Kultūra

2021.02.09 21:46

Gimbutienę prisimenant: „Turi išdrįsti pavirsti juoda avele, tai daug sunkiau, nei mekenti unisonu“

Algimantas Merkevičius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas2021.02.09 21:46

„Kad galėtum kurti ir ką nors nauja pasakyti, ko dar kiti nepasakė ar nepastebėjo, turi būti visiškai laisvas. Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais, kas daug sunkiau, negu mekenti unisonu“, – sakė Marija Gimbutienė 1993 metais jai suteikiant Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardą. 

„Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją… Vėliau, studijuodama Austrijoje ir Vokietijoje, profesoriaudama Harvardo ir Kalifornijos universitetuose, „neužsikabinau ant jokių autoritetų pečių“ ir nesekiau jokiais jau sukurtais modeliais. Mano darbai kaip upė tekėjo savo vaga. Kai dabar, gyvenimo pabaigoje, žiūriu iš perspektyvos, galvoju: kokia laimė, kad likau ištikima sau“, – tąsyk apie savo vieną pagrindinių gyvenimo ir mokslinės veiklos principų kalbėjo M. Gimbutienė.


Šių metų sausio 23 dieną sukako 100 metų nuo pasaulinio garso Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų archeologės, archeomitologijos mokslo pradininkės M. Birutės Alseikaitės-Gimbutienės gimimo. Šis reikšmingas jubiliejus yra gera proga prisiminti mūsų tautietę, neabejotinai žymiausią visų laikų lietuvių archeologę ir vieną garsiausių bei žinomiausių pasaulio archeologių.

Proga apžvelgti kai kuriuos jos mokslinius tyrimus, nuveiktus darbus, atradimus, padariusius milžinišką įtaką Lietuvos ir viso pasaulio archeologijai, taip pat mitologijai, religijotyrai, etnologijai, civilizacijų teorijai, indoeuropeistikai ir kitoms humanitarinių ir socialinių mokslų sritims. Jos paskelbti darbai, svarbi visuomeninė, kultūrinė ir mokslinė veikla padarė nemažą įtaką Lietuvos, JAV, Vakarų Europos kultūriniam gyvenimui, visuomeniniams ir politiniams judėjimams.

Po 20 amžiaus 8–9 dešimtmečiais ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusių jos knygų, skaitytų paskaitų Kalifornijos ir kituose universitetuose apie senosios Europos Deivės civilizaciją, indoeuropeistiką ir kitomis temomis M. Gimbutienė įgijo didelį būrį sekėjų, o kai kurių visuomenės grupių įvairiose pasaulio dalyse, ypač JAV, pati buvo beveik garbinama. Apie ją rašė pasaulio spauda, buvo kuriami dokumentiniai filmai, planuota sukurti meninį filmą. Jau iki šio paskutinio tyrimų etapo Gimbutienė sulaukė pasaulinio pripažinimo. Jai buvo teikiamos mokslo premijos, įvairūs apdovanojimai, ji kviesta skaityti paskaitų, pranešimų svarbiuose pasaulio mokslo centruose.

Per maždaug pusę šimtmečio trukusią aktyvią mokslinę veiklą M. Gimbutienė išleido daugiau nei dvi dešimtis knygų ir šimtus mokslinių, publicistinių bei kitokio pobūdžio straipsnių įvairiomis kalbomis. Skaitė paskaitas Harvardo, Kalifornijos, Vilniaus, Kauno ir daugelyje kitų universitetų. Su pranešimais dalyvavo daugybėje konferencijų ir kongresų įvairiose pasaulio šalyse.

Mokėjo daugelį Europos kalbų. Rašė lietuvių, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Jos knygos išverstos į įvarias pasaulio kalbas. Tai milžiniškas mokslinis, kultūrinis palikimas, kurį nėra paprasta aprėpti, suprasti ir sistemiškai pateikti. Kuo daugiau giliniesi į M. Gimbutienės darbus, tuo geriau suvoki, kokia tai buvo ypatinga, išskirtinė asmenybė, koks milžiniškas jos indėlis į pasaulio ir Lietuvos archeologiją, senųjų religijų pažinimą, mitologiją, senąją kultūrą, meną ir į kitas sritis.

Marijos Gimbutienės asmenybė

Kaip ir daugelį žmonių, M. Gimbutienės asmenybę formavo šeima, kultūrinė bei gamtinė aplinka. M. Alseikaitė (būsima Gimbutienė) gimė Vilniuje gydytojų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje. Tėvas lietuviškos spaudos draudimo metu rašė straipsnius į lietuvišką spaudą: „Varpą“, „Ūkininką“; buvo 1905 metų Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis. 20 a. pradžioje dirbo karo gydytoju, rūpinosi lietuvių karių, lietuvybės reikalais; buvo Lietuvos Tarybos, Lietuvių mokslo draugijos narys, lietuviškų laikraščių steigėjas ir redaktorius.

Alseikų namuose lankėsi Jonas Basanavičius, Vydūnas ir kiti lietuviai inteligentai. 1918 metais grįžęs į Vilnių, D. Alseika įsteigė polikliniką (ji tapo pirmąja Vilniaus lietuvių ligonine) ir joje išbūdavo visą ilgą darbo dieną, o nakties dalį skirdavo lietuviškų laikraščių redagavimui, straipsnių ir knygų rašymui. Mažoji Marija dienoraštyje rašė, kad tėvą pamatyti buvo labai sunku, nes jis vis dirbo ligoninėje. Norėdama su juo pabendrauti, atsikeldavo 4 valandą nakties (jau tuo metu buvo valinga) ir tik tada, jam rašant, galėjo bent trumpai pabendrauti. Lietuviška patriotiška aplinka formavo būsimos archeologijos įžymybės pasaulėžiūrą, išugdė meilę lietuvių tautai, gimtajam Vilniui, Lietuvai.

1931 m. šeima (išskyrus tėvą) persikėlė į Kauną, ten M. Alseikaitė baigė gimnaziją ir pradėjo tautotyros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Etnikos katedroje. Lietuvių tautos tyrimai jau tada jai atrodė labai svarbi, prasminga veikla. 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno buvo perkeltas į Vilniaus universitetą ir tų pačių metų pradžioje su didžiausiu džiaugsmu Marija grįžo į gimtąjį miestą ir Vilniaus universitete pradėjo archeologijos studijas, vadovaujamas dr. Jono Puzino.

Studijavo su dideliu entuziazmu. Studijas sėkmingai baigė 1942 metų birželio 3 dieną, apgindama diplominį darbą apie laidoseną Lietuvoje geležies amžiuje. Tema buvo nauja, mažai iki tol Lietuvoje tyrinėta. Studijų Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete metu M. Alseikaitė klausė kursų, atliko praktiką bei rašto darbus iš archeologijos, etnologijos, tautosakos, mitologijos, religijotyros, kalbotyros, literatūros ir panašių sričių. Studijos Lietuvos universitetuose buvo ypač svarbus jos gyvenimo etapas, o išklausyti kursai ir juos skaitę profesoriai stipriai paveikė jos tolesnę mokslinę kryptį.

Baigusi studijas, nepaisydama karo sunkumų, atsiradusios šeimos (vyro ir dukros), M. Gimbutienė entuziastingai ėmėsi mokslinių darbų. Dienoraštyje ji rašė, kad, užbaigus studijas, kilo didžiausias noras dirbti, būti naudingai Lietuvai. Pradėjo rinkti duomenis ir rašyti daktaro disertaciją, rašė mokslinius straipsnius. Jau 1943 metais buvo publikuota keletas jos straipsnių lietuviškoje spaudoje apie priešistorinę religiją, mirusiųjų deginimo papročius, laidosenos raidą ir kitomis temomis. Disertacijai pasirinkta tema apie laidoseną Lietuvoje priešistoriniu laikotarpiu. Intensyviai dirbdama, disertaciją baigė 1944-ųjų kovo mėnesį ir šio mėnesio 26 dieną įteikė Vilniaus universitetui. Deja, artėjo frontas ir disertacija liko neapsvarstyta.

1944 m. rugsėjo mėnesį, artėjant frontui, M. Gimbutienė kartu su vyru ir dukra nuo sovietų kariuomenės pasitraukė iš Lietuvos. Apsistodavo tai viename, tai kitame Austrijos ar Vokietijos mieste arba kaime. Nepaisydama patirtų didelių sunkumų karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais ir net realių grėsmių, M. Gimbutienė ir toliau stengėsi dirbti mokslinį darbą. Skaitė archeologinę literatūrą; atsidūrusi viename ar kitame Vokietijos ar Austrijos mieste, kur veikė universitetas ir buvo skaitomos archeologijos paskaitos, įsiprašydavo jų pasiklausyti; vertė Vilniuje parašytą disertaciją į vokiečių kalbą.

Po ilgų klajonių 1945 metų rugsėjo mėnesio pradžioje Gimbutų šeima apsistojo nedideliame Vokietijos mieste Tiubingene. Šio miesto universitete išlaikė doktorantūros egzaminus, išleido disertaciją vokiečių kalba apie laidoseną Lietuvoje priešistoriniu laikotarpiu ir ją apsigynusi tapo filosofijos mokslų daktare. Vis dar tikėjosi grįžti į Lietuvą ir čia tęsti mokslinį darbą. Deja, sovietai iš Lietuvos nepasitraukė, svajonės neišsipildė. Apgynusi disertaciją, nepaisydama pokario sunkumų, tęsė mokslinę veiklą Vokietijoje. Rinko duomenis, rašė mokslinius darbus, aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje.

1949 m. prasidėjo naujas M. Gimbutienės gyvenimo etapas. Gavusi leidimą, ji su šeima atvyko į Bostoną (JAV) ir, neilgai trukus, sugebėjo įsidarbinti Harvardo universitete ir šio universiteto Peabody muziejuje. Gauti darbą padėjo pasitikėjimas savo jėgomis, geras kalbų mokėjimas ir Europos archeologijos žinios. Darbo pradžioje Harvardo profesoriams ji vertė archeologines publikacijas iš vokiečių ir lenkų kalbų. Didelis pirmasis įvertinimas Harvarde buvo pasiūlymas parašyti knygą apie Rytų Europos priešistorę. Ir vėl sunkus ir atkaklus darbas, norint įsitvirtinti, parašyti ir išleisti suplanuotus straipsnius bei knygą. Po kelerių intensyvių metų atėjo įvertinimas.

Šiame prestižiniame universitete ji tapo mokslo darbuotoja, o vėliau ir lektore. 1956 m. išleista pirma stambi M. Gimbutienės mokslinė monografija anglų kalba „The Prehistory of Eastern Europe“ („Rytų Europos priešistorė“). Šiame solidžiame darbe pirmą kartą archeologijos istorijoje apžvelgta kultūros raida didelėje Rytų Europos teritorijoje, tarp Baltijos jūros, Uralo kalnų, Kaukazo ir šiaurinės Rusijos bei Suomijos, mezolito, neolito ir vario amžiais. Knyga gausiai iliustruota, joje pateiktas didelis surinktų, išanalizuotų ir interpretuotų duomenų kiekis, panaudota gausi literatūra. Nemažai dėmesio knygoje skirta ir Rytų Baltijos regionui. Rašant minėtą knygą, buvo renkami duomenys ir kitoms knygoms bei straipsniams.

Prabėgus porai metų nuo knygos apie Rytų Europos priešistorę pasirodymo, 1958 m. M. Gimbutienė išleido knygą „Symbolism in Lithuanian Folk Art“ („Simbolizmas lietuvių liaudies mene“). Knyga sulaukė didelio atgarsio ir susidomėjimo. Ši knyga buvo pradėta rengti dar Vokietijoje 1947–1948 metais, o duomenys rinkti Lietuvoje studijų metais ir joms pasibaigus. Vokietijoje buvo parengtas ir pirmas šios knygos rankraštis. 1994 metais jau Lietuvoje šio veikalo pagrindu išleista knyga „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“.

Ši knyga, kaip ir kai kurios kitos jos knygos, yra aiškus įrodymas, kad nesvarbu, kur M. Gimbutienė gyveno –Lietuvoje, Vokietijoje ar JAV, lietuviška ir baltiška tematika jai buvo labai svarbi ir lydėjo per visą mokslinės veiklos laikotarpį. Kultūros simbolizmo reikšmę M. Gimbutienė suprato dar ankstyvoje jaunystėje. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje savo dienoraštyje ji rašė: „Žmonės mėgsta simboliką.“ Simbolikos tyrimai buvo atliekami per visą mokslinės karjeros laikotarpį, nepaisant, kokį regioną ar laikotarpį ji tyrinėjo.

Tautų kilmė ir raida: indoeuropiečių tyrimų laikotarpis

Indoeuropiečių ir baltų tyrimais Gimbutienė susidomėjo dar studijų metais. Kalbotyros ir kituose kursuose Lietuvos universitetuose buvo analizuojamos baltų ir indoeuropiečių kalbos, aptariamas baltų kalbų archajiškumas, tačiau, būdama archeologė, ji greitai suprato, kad tautų kilmei ir raidai nustatyti svarbūs ne tik kalbos, bet ir materialinės kultūros, archeologiniai duomenys. Jau rašant darbą apie Rytų Europos priešistorę, surinkta duomenų ir suformuota pirminė indoeuropiečių kilmės hipotezė.

Knygoje „The Prehistory of Eastern Europe“ („Rytų Europos priešistorė“) pirmą kartą pavartotas terminas „kurganų kultūra“. Juo įvardytos karingų, mobilių klajoklių, gyvulių augintojų bedruomenės, gyvenusios stepių zonoje į šiaurę nuo Kaukazo kalnų ir Juodosios jūros, naudojusios žirgus ir vežimus ir savo mirusiuosius laidojusios pilkapiuose. Tais pačiais 1956 metais tarptautiniame etnologijos mokslų kongrese Filadelfijoje ji pristatė savo kurganų teoriją, pagal kurią karingi stepių klajokliai protoindoeuropiečiai pamažu skverbėsi ir indoeuropizavo Europą. Tačiau tie metai buvo tik indoeuropiečių problematikos tyrimų pradžia. Nors koncepcija ir buvo suformuluota, naujas terminas paskelbtas, o dalis duomenų surinkti, ateity dar laukė ilgas ir intensyvus beveik poros dešimtmečių darbas šioje srityje.

Suprasdama tarpdiscipliniškumo svarbą, tyrinėjant šią mokslinę problemą, 1973 m. M. Gimbutienė kartu su Edgaru C. Polome, Raimo Auliu Antyila ir Regeriu Pearsonu indoeuropiečių tyrimų plėtojimui ir tarpdicipliniškumo skatinimui įsteigė specialų žurnalą, pavadintą „The Journal of Indo-European Studies“, ir ilgus metus buvo jo redaktorių komiteto narė. Žurnalas spausdino archeologinius, lingvistinius, antropologinius, mitologinius ir kt. straipsnius įvairiausiais indoeuropiečių problematikos klausimais. Buvo organizuojamos ir tarpdisciplininės konferencijos įvairių regionų indoeuropėjimui analizuoti. Leidžiama konferencijų medžiaga.

1994 m. rugsėjo mėnesį konferencija, kurios tema – Šiaurės Europos indoeuropizavimas, M. Gimbutienės iniciatyva buvo organizuota Vilniaus universitete (deja, jau po jos mirties), o 1996 metais išleistas konferencijos leidinys „The Indo-Europeanization of Northern Europe“ („Šiaurės Europos indoeuropeizavimas“). Grįžtant prie žurnalo ir konferencijų leidinių, M. Gimbutienė juose publikavo visą seriją straipsnių, kuriuose išplėtota kurganų teorija. Plačiai rašyta apie indoeuropiečių protėvynę, kilmę, kultūrą, religiją, ideologiją, laidoseną ir kt. Išskirtos trys pagrindinės indoeuropiečių bangos, atsiritusios į Europą (pirmoji 4400–4200; antroji apie 3500; trečioji 3000–2800 m. pr. Kr.), jų metu nauji gyventojai atvyko pradžioje į Pietryčių, vėliau į Vidurio ir Šiaurės Europą, pamažu asimiliavo vietinius senuosius europiečius.

1961–1963 metai – naujų permainų laikotarpis M. Gimbutienės gyvenime ir mokslinėje veikloje. 1961 m. birželio mėnesį, gavusi prestižinę Aukštesniųjų studijų centro prie Stanfordo universiteto stipendiją, M. Gimbutienė metams išvyko į šį Kalifornijos mokslo centrą. Ten užbaigė knygą „The Balts“ („Baltai“), kuri išleista Londone 1963 metais. Ši svarbi studija buvo pirmas archeologinis mokslinis darbas, skirtas baltams.

Knygoje rekonstruotas baltų susidarymas, aptarta apgyvendinta teritorija, kultūros raida, gyvenvietės, ūkis, laidosena, religija ir kitos temos. Šia knyga pasaulio visuomenė buvo supažindinta su ankstyvąja baltų tautų kultūros raida. Dviem išlikusioms, bet tuo metu okupuotoms baltų tautoms tai buvo svarbi moralinė parama. Po poros dešimtmečių – 1985 metais – Lietuvoje išleista pakoreguota ir papildyta naujais duomenimis nauja šios knygos versija – „Baltai priešistoriniais laikais. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“.

1963 metų rudenį Gimbutienė su dukromis persikėlė gyventi į JAV vakarinę pakrantę ir pradėjo dirbti Kalifornijos universitete, o kiek vėliau tapo šio universiteto profesore. Čia užbaigė kai kuriuos dar Harvarde pradėtus darbus. Vienas tokių darbų buvo dar 1956 metais pradėta rašyti knyga apie Vidurio ir Rytų Europos žalvario amžių. Tuo metu šio laikotarpio tyrimuose vyravo atskirų archeologinių objektų kasinėtos medžiagos ir archeologinių kultūrų bei joms būdingų radinių ir struktūrų aprašymas.

Kruopščiai surinkusi neįtikėtinai didelį kiekį duomenų, remdamasi laidosena, materialinės kultūros raida M. Gimbutienė tuos duomenis susintetino, sujungė į vieną sistemą, išskirdama tris pagrindinius šio laikotarpio raidos etapus, pavadindama juos Uneticės, Pilkapių ir Urnų laukų kultūrų etapais. Ši masyvi knyga su gausybe iliustracijų kelis dešimtmečius buvo parankinė įvairių šalių archeologams, besidomintiems šiuo Europos laikotarpiu. Knygos pradžioje Gimbutienė apgailestavo, kad nėra vieno atskiro darbo apie Europos žalvario amžių, tuo paskatindama britų archeologus Jonesą Colesą ir Anthony Hardingą imtis tokio darbo. Jis buvo išleistas 1979 metais.

Prabėgus keleriems metams, 1971-aisiais, išleista knyga „The Slavs“ („Slavai“). Taip realizuota dar viena sena idėja. Dar 1940 metais dienoraštyje ji rašė: „Kodėl man nenagrinėjus, pav., slavų ir baltų kultūrinių santykių?“ Paskelbtoje knygoje baltų ir slavų santykiai gana detaliai aptarti. Manau, kad ši knyga buvo ir didelio pasitikėjimo bei mokslinės kompetencijos šioje tyrimų srityje įrodymas. Gausios rytų, vakarų ir pietų slavų tautos gerą šimtmetį skelbė įvairias studijas apie slavų kilmę, kultūros raidą, keldamos įvairias, dažnai prieštaringas hipotezes. Nedidelės baltų tautos tyrinėtoja nepabūgo įsiterpti į šias mokslines diskusijas, paskelbdama savo slavų atsiradimo ir raidos teoriją.

Apie 1965 metus M. Gimbutienė pradėjo plačios apimties archeologinius kasinėjimus Pietryčių Europoje: Graikijoje, Italijoje, buvusioje Jugoslavijoje. Jos truko maždaug pusantro dešimtmečio. Neolito laikotarpio gyvenviečių kasinėjimų metu surasta pastatų liekanų, daugybė meno objektų, įvairiais ženklais puoštų skulptūrėlių ir kitos gausios archeologinės medžiagos. Jos lauko tyrimų publikacijos – stambūs mokslinių tyrimų tomai, kuriuose įvairiapusiškai išanalizuota ir interpretuojama lauko tyrimuose atrasta archeologinė medžiaga. Galima paminėti keletą jų. Du stambūs tomai buvo skirti Šiaurės Graikijoje kasinėtai Sitagroi gyvenvietei. Atskiroje knygoje detaliai dokumentuota Tesalijoje (Graikija) kasinėta Achilleion gyvenvietė.

Kasinėjimų metu suradusi gausią, išskirtinę archeologinę medžiagą, M. Gimbutienė ėmėsi ją kompleksiškai tyrinėti. Panaudota ne tik archeologijos mokslo tyrimų metodika. Kaip ir indoeuropiečių, baltų ir kitų sričių tyrimuose, pasitelkti mitologijos, religijotyros, lingvistikos, semiotikos ir kiti mokslai. 1972 m. M. Gimbutienė pirmą kartą tyrinėtą neolito laikotarpio Pietryčių Europos regioną pavadino senąja Europa. 8–9 dešimtmečiais šio regiono tyrimams ji skyrė pagrindinį dėmesį ir laiką.

Tarp 1974 ir 1991 m. paskelbtos keturios stambios, gausiai iliustruotus knygos, skirtos senajai Europai ir, pasak M. Gimbutienės, joje klestėjusiai Didžiosios Deivės Motinos civilizacijai: „The Goddesses and Gods of Old Europe. 6500–3500 BC. Myths and Cult Images“ („Senosios Europos deivės ir dievai. 6500–3500 m. pr. Kr. Mitai ir kulto vaizdai“); „The Gods and Goddesses of Old Europe. 7000 to 3500 BC. Myths, Legends and Cult Images“ („Senosios Europos dievai ir deivės. Nuo 7000 iki 3500 m. pr. Kr. Mitai, legendos ir kulto vaizdai“).

Ypač įspūdingos dvi paskutinės knygos. 1989 m. išleista knyga „The Language of the Goddess“ („Deivės kalba“) ir 1991 m. išleista „The Civilization of the Goddess. The World of Old Europe“ („Deivės civilizacija. Senosios Europos pasaulis“). Šiose knygose detaliai išanalizuota ne tik didelės Europos dalies neolito laikotarpio archeologinė medžiaga, bet ir ankstesni, pradedant paleolitu, priešistoriniai laikotarpiai. Pasak tyrinėtojos, neolito laikotarpiu, tarp 7000 ir 3500 m. pr. Kr., prieš šiame regione atsirandant indoeuropiečiams, gyvavusi taikinga žemdirbių civilizacija, kurios žmonės garbino Deivę Motiną. Visuomenė buvo ne hierarchinė, grįsta lygiateisiškumu, turėjo savo raštą. Jos ženklus M. Gimbutienė detaliai analizavo savo darbuose.

Žymus amerikiečių mitologas ir religijotyrininkas Josephas Campbellas M. Gimbutienės senosios Europos tyrimus ir atradimus lygino su Jean-Francois Champolliono pasiekimais egiptologijoje. Minėtuose darbuose M. Gimbutienė paskelbė ir visiškai naują požiūrį į civilizaciją. Ji teigė: „Civilizaciją aš suprantu kaip tokią kultūrą, kurioje kuriamos ir tausojamos moralinės ir meno vertybės, socialinė sistema yra subalansuota. Kiekvienas pilietis turi lygias teises, nėra hierarchijos, leidžiančios vienai gyventojų daliai slopinti ar išnaudoti kitą. Taip buvo senojoje Europoje ir visame senajame pasaulyje.“

Tyrinėdama šią tematiką, M. Gimbutienė dar kartą nepaisė autoritetų ir nusistovėjusių modelių. Ji pademonstravo turinti savo nuomonę, besiskiriančią nuo tuo metu vyravusios. Gerokai iki M. Gimbutienės tyrimų, jau 20 a. pirmoje pusėje ir ypač tuoj po Antrojo pasaulinio karo, civilizacijos teorija jau buvo suformuota ir nusistovėjusi. Vienas žymiausių pasaulio civilizacijų tyrinėtojų Anglijos istorikas, politikas, sociologas Arnoldas Josephas Toynbee tarp 1934 ir 1961 metų buvo paskelbęs dvylikos tomų studiją „A Study of History“ („Istorijos studijos“), kuri jam atnešė pasaulinį pripažinimą.

A. Toinbis lyginamuoju metodu išstudijavo įvairių laikotarpių ir pasaulio dalių civilizacijas ir paskelbė įvairiapusę jų analizę. Greta kitų gausybės teiginių jis tvirtino, kad visoms civilizacijoms būdinga hierarchinė struktūra. Kiti tyrinėtojai šiuo klausimu laikėsi tos pačios nuomonės – kad pačios ankstyviausios civilizacijos senajame pasaulyje atsirado 4 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje Mesopotamijoje ir Egipte ir kiek vėliau Šiaurės Indijoje ir Kinijoje, taip pat 2 tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje Pietų Europoje, Kretos saloje ir Pietų Graikijoje. Visos jos buvo hierarchinės, karingos, stratifikuotos. M. Gimbutienės visiškai naujas požiūris sukėlė aštrius debatus. Rašydama apie civilizacijos pabaigą ji teigė, kad vėlyviausias senosios Europos civilizacijos etapas Kretos saloje išsilaikė iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. vidurio.

M. Gimbutienė nebuvo tradicinė archeologė, užsiimanti vien kasinėjimais bei archeologinių struktūrų ir radinių aprašymais. Jos tikslas buvo įsiskverbti į priešistorinio laikotarpio žmonių sąmonę, suprasti jų mąstyseną, jauseną; nustatyti pagrindinius tiriamų kultūrų bruožus, pagauti jų esmę, o ne apsiriboti vien ūkio, gyvenviečių, pragyvenimo, mitybos tyrimais. Tarpdalykiškumas buvo pagrindinė M. Gimbutienės tyrimų metodologija ir raktas, padėjęs spręsti daugybę išsikeltų svarbių mokslinių problemų lietuvių, baltų, indoeuropiečių, neolitinės Europos kultūrų tematika.

Ji buvo viena pirmųjų pasaulyje religijos archeologių, archeologinių ženklų ir simbolikos tyrinėtoja, rekonstravusi įvairių laikotarpių ir regionų priešistorinių Europos visuomenių dvasinį gyvenimą, pasaulėjautą, religiją ir ideologiją. Absoliuti dauguma to meto archeologų nesiėmė tokių temų teigdami, kad jos yra už archeologijos galimybių ribų. Ir tik vėliau, 20 a. pabaigoje susiformavus postprocesinės ir kognityvinės procesinės archeologijos mokykloms, jų atstovai ėmėsi tyrinėti šias archeologijai problematiškas temas, apie kurias M. Gimbutienė jau buvo paskelbusi daug svarbių studijų.

Daugelyje priešistorinės kultūros tyrimų sričių ji buvo pirmoji, pradininkė, atradėja, todėl vertinama nevienareikšmiškai. Ne visi suprato ir pripažino jos skelbiamas idėjas. Kai kurie jos darbai suprasti ir įvertinti tik praėjus tam tikram laikotarpiui.