Kultūra

2021.02.08 23:01

Atsitiktinai kine atsidūręs operatorius Tomaševičius: niekada nedariau filmo prizui gauti

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.02.08 23:01

„Šitos šukės – mano gyvenimas. Na ką, gražus buvo gyvenimas, aš nesigailiu, kad dirbau kine“, – taip Jonas Tomaševičius kalbėjo prieš septynerius metus, kai už viso gyvenimo nuopelnus buvo įvertintas Lietuvos kino akademijos apdovanojimu „Auksine gerve“. Šiemet 83-ejų kino operatoriui bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo indėlį, už kino vaizdo poetikos aukštumas. Kine operatorius nedirba jau kelis dešimtmečius, tačiau sako – džiaugiasi galėjęs būti jo dalimi.

Tęsiame ciklą apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus. Operatorius J. Tomaševičius premija įvertintas už kino vaizdo poetikos aukštumas.

„Tas įvertinimas man reiškia, kad ėjau kažkaip teisinga kryptim, ta prasme, kad jausdamas, kartais nejausdamas, niekada nedariau filmo prizui gauti. Aš turiu jau į tą scenarijų kaip į kokius kailinius įlysti, išnagrinėti, pajusti, viską ir pažiūrėt, ką aktoriai dar atneša.... Pažiūrėjus, kiek aš padariau tų filmų, jie turėjo labai gražų įvertinimą, vis tiek turėjo įvertinimą. Kaip ten bebūtų, mano filmai – dalis to kinematografo, kuris buvo, ne viską nufilmavau Lietuvoje, buvo ir kiti“, – pasakoja J. Tomaševičius.

Plačiau reportaže:

Pažintis su operatoriumi Jonu Tomaševičiumi: režisieriai stodavo į eilę, norėdami dirbti būtent su juo

Į kiną J. Tomaševičius pasakoja patekęs atsitiktinai – jam 18-mečiui pasiūlė pavaduoti operatoriaus asistentą. Prieš tai jis bandė stoti į geležinkeliečių mokyklą, vėliau į dar kelis technikumus. Sako nežinojęs, kuo pats norėtų būti. Tačiau padirbęs kino studijoje suprato, kad šis atsitiktinumas neatsitiktinis.

Po dešimtmečio jis baigė Visasąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje ir tik grįžęs dirbo antruoju operatoriumi pas Vytautą Žalakevčių filme „Niekas nenorėjo mirti“. Filmo operatorius buvo Jonas Gricius, jį J. Tomaševičius vadina didžiuoju mokytoju.

„Amato greitai išmokau, čia buvo Jonas Gricius, jis man daug davė ir mane kartu su savimi paimdavo į uždaras medžiagos peržiūras, būdavo režisierius, dailininkas. Jis paimdavo savo asistentą į scenarijaus aptarimus. Susitikimuose su įvairiomis asmenybėmis, aš kaip kempinė sutraukdavau į save visokias idėjas ir tokiu būdu mokiausi“, – nurodo operatorius.

J. Gricius taip pat buvo tas žmogus, kuris trisdešimtmetį J. Tomaševičių padrąsino imtis pirmosios didelės savarankiškos kino juostos – filmuoti „Posūkį“. J. Tomaševičius sako, kad atsitiktinumas, per kokį ir pats pateko į kiną, dažnai nutinka ir filmuojant.

J. Tomaševičius dirbo su tokiais režisieriais kaip Almantas Grikevičius, Marijonas Giedrys, Gytis Lukšas, Raimondas Vabalas, Algimantas Puipa ir sako, kad svarbiausia jo užduotis dirbant su kiekvienu iš jų buvo padėti aktoriams atsiskleisti ir sukurti filmo atmosferą.

„Jų stilius įvairus, tas yra labai sudėtinga – pereiti iš vieno į kitą. Bet vis tiek, kai įsigilini į medžiagą, važiuoji paieškoti, plenerų, natūrinių objektų, pajunti ir taip aktoriai atneša nuotaikos savo, tą visą reikia kažkaip sukoncentruoti į vieną kažkokį paveikslėlį ar stambų planą ir gauti bendrą nuotaiką. Galima vieną sceną padaryt liuksininę, kita nepasiseks, bet šalia sumontuotų, ji įgauna tą atspalvį. Čia yra plonybių, net sunku apibendrinti, išaiškinti“, – tikina jis.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos Jonui Tomaševčiui ir dar penkiems laureatams bus teikiamas Vasario 16-osios išvakarėse.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt