Kultūra

2021.02.06 10:11

Scenos numylėtiniui Petrui Geniušui – 60: baliaus nebus, užstalei – ne!

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.02.06 10:11

Scenoje jis virsta švelniu partneriu arba aistringai kovojančiu didvyriu, tokiu šventuoju Jurgiu. Įkvėptas didžiųjų pianistų pavyzdžio Petras Geniušas toliau traukia muzikos keliu. Be sustojimų. 60-metis, sako portalui LRT.lt, tėra simbolinė riba, nuo kurios smagu apžvelgti praeitį, optimistiškai galvojant apie ateitį. Anais laikais jau mėginęs imti Maskvą, dabar pianistas pakeitė taktiką – tai daro per dinastinius ryšius. Gruodį sūnaus Luko ir marčios Anos pastangomis tapo seneliu.

Apie tai ir apie daugelį jam reikšmingų dalykų – muziką, dailę, krepšinį ir roką – kalbamės su vasario 6-ąją 60 metų sukaktį mininčiu Nacionalinės premijos laureatu, muzikinių dialogų meistru P. Geniušu.

Petras Geniušas: 60-metis tėra tik dar viena simbolinė riba, nuo kurios smagu apžvelgti praeitį

Pavyzdžiai ilgametei veiklai

– Ar pianistui 60 metų – daug? Grojate instrumentu, bet ir kūnas – instrumentas?

– Žmogus turi galimybę savo kūną prižiūrėti, kad tas veiktų kaip instrumentas. Pamenu pokalbį su Virgilijumi Noreika, sakė jaunystėje tiesiog rėkęs, nes gamta taip jį buvo apdovanojusi. O paskui jau turėjęs suprasti, kaip tas balso aparatas veikia, kad galėtų kurti meną.

Mano atveju rankos, sąnariai turi veikti taip, kad nenuviltų. Turime optimistiškai nuteikiančių pavyzdžių. Tarkime, Arturas Rubinsteinas ar Vladimiras Horowitzas grojo iki gilios senatvės. Didžiųjų pianistų koncertinė veikla paprastai trunka gana ilgai.

Nejaučiu, kad būčiau praradęs formą. Kol kas. Galbūt labiau dėmesio skiriu nugarai, taisyklingai laikysenai, kitaip prasidėtų visokie skausmeliai. Tad reikia neapsileisti.

Mūsų, pianistų, situacija šiuo atžvilgiu palankesnė nei baleto artistų. (Nusišypso.) Jiems tenka anksčiau baigti karjerą.

– O sportavimui, mankštai skiriate dėmesio?

– Tikrai taip. Tarkime, didis pianistas Josefas Hofmannas turėjo asmeninį trenerį, jo padedamas išlaikė gerą kūno formą. Aišku, sportavimas neturėtų būti grubus, pavojingas. Tinklinio nepažaisi, tenisas irgi netinka. Labai naudinga tiesiog vaikščioti. (Nusišypso.)

Man metimą pastatė Vytautas Petkevičius, legendinis, genialus krepšininkas iš ankstesnės kartos nei Modestas Paulauskas. Mano tėvo draugas.

– Ar savo pirštus kada esate apdraudęs? Ar pasitaiko tokių atvejų?

– Ne, nesu, bet gal ir pasitaiko. Labiau tikiu Apvaizda, kad mane turėtų saugoti kas nors iš aukščiau. (Nusijuokia.) Nors jaunystėje esu pasitarkavęs pirštus žaisdamas krepšinį. Teko pakeisti poziciją – pereiti iš žaidėjų į žiūrovus. (Juokiasi.)

– Dokumentiniame filme „Improvizacija. Tema: Petras Geniušas“ (rež. Monika Juozapavičiūtė, 2004 m.) su sūnumi pianistu Luku mėtote į krepšį. Iš jūsų metimo iškart galima pasakyti, kad gavote krepšinio pradmenų.

– Beje, man metimą pastatė Vytautas Petkevičius, legendinis, genialus krepšininkas iš ankstesnės kartos nei Modestas Paulauskas. Mano tėvo draugas.

– Treniravotės, ar tai buvo labiau „kaimyno pagalba“?

– Labiau „kaimyno pagalba“. Nors M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo puikus treneris, buvęs krepšininkas, sporto meistras Pranas Vėželis. Mes, „čiurlioniukai“, žaisdavome kaip reikiant. Vilniaus aikštelėse – ir su bendraamžiais, kurie siekė tapti profesionalais. Laikėmės visai neblogai. Paskui, mokslų pabaigoje, apsisprendžiau, kad noriu būti muzikos, o ne krepšinio profesionalas. O ir traumų patyriau.

Pianisto mankšta turi būti kiek kitokia. Tarkime, Anglijoje ir Škotijoje, kur dėstau Muzikos akademijoje, labai madinga vadinamoji Aleksanderio technika (Alexander Technique), australų aktoriaus išrasta sistema. Neseniai aptikau ir šveicarišką sistemą.

Dokumentinis filmas „Improvizacija. Tema: Petras Geniušas“

Dokumentinis filmas „Improvizacija. Tema: PETRAS GENIUŠAS“

Šventojo Jurgio kova, kamerinė atgaiva

– Toks reiškinys kaip sukaktis – jums aiškus, savaime suprantamas? Ar vis dėlto tai sutartinis ženklas?

– Taip, tai sutartinis ženklas. Anksčiau jas skeptiškai vertinau, išlieku skeptiškas ir dabar. Tokia šeimos, mano tėvų tradicija – nesureikšminti šių dalykų.

Kita vertus, tie ženklai – metų, dienų, valandų skaičiavimai – gana chaotiškam mūsų gyvenimui suteikia tam tikrą formą. Tai subjektyvaus – kūrybos turinio ir objektyvaus – terminų, datų jubiliejaus, pažyminčio tam tikrą gyvenimo atkarpą, derinys.

– Kaip, kokiais darbais pasitinkate sukaktį?

– Su Liudu Mockūnu įrašėme plokštelę „Vers la Flamme“. Tai originalus improvizacinis, kompozicinis darbas, kaip mums įprasta, įkvėptas klasikinių muzikos kūrinių. Kita vertus, autorinis.

O dar vieną įrašų seriją baigėme paskutinį sausio vakarą. Su puikia smuikininke Dalia Kuznecovaite įrašėme lietuviškos smuiko ir fortepijono muzikos plokštelę. Prisiminėme pernai išėjusius šviesaus atminimo Vidmantą Bartulį ir Faustą Latėną, taip pat įrašėme po vieną Broniaus Kutavičiaus ir Juozo Pakalnio kūrinį.

– Grojate rečitalius, duetus, trio, muzikuojate su orkestru. Kaip kinta pianisto vaidmuo ir psichologiniai niuansai kiekvienu atveju?

– Kai muzikuoji su orkestru, truputį jautiesi kaip vienišas virtuozas – vienui vienas prieš gausą. Šioje situacijoje yra šis tas herojiška, vyksta kautynės su visais. Iš kitos pusės – priešingai, jie visi tave iškelia kaip ant oro pagalvių.

Tačiau dažniausiai tenka kautis beveik beviltiškai, nes šimtas žmonių skamba galingiau nei vienas. Tada tu – didvyris, toks šventasis Jurgis. (Nusišypso.)

Dažniausiai tenka kautis beveik beviltiškai, nes šimtas žmonių skamba galingiau nei vienas. Tada tu – didvyris, toks šventasis Jurgis.

Duetas yra dviejų žmonių dialogas. Tas kitas yra tavo draugas, siela, su kuria dalijiesi. Na, kovos apraiškų taip pat būna, bet jos dažniau užprogramuotos pačios muzikos.

Geras ansamblistas visada pasistengs, kad partneriui būtų komfortiška. Ansamblyje turi padaryti viską, kad tavo partneriai kuo geriau atsiskleistų, regis, taip yra sakęs Chickas Corea.

Jei tavo kolega griežia smuiku ar violončele, negali skambinti visu pajėgumu. O orkestre kas kita, reikia viso kūno raumenų, kad kaip nors pramuštum, nepaskęstum. (Juokiasi.)

Trio – panašus į duetą. Tik kalbasi trys žmonės. Kamerinis muzikavimas man teikia neapsakomą džiaugsmą.

Dar paminėčiau grojimą su kitu pianistu – keturiomis rankomis arba dviem fortepijonais. Džiugu groti su mėgstamu, gerbiamu, daugiau ar mažiau tau prilygstančiu partneriu.

Dar kita situacija – kai scenoje esi visiškai vienas. Tada sakau, kad su žiūrovais tiesiog klausomės muzikos. Na, aš ją atlieku, bet tai jau visai kitas jausmas, nei groti namie. Tai klausymasis kartu.

Toks darbas – tarnauti

– Rašytojas palieka knygą, kompozitorius – muzikos kūrinį. O kas yra atlikėjo kūrybos viršūnė, išsipildymas?

– Jis visada gali palikti įrašų. Dabar jau niekas nebeišsisklaido ore, atlikėjų menas visiškai dokumentuotas. Telefone gali susirasti kiekvieno kūrybą – ir gyvo, ir seniai išėjusio.

Koncertų salėse. Programoje – Vidmanto Bartulio kūriniai, solistas – Petras Geniušas

Kita vertus, svarstoma, ar muzikos atlikimas yra menas. Palaikau poziciją, kad tikrai yra. Jis turi formą, pradžią ir pabaigą. V. Bartulis kategoriškai tvirtino, kad atlikėjas yra kūrėjas. O kūrėjas yra interpretatorius, nes tik perkuria, kas sukurta iš aukščiau.

Esu labai atsidavęs kompozitoriams. Mano toks darbas – jiems tarnauti. (Šypsosi.) Tačiau ne vergauti. Noriu padrąsinti atlikėjų kūrybiškumą, nes jie turi teisę pasakyti savo žodį, pateikti savą interpretaciją. GALIMA perkurti kūrinius, su jais žaisti, nes griežto akademinio grojimo pavyzdžių jau užfiksuota užtektinai.

Jis tą kūrinį parašė, o tavo reikalas, kaip jį groti. Jis moka gerai parašyti, tu moki gerai groti, tad – pirmyn!

Net jei atlikėjas kruopščiai mėgina nuspėti, ką norėjo perteikti kompozitorius, vis tiek pavyksta gana skirtingi variantai. Kad du žmonės tą patį kūrinį atliktų visiškai vienodai – neįmanoma.

Tarkime, Philipo Glasso esu klausęs, kaip reikėtų skambinti tą ar kitą kūrinio vietą. Atsakė: „Iš kur man žinot?!“ Jis tą kūrinį parašė, o tavo reikalas, kaip jį groti. Jis moka gerai parašyti, tu moki gerai groti, tad – pirmyn!

Ne tik Ph. Glassas, bet ir Davidas Langas, daugelis kitų drąsina atlikėjo kūrybiškumą. Nors esama ir autoritarų. (Juokiasi.)

„Praeities susitarkim neliesti, bet turiu prisimint būtinai...“

– Kuriais savo karjeros susitikimais, koncertais labiausiai džiaugiatės?

– Bijočiau pasakyti, nes, net išvardijęs dešimt, įžeisčiau dvidešimt kitų. Gyvųjų nelieskim. (Nusijuokia.) Iš nesančių paminėčiau Mstislavą Rostropovičių, teko su juo groti duetą. Man tai buvo didelis įvykis, didelė pamoka.

Taip pat teko Šveicarijoje groti Alfredo Schnittke`s Koncertą, klausantis autoriui.

– Kalbame apie dešimtojo dešimtmečio pradžią. 1992 metais, gana jaunas, tapote Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. Jau buvote pelnęs konkursų laurus Saragosoje, Oberline, Sinsinatyje. Ar tą laiką prisimenate kaip tam tikrą kūrybos pliūpsnį, galbūt susijusį su sienų griuvimu?

– Mano gyvenime tai buvo didžiulis pliūpsnis. Lietuvos išsivadavimas sutapo su asmeniniu, vidiniu išsivadavimu. Atsivėrė konkursai, į kuriuos galėjau išvažiuoti ne per Maskvą.

Nes išvažiuoti per Maskvą buvo sunkiausia – mano profesorė Vera Gornostajeva garsėjo kaip opozicinė figūra. Tai labai trukdė. Meniniu požiūriu man nepaprastai pasisekė, o karjeros atžvilgiu – nelabai. V. Gornostajevos mokiniams visada buvo sunku prasimušti, ypač į užsienį. Ji pati buvo „nevyjezdnaja“, 30 metų neturėjo teisės išvažiuoti į užsienį.

Spėjau iššokti į tarptautinius vandenis, prasidėjo konkursai, koncertai.

Išvažiuoti per Maskvą buvo sunkiausia – mano profesorė Vera Gornostajeva garsėjo kaip opozicinė figūra. Tai labai trukdė.

O Nacionalinė premija buvo didelis sukrėtimas. Tada net nežinojau, kad tokia teikiama. Iš muzikantų pelniau ją vienas pirmųjų. Nukrito tikra bomba.

Laikai pamažu keitėsi, tačiau dar spėjau pamatyti visišką politinę stagnaciją. Nors klasikinės muzikos pasaulyje stagnacijos nesijautė, šiuo požiūriu buvome laimingi. Laikas išugdė neprilygstamų pianistų. Toje politinėje sistemoje jie per muziką galėjo kalbėti ką norėjo. Vis dėlto karjera buvo suvaržyta.

Kita vertus, gal tokia priverstinė izoliacija turėjo pozityvių pusių, nes pavyko daug ko išmokti.

– Esate sakęs, kad Vakarams buvote gana įdomūs – tokie paleisti iš izoliacijos, unikaliai mąstantys.

– Taip, mes buvome kitokie. Fanatiški, disciplinuoti darboholikai. Mūsų muzikinis išsilavinimas tikrai buvo nepaprastai stiprus. Beje, Lietuvos kompozitorių mąstymas išlaisvėjo palyginti anksti. Jie buvo įdomūs tada, tokie išlieka ir iki šiol.

– Su kuriomis pavardėmis tai siejate?

– Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras. Šventoji trijulė. Be abejo, ir kiti autoriai. Tačiau su šiais trimis buvo susijęs laisvės pojūtis.

– O kuo jūsų profesorė V. Gornostajeva neįtiko sovietams?

– Ji nebuvo politiškas žmogus, tačiau buvo drąsi. Savo požiūrį išsakydavo gana atvirai, tvirtai laikėsi estetinių pozicijų. Tada apie kokią nors kovą su sistema negalėjai net svajoti.

Buvo giliai tikinti. Daug kalbėjo apie religiją, teigė, kad Europos menas neatsiejamas nuo Šventojo Rašto. Neslėpdama pasakojo, kaip buvo engiami Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas. Ir to pakako.

– Į jos klasę patekote savaime ar sąmoningai rinkotės?

– Turėjau galimybę paklausyti daugelio garsių pedagogų paskaitų. V. Gornostajeva man patiko labiausiai. Ir neapsirikau. Jos pedagoginės savybės man labai tiko.

Maskva krito!

– Nežinau, ar tąkart paėmėte Maskvą, tačiau dabar per dinastinius ryšius lyg koks kunigaikštis Algirdas ekspansiją sėkmingai vykdote. Maskvoje štai jau turite palikuonių.

– Maskva krito! Mano sūnus ją parklupdė. (Juokiasi.)

– Gruodį Lukas su Ana susilaukė sūnaus. Kuo jis vardu?

– Tomas. Labai fainas. (Šypsosi.)

– Kaip sekasi tėveliams?

– Jau pradėjo koncertuoti. Ir ne tik Lukas, bet ir Ana. Suprantama, tie pasirodymai nuotoliniai, iš namų arba tuščių salių. Lukas ką tik grįžo iš Šveicarijos.

– Turbūt ir pats turite daugybę kūrybinių planų?

– Tikrai daugybę – ir pavasarį, ir vasarą. Jų net pagausėjo, nes dalis pasirodymų buvo perkelti. Vėl tas pats per tą patį – „kaip suspėti?“ (Juokiasi.) Kaip žmogus nuolat grumiasi su gravitacija, taip nuožmiai kovoja ir su laiko tėkme.

Kaip žmogus nuolat grumiasi su gravitacija, taip nuožmiai kovoja ir su laiko tėkme.

– Ar vaikystėje galėjo atsitikti taip, kad būtumėte pasukęs į dailę? Nusvėrė tėvo genai?

– Gal nesureikšminčiau genų. Priešingai – labai norėjau dailės. Ir į muziką pasukau paskutinę akimirką. Tiksliau, nutariau joje likti.

Vis dėlto menas yra vienas. Įvairovę sudaro meno šakos, bet meno medis yra vienas.

– Ar turėdamas laiko nemėginate paišyti?

– Nespėju.

– Tačiau norisi?..

– Norisi, bet radęs laisvą minutę vis dėlto sėdu prie fortepijono paimprovizuoti. Kai mano dukra Laura dar buvo mažesnė, kartais paprašydavo ką nors nupiešti. Žmona (grafikė Kristina Norvilaitė-Geniušienė, – LRT.lt) sakydavo, kad man pavyksta visai meniški dalykai, kad išliko įgūdžiai. Kaip, sakėt, tas metimas...

Na, aš to tiesiog nebedarau, nėra kada. Jei nori būti profesionalas, neišvengiamai turi pasirinkti ką nors viena. Ir pačioje muzikoje tenka rinktis, atmesti milijoną dalykų. Ir šiaip labai daug sau leidžiu – klajoju per žanrus, improvizuoju. O jei dar būtų paišymas... nežinau...

Geniušas prašo perduoti: baliaus nebus!

– O kas yra muzikavimas? Dalijimasis energija su klausytojais ir scenos partneriais?

– Tai popieriuje užfiksuoto kūrinio atlikimas. Tačiau muzikavimas atsirado kur kas anksčiau, nei pradėti fiksuoti kūriniai. Priešistoriniai žmonės daužydami akmenis suprato, kad garsas veikia ir jį skleidžiantįjį, ir klausantįjį.

Muzika veikia žmogaus psichiką, energiją, nuotaiką, mąstymą. Gali būti pavargęs, bet tik paleisk kokius „Led Zappelin“ ar „Metallica“ ir pašoksi ant kojų. (Juokiasi.)

Pasitelkiau ekstremalius pavyzdžius, bet muzika gali padėti medituoti, užmigti. Net nustojau ją klasifikuoti. Tai tokia pat svarbi gyvenimo dalis kaip oras, vanduo ar maistas. Muzika užpildo viską.

Gali būti pavargęs, bet tik paleisk kokius „Led Zappelin“ ar „Metallica“ ir pašoksi ant kojų.

– Gyvename vaizdų epochoje. Gal jei labiau remtumės garsu, būtume vieningesni? Vaizdą juk galima užstoti, o muzika skverbiasi kiaurai. Na, karantininė remonto muzika, suprantama, nėra priimtina.

– Perkusijos koncertų ir aš girdėjau namuose. (Nusišypso.) Aišku, kad muzika vienija. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia – patys patyrėme Dainuojančią revoliuciją, o Europos Sąjungos himnas yra Beethoveno „Odė džiaugsmui“. Tačiau ir blogiems dalykams muzika ne kartą yra telkusi.

– Esate minėjęs, kad klausotės roko muzikos. Kokios?

– Nuo jaunystės man džiazo ir progresyviojo roko linijos eina paraleliai. „Pink Floyd“, „Yes“, „Genesis“, „Emerson, Lake & Palmer“, „King Crimson“ liniją vėliau pratęsė Stingas ir ypač „Radiohead“. Šių kaskart laukiu kaip stebuklo, nes nuolat nustebina.

O berniukiškai linijai atstovauja „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Metallica“. Dabar daug alternatyvaus roko muzikos išgirstu per dukrą. O naujausias žodis man yra „Black Midi“, septyniolikinių londoniečių grupė. Ji groja sudėtingą ir sunkią muziką, sakyčiau, tai „Radiohead“, padauginti iš grupės „Metallica“.

– Kaip ketinate paminėti jubiliejų?

– Man regis, mes jį minime dabar. (Juokiasi.)

– Taip, nes publikacija ir pokalbio įrašas pasirodys būtent sukakties dieną.

– O baliaus nebus. Užstalėms – ne. Bet tai laikau išsigelbėjimu, nes turiu puikų pasiteisinimą. Jau nebesu užstalių žmogus. Jubiliejų praleisiu su šeima, savame burbule.

Legendos. R.Geniušas.
Stambiu planu. Pianistas Petras Geniušas: scenoje žmogus yra natūralesnis negu gyvenime
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt