Kultūra

2021.02.07 18:09

Dramatiško likimo tapytoja Molnikaitė savo paveikslus paliko gyvūnėlių draugijai

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.02.07 18:09

Per karantiną Lietuvos dailininkų sąjungos darbuotojai sandėliuke už knygų netikėtai atrado kelias dešimtis paveikslų, nutapytų primirštos dailininkės Aldonos Molnikaitės. Netrukus buvo rastas jos testamentas ir paaiškėjo, kad šie kūriniai turi atitekti Lietuvos gyvūnų globos draugijai.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė buvo susitikusi su gyvūnų globos draugijos atstove ir svarsto, kaip padėti parduoti šiuos paveikslus, kad A. Molnikaitės palikimas taptų finansine pagalba draugijos veiklai, – būtent tokia buvo velionės valia.

LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Kūrybos detektyvai“, jame autoriai pasakoja savo kūrinių nuotykius, prisimindami ir kriminalines dramas, ir laimingas istorijų pabaigas.

A. Molnikaitė gimė 1929 metais Šiauliuose, baigusi LSSR dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), jame 11 metų dėstė tapybą ir kompoziciją. Kolegų ir bičiulių mirties dieną išspausdintoje užuojautoje rašoma: „Biurokratizmui ir intrigoms didėjant, ji turėjo palikti pedagoginę veiklą ir perėjo dirbti į Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos Grafikos kabinetą.“

12 metų su A. Molnikaite Grafikos kabinete dirbusi grafikė Saulė Kisarauskienė teigė, kad studentai Aldoną gerbė, prisiminė kaip uždegti mokančią dėstytoją. Vis dėlto A. Molnikaitė, pasak S. Kisarauskienės, pasižymėjo sudėtingu charakteriu, kategoriškumu. „Kadangi esu Kisarauskienė, ta pavardė ją sulaikydavo nuo aštresnių pareiškimų ar požiūrio, bet šiaip darbuotojus galėdavo pašokdinti ant blakstienų“, – prisimena pašnekovė.

Tačiau visi atsimena ir A. Molnikaitės pasiryžimą padėti. Tuo pat metu kaip A. Molnikaitė tapybą studijavusi tapytoja Galina Petrova-Džiaukštienė prisimena, kaip Aldona sunkiai sergančiam studentui surado gydytoją.

S. Kisarauskienė akcentuoja sudėtingą A. Molnikaitės likimą. Kaip užsimena G. Petrova-Džiaukštienė, A. Molnikaitės tėtis „nebuvo geras žmogus“, tėvai kurį laiką gyveno atskirai, vėliau tėtis sugrįžo. Būtent todėl Aldona Griciūnaitė, mirus tėvui, pasikeitė pavardę į mamos mergautinę – tapo Molnikaite. A. Molnikaitė, anot S. Kisarauskienės, buvo pasiaukojusi šeimai – rūpinosi mama, seserimi Janina. A. Molnikaitės sesuo buvo tautodailininkė, kūrė gintaro papuošalus, deja, sirgo skrandžio vėžiu.

„Ji mažai kalbėdavo apie šeimos problemas, bet kartais pasisakydavo. Kūryba jai buvo įmanoma tik tada, kai likdavo laiko nuo darbo ir buities. Ji ir finansiškai daugiausia išlaikė šeimą“, – kalbėjo S. Kisarauskienė.

A. Molnikaitei teko pirmiausia palaidoti mamą, vėliau – tėtį ir galiausiai seserį. Tuomet ji pasinėrė į kūrybą, tačiau, S. Kisarauskienės teigimu, kūrybingiausi metai buvo praėję. Dauguma pašnekovų vis dėlto įžvelgia jos talentą, vertina kūrybą.

S. Kisarauskienė atsimena pirmąjį įspūdį apie A. Molnikaitės tapybą, kai pamatė jos parodą tuomečiame Dailės salone: „Tais laikais ji labai moderniai atrodė. Henri Matisse`o motyvai – grynai prancūziškos mokyklos, beje, ji ir skaityti mokėjo prancūzų kalba. Tapyba labai šviežiai, labai įdomiai atrodė.“

Menotyrininkė Saulė Mažeikaitė ypač pozityviai vertina ankstyvesniuosius, 7–8 dešimtmečiais, sukurtus kūrinius: „Nebloga koloristė, ritmika, spalviniai santykiai. Pakankamai unikali, daug eksperimentavo, labai įvairi. Apie 1990-uosius prasideda labai keisti darbai. Perėjo į piešinį, juodą spalvą.“

Daugelis pašnekovų svarsto, kad būtent gedėdama – išgyvendama artimųjų netektį, jausdama vienatvę ir galbūt savo, kaip kūrėjos, pripažinimo stygių – ji renkasi tamsų koloritą, taip išreiškia nuoskaudas, liūdesį. Visi pašnekovai A. Molnikaitę įvardija kaip drįsusią sakyti tiesą į akis ir labai intelektualią.

Jos kūrybinę karjerą, regis, neigiamai veikė buitis, sudėtinga šeimos situacija. Negana to, to meto dailės laukas nebuvo palankus moterims. „Viena priežasčių, kodėl ji nebuvo tinkamai įvertinta, yra ta, kad to meto tapyboje dominavo vyrai, ji paskendo tame. Buvo daug geros moterų sukurtos tapybos, bet moterų iš to laikotarpio negalime daug įvardyti“, – sako menotyrininkė S. Mažeikaitė.

Būdama Grafikos kabineto vedėja A. Molnikaitė labai daug nuveikė kaupdama lietuvių dailininkų, daugiausia išeivijos, kūrinių rinkinius. Anot menininkės, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos įkūrėjos Jūratės Stauskaitės, A. Molnikaitės nelabai kas žinojo kaip tapytojos, kaip menininkė ji nebuvo matoma, geriau pažįstama kaip Grafikos kabineto siela.

„Grafikos darbus ir piešinius ji rinko nepaprastai atsakingai. Tuomet buvau dar nežinomas žmogus, ji elgėsi taip pagarbiai, bet kokiame eskizėlyje, kurį norėjai išmesti, įžvelgė vertę – pasiima tuos skutus, susirestauruoja, suregistruoja. Ji ėjo ir ėjo iš dirbtuvių į dirbtuves ir rinko kolekciją“, – įspūdžiais dalijasi menininkė.

S. Kisarauskienės teigimu, A. Molnikaitė į grafiką žiūrėjo šiek tiek iš aukšto – kaip ir visi tapytojai, mat tuo metu tapyba buvo laikoma visų dailės šakų motina. „Ir iš pradžių apie grafiką ji nieko neišmanė, vėliau pradėjo geriau orientuotis. Senoji graviūra, pirmosios knygos – reikia truputį daugiau žinoti, kad galėtum suprasti jų vertę. Jai teko gerokai padirbėti su savimi“, – tvirtina S. Kisarauskienė.

Vis dėlto meną ji, anot S. Kisarauskienės, mokėdavo įžvelgti: „Gerai atsimenu, kaip dar tuomet nežinomo Bičiūno piešinius atsinešė: nupieštos tokios galvos, ir ji iš karto pamatė, kad tai be galo nauja. Kaip ji džiaugėsi, matė, kad neakademinis piešinys, neprimityvus.“ Pasak S. Kisarauskienės, Paulį Cézanne`ą Aldona laikė tapybos viršūne ir pati tapyboje atsispyrė nuo impresionistų.

A. Molnikaitė mirė 1998 metais, ji sirgo kraujo vėžiu. „O prieš tai pati daug metų buvo kraujo donorė, – prisimena sergančią A. Molnikaitę slaugiusi menininkės Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės dukra Danguolė Daugirdienė. – Ji man, kai buvau vaikas, atrodė labai griežta, bet, kai jau susirgusią ją slaugiau, nebuvo jokios kritikos, vien dėkingumas. Nors ir reikėjo pasistengti, nes buvo vegetarė.“

D. Daugirdienė Aldoną pažinojo nuo mažų dienų. Ji pasakoja, kaip A. Molnikaitė, būdama jau solidesnio amžiaus, šerdavo benames kates, prašydavo ligotas keturkojes kartu nuvežti į veterinarijos stotį, savo bute augino nemažai kačių. Galiausiai su bendraminčiais įkūrė Lietuvos gyvūnų globos draugiją. D. Daugirdienė turėjo A. Molnikaitės testamentus ir būtent ji per menininkę Virginiją Kalinauskaitę perdavė dokumento kopiją Lietuvos dailininkų sąjungai. O po A. Molnikaitės mirties perdavė paveikslus gyvūnėlių draugijai.

Kai mirė A. Molnikaitė, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas buvo Vaclovas Krutinis, o jo pavaduotoja – dailėtyrininkė Danutė Zovienė. D. Zovienė tvirtina, kad po A. Molnikaitės mirties į sąjungą paskambino iš Gyvūnų globos draugijos Žvėryne, pakvietė atvažiuoti ir padėti rasti paveikslams tinkamus namus.

„Mes siūlėme ir VDA, ir Šiaulių muziejams, galbūt kažkas nukeliavo į tas kolekcijas“, – teigia D. Zovienė. Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) duomenimis, Lietuvos dailės muziejus yra įsigijęs vienuolika A. Molnikaitės kūrinių, Šiaulių „Aušros“ muziejus – du kūrinius, V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus – vieną.

Tad paveikslų kelias buvo ilgas – iš namų jie keliavo į draugijos patalpas, iš draugijos – į sąjungą, o dabar siekiama įgyvendinti jos valią, juos parduoti ir taip paremti draugiją. „Galėtume tuos paveikslus tiesiog atiduoti po parodos, bet jaučiame misiją, įsipareigojimą parodyti pagarbą sąjungos narei ir įgyvendinti jos valią“, – LRT.lt kalbėjo Eglė Ganda Bogdanienė.

Nuo vasario 1 dienos LDS vyksta virtuali A. Molnikaitės paroda. Pasak pirmininkės, nors dėl niūrių spalvų, temų parodo depresyvi, faktas, kad vyksta, ir velionės noro išsipildymo viltis teikia optimizmo. Parodą iš anksto susitarus vienam galima aplankyti ir gyvai.

„Turėtų prisidėti Kultūros ministerija, Lietuvos dailės muziejus, galerijos ir Dailininkų sąjunga. Ir žmogus įdomus, ir tapyba įdomi. Nors turėjo komplikuotų savybių, buvo įdomi, geraširdė, sąžininga. Turėjo supratimą apie visus menus – ir literatūrą, ir muziką“, – tvirtino S. Kisarauskienė.

Lankydamasi pas dailininkus A. Molnikaitė juos kalbindavo ir pokalbius įrašinėdavo, o visą įrašų kolekciją paliko Grafikos kabinete. „Ji yra daug atsiminimų surinkusi – įrašiusi į juostas. Prieš porą metų su kolege įgyvendinome projektą ir pervedėme į šiuolaikinę skaitmeną tuos įrašus“, – teigia D. Zovienė.

A. Molnikaitė daug metų rašė į spaudą apie meną, išleido monografiją „Irena Trečiokaitė-Žebenkienė“, išspausdino daug straipsnių, paskutiniais gyvenimo metais įsitraukė į atsiminimų knygos apie profesorių Antaną Gudaitį ruošimo darbus.