.15 14:50

Nacionalinės premijos – išdalytos: susapnuota filmavimo aikštelė, gyvenimas kaip nuotykis ir lemtingi susitikimai

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.02.15 14:50

2020 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai, laikantis visų būtinų saugumo reikalavimų dėl tebesitęsiančios pandemijos ir karantino, pagerbiami ceremonijoje, kurios vaizdo įrašą galima žiūrėti LRT PLIUS televizijos kanalu.

2020 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais paskelbti kūrėjai: rašytojas Saulius Tomas Kondrotas premiją pelnė už pasaulį be ribų literatūroje, kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius – už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas, aktorė Regina Šaltenytė – už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę, muzikologė Rūta Stanevičiūtė – už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą, architektas Gintaras Balčytis – už miestui ir žmogui atvirą architektūrą, dailininkė Eglė Ridikaitė – už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.

2020 metų Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija skirta Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkui Jonui Rudzinskui.

„Galima daug kalbėti apie tai, ko nėra, ko trūksta, – nėra plojimų, jaukios kolegų ir bičiulių šventės, kaip ir koncertų, spektaklių, parodų. Bet kalbėkime apie tai, kas buvo, yra ir bus tol, kol būsime. Nėra joks atsitiktinumas, kad šios premijos įteikiamos Vasario 16-osios proga, – kultūra kuria nematomus saitus, mus, piliečius, buria į vieną valstybę“, – kalbėjo G. Nausėda ir linkėjo kuo greičiau grįžti prie įprasto mėgavimosi kultūra, menu.

Nacionalinių premijų komisijos pirmininkas Audrius Stonys tvirtino: „Bandymas menininką sušukuoti, pajungti programų vykdymui tampa Prokrusto lova.“ „Menininkas – vartai į kažką neišmatuojamo. Ačiū, kad esate tais vartais, kad turite drąsos būti tuo kažkuo daugiau“, – kalbėjo A. Stonys.

J. Tomaševičius teigė į kiną atėjęs laikinai ir atsitiktinai ir išėjęs tik tada, kai nebeliko Kino studijos. „Mėgau filmuoti ir dirbti su aktoriais. Operatoriai buvo pirmi žiūrovai kiekvieno filmo, kiekvieno epizodo“, – kalbėjo 30 filmų nufilmavęs J. Tomaševičius. „Kartais susapnuoju, kad esu aikštelėje ir filmuoju, nuo to man tampa lengva ir gera“, – sakė jis.

S. T. Kondrotas dėkojo močiutei, kuri išmokė jį skaityti, Seredžiaus bibliotekai, kuri leido jam perskaityti visas ten buvusias knygas, mamai, kuri nevaržė ir net pritarė jo sumanymams. Jis teigė besivadovaujantis trimis principais: „Pirmasis – gyvenimas neturi kažkokio tikslo, mes paprasčiausiai gyvename, antras: gyvenimas – nuotykis, trečias – klausti kelio yra nesąmonė.“ Vėliau S. T. Kondrotas dėkojo ir giminės vyrams bei bičiuliams.

R. Stanevičiūtė teigė, kad Lietuvos muzika ir moderni Lietuvos tauta yra tampriai persipynusios. „Lietuvių muzikų bendruomenė niekuomet nesijautė pasyvi įvykių stebėtoja. Be muzikos pažangos nėra valstybės pažangos ir atvirkščiai. Šiandien lietuvių muzikai gyvena visame pasaulyje – sunku aprėpti jos gausą ir įvairovę. Lietuvių muzikai pastaruoju metu kaip niekad sėkmingi. Įsiklausykime į meną – meistrystė kartais geba ištarti daugiau nei racionalus protas“, – teigė R. Stanevičiūtė.

R. Šaltenytė sveikino ne tik laureatus, bet ir pretendentus. „Aktoriaus profesija – priklausoma profesija, tavo gyvenimo tema turi sutapti su režisieriaus statomo spektaklio tema, tada susitikimas gali būti lemtingas, dėl to susitikimo ir verta tapti aktoriumi“, – kalbėjo ji. Prisiminusi Eimuntą Nekrošių sakė: „Genialūs kūrėjai savo darbais aplenkia laiką – gal net patys to nežinodami mato toliau už savo amžininkus.“

G. Balčytis sakė, kad premija – įpareigojanti: „Tampi lyg architektūros ambasadoriumi.“ Architektūra, anot jo, parodo visuomenės vertybes. „Ne kartą esu sakęs, kad architektui būti pažymėtam kaip menininkui – nelengva užduotis. Algimantą Nasvytį laikau pagrindiniu savo mokytoju, jis sakydavo, kad architektas – ne tik projektuotojas, bet ir visuomenės lyderis. Architektūra – sunkiasvoris menas. Begalė aplinkybių lemia pastato architektūrą, todėl labai svarbus savitarpio supratimas. Intelektualus užsakovas – kiekvieno architekto svajonė“, – sakė G. Balčytis.

E. Ridikaitė tvirtino, kad čia ją atvedė meilė. „Dėkingumas giminėms prišaukė ciklą „Babutas skaralas“. Kitas meilės objektas – miestas. Visada atrandu kažką naujo, nematyto. Norisi miesto nesugadinti, nesugriauti. Taip gimė darbų ciklas „Kultūringos grindys“, – kalbėjo menininkė.

J. Rudzinskas teigė, kad J. Basanavičiaus premija – įpareigojimas tęsti darbus. Jis dėkojo visiems, prisidėjusiems prie to, kad 2020-ieji buvo paskelbti Tautodailės metais.

„Nors šįkart vienas laukiamiausių kultūrinio gyvenimo įvykių vyksta neįprastame kontekste, tikiu, kad tai neužtemdys pakilios nuotaikos nei laureatams, nei visuomenei. Sveikindamas premijų laureatus ir visą kultūros bendruomenę linkiu visų pirma išlikti sveikiems, kūrybingiems ir toliau tęsti savo prasmingą misiją“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio.

Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Premija skiriama už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. Premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt