Kultūra

2021.02.04 12:27

„Ugnies veidas“ – per premjerą žiūrovai bėgo iš salės, o gastrolėse Koršunovas svarstė, ar nebus užmėtyti akmenimis

LRT.lt2021.02.04 12:27

„Po paskutinio spektaklio man buvo aišku, jog jį „nuimdami“ mes darome didelę nuodėmę“, – taip režisierius Oskaras Koršunovas kalbėjo po „Ugnies veido“ atsisveikinimo su žiūrovais. Jau šį savaitgalį spektaklio kūrėjai turės savotišką galimybę ištaisyti šią nuodėmę, rašoma OKT pranešime žiniasklaidai.

Būtent „Ugnies veidas“ taps ketvirta OKT/Vilniaus miesto teatro rengiamo spektaklių internete ciklo dalimi, kurio metu žiūrovams bus pristatyti geriausių pastatymų įrašai. Spektaklį pagal vieno ryškiausių šiandienos Europos dramaturgų Mariuso von Mayenburgo kūrinį žiūrovai galės pamatyti nuo šio penktadienio, vasario 5 d., 19 val. iki pirmadienio, vasario 8 d. vėlyvo vakaro.

Pasak O. Koršunovo, „Ugnies veidas“, scenos rampos šviesą išvydęs dar 2000-aisiais ir buvęs vienas pirmųjų bei sėkmingiausių ką tik įkurto nepriklausomo OKT teatro pastatymų, buvo „Romeo ir Džuljetos“ preliudas.

„Atsimenu tą akimirką, kai pirmą kartą apie tai pagalvojau. Tai įvyko Avinjone. Pritvinkusioje benzino kvapo salėje sutrikusi publika išvydo švytintį Gytį ir Rasą, išeinančius nusilenkti scenos griuvėsiuose. Publikos sutrikimas peraugo į aplodismentus, trypimą, švilpimą ir šaukimą „Bravo“. Publika jų tiesiog nepaleido. Scenoje stovėjo visiški vaikai. Ir aš pagalvojau: „Štai dabartiniai Romeo ir Džuljeta“. Taip ir įvyko. Jau ateinančiais metais tame pačiame Avinjone, mirties kubile, pabalusiais nuo miltų veidais Gytis ir Rasa sukosi jau Romeo ir Džuljetos vaidmenyse“, – prisimena režisierius.

Sėkmė prestižiniame Avinjono festivalyje – ne vienintelis tarptautinis „Ugnies veido“ triumfas. Ilgą laiką tai buvo intensyviausiai gastroliuojantis teatro spektaklis. Tarp aplankytų šalių – Argentina, Pietų Korėja, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija, Rumunija, Lenkija, Latvija, Estija, Rusija ir Kosovas. Gastrolės pastarojoje šalyje buvo vienos įsimintiniausių.

„Pamenu, „Ugnies veidą“ rodėme Kosove. Gatvėse stovėjo tankai, viešbutyje nebuvo karšto vandens – karas tik ėjo į pabaigą. Kai ėmė rinktis žmonės, pagalvojau: „Juk mes ne kokiame Amsterdame rodome spektaklį. Ir ne Avinjone.“ Visų pirma – jie musulmonai, turintys visai kitą vertybinę sistemą. Spektaklyje – incestas, tėvų nužudymas… Kas dabar bus? Ar neužmėtys mūsų akmenimis? Tapo nejauku.

Po spektaklio turėjome diskusiją su žiūrovais. Buvau iš anksto perspėtas, jog ateis jų pagrindinis imamas, svarbiausias šventikas. Atėjo senolis su juodu šventiko rūbu ir koranu rankose. Pagalvojau, vat dabar jis atsistos ir viskas prasidės… Imamas atsistojo ir virš galvos pakėlė koraną. Staiga jis sako: „Ką jūs kalbate? Jūs paskaitykite koraną – incestas buvo, yra ir bus“, – neišdildomus įspūdžius prisimena O. Koršunovas.

Pasak režisieriaus, „Ugnies veidas“ buvo dar vienas OKT teatro spektaklis, pralenkęs laiką. Per Bernard-Marie Kolteso „Roberto Zucco“ publika tapatinosi su veikėjais, po spektaklio salėje administratorės rasdavo netgi švirkštų. Po „Shopping and Fucking“ visuomenė protestavo plėšdama plakatus ir kaltindama skandalo kėlimu vardan populiarumo. Ne išimtis buvo ir „Ugnies veidas“, kurio finale Kurtas užmuša tėvus ir susidegina.

„Tuo metu Lietuvoje tokiomis temomis niekas nekalbėjo: atviras incestas, tėvažudystė, bažnyčių ir valstybinių instancijų padegimai. Kurtas buvo realus teroristas. Tik premjeros metu aš suvokiau, ką mes padarėme. Viso spektaklio metu vyravo mirtina tyla, o finale, Gyčiui apsipylus benzinu ir pasklidus jo kvapui, publikoje kilo panika. Dalis jų bėgo iš salės, kiti reikalavo nutraukti spektaklį. Kaip ir daugelio OKT spektaklių, „Ugnies veido“ premjera įvyko per anksti, ji tarsi aplenkė laiką“, – teigia O. Koršunovas.

„Ugnies veide“ atvirai kalbama radikaliomis temomis. Kai kam spektaklyje keliami klausimai gali pasirodyti pernelyg baisūs ir žiaurūs – premjeros metu 2000-aisiais taip ir buvo. Visgi, statant spektaklį O. Koršunovui svarbiausia buvo ne tai.

„Tokias pjeses kaip „Ugnies veidas“ aš statau tik todėl, jog jos yra išskirtinai drąsios ir tai yra aukščiausio lygio humanizmas“, – teigia režisierius.

Pagrindinį Kurto vaidmenį sukūrė tuo metu vos devyniolikos sulaukęs aktorinio meistriškumo studentas Gytis Ivanauskas. Jam tai buvo debiutas teatre, tapęs tikra bomba. Paklaustas, ar tokios drąsios temos neišgąsdino, aktorius atsakė, jog priešingai – jam visa tai buvo artima.

„Aišku, aš nenorėjau eiti deginti namus ar užmušinėti žmones kaip Kurtas. Man tiesiog nesinorėjo plaukti pasroviui kažką nutylint – norėjosi šaukti ir klykti. Teatras ir „Ugnies veidas“ buvo ta forma, kuria remdamasis galėjau tai padaryti. Buvau jaunas mažas blondinas su labai didelėmis ambicijomis. Tik tų ambicijų niekas nematė, kol neatsirado Oskaras.

Kodėl užauga tokie vaikai kaip Kurtas? Kartais tėvai negirdi savo vaikų, kai jie prašosi pagalbos. Iki šiol pažįstu keletą tokių žmonių... Jaučiu, jog jų tėvai paliko spragą. Užtenka vieną kartą nepriglausti galvos prie peties ar kažko nepasakyti. Atsiranda nesusikalbėjimas, kurio atstatyti neįmanoma. Ir tai yra skaudžiausia. Po to galima kalbėtis, statyti pilis, vestis į kiną, pramogauti, tačiau kažkas jau yra praleista“, – apie pirmąjį savo vaidmenį kalba G. Ivanauskas.

Rasa Samuolytė prieš „Ugnies veido“ Olgą jau buvo sukūrusi du ryškius vaidmenis O. Koršunovo spektakliuose. Tai Mergaitė Bernard-Marie Kolteso „Roberto Zucco“ ir Lulu Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“.

„Premjeros metu tai, apie ką kalbama „Ugnies veide“, buvo negirdėta. Niekas Lietuvoje nekalbėjo apie šeimynines dramas, kuriose vyksta incestai ir tėvų žudynės. Atrodė, jog tai yra tolima istorija ne apie lietuvius. Manau, jog bėgant laikui „Ugnies veide“ tik aktoriai įgijo amžiaus. Tai lyg antikinės tragedijos atitikmuo. Galbūt iš šalies mes atrodome apsirengę taip, kaip žmonės kažkada rengdavosi. Paseno scenoje esantys televizoriai. Technika taip pažengė, jog žvelgiant iš šalies atrodo, jog ta šeima gyveno kažkada. „Ugnies veido“ laiką išduoda tik pažengusios technologijos. Visgi, spektaklio fabula yra pakankamai šiuolaikinė ir aktuali dabar“, – pasakoja R. Samuolytė.

„Ugnies veido“ scenografiją kūrė šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė. Tai ji atrado šią pjesę ir pasiūlė ją O. Koršunovui. Spektaklio kompozitorius – Gintaras Sodeika. Be minėtų G. Ivanausko ir R. Samuolytės, vaidmenis taip pat kūrė Dalia Brenciūtė, Dainius Gavenonis, Remigijus Vilkaitis ir Arvydas Dapšys.

M. von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. O. Koršunovas) internete – jau nuo šio penktadienio, vasario 5 d., 19 val., Tiketa.lt platformoje. Žiūrovai spektaklį galės pamatyti iki vasario 8 d. imtinai.