Kultūra

2021.02.03 19:56

Milerius apie „Pavyzdingo elgesio“ režisierių Mickevičių: vienas jo filmas lėtumu nustebino net japonus

Aistė Stonytė, LRT PLIUS laida „Legendos. Šiandien ir visados“, LRT.lt2021.02.03 19:56

„Pagrindinė problema, man atrodo, yra atvirumas. Ar visuomenė, ar menininkas yra pakankamai atviri, kad šiek tiek paaukotų savęs ir suderintų dažnius, kad susikalbėtų?“ – tokį retorinį klausimą 2016-aisiais metais išgirdome iš scenaristo, režisieriaus, architekto bei Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros įkūrėjo Audriaus Mickevičiaus.

Šios talentingos asmenybės netekome prieš trejus metus, savo prisiminimais apie menininką dalijasi jo žmona Irena Mickevičienė, artimi bičiuliai, kolegos.

Legendos. Šiandien ir visados. Audrius Mickevičius

A. Mickevičius – scenaristas, režisierius, architektas, savo gyvenimą pašventęs kinui, kūrybai ir Vilniaus dailės akademijai (VDA). Būdamas plataus profilio tarpdisciplininiu menininku, A. Mickevičius rašė scenarijus, kūrė kino filmus, menines instaliacijas, vadovavo įvairiems edukacijos bei kūrybos projektams.

Jo kurti dokumentiniai filmai buvo rodyti daugelyje tarptautinių filmų festivalių. Vienas svarbiausių A. Mickevičiaus kūrinių liko jo paties pradėtas ir po mirties bendražygio ir jo bičiulio filosofo, režisieriaus Nerijaus Mileriaus užbaigtas filmas „Pavyzdingas elgesys“.

„Jis užaugo su mama ir su patėviu, jis tėčio nepažinojo nuo vaikystės. Su tėčiu susipažino, tik kai jam suėjo trisdešimt metų. Tėčio nepažinojimas, ko gero, paliko tam tikras pasekmes jo gyvenime“, – menininko asmeninio gyvenimo detales atskleidžia ir įžvalgomis dalijasi jo žmona I. Mickevičienė.

A. Mickevičius gimė 1965-aisiais Noreikiškėse, netoli Kauno. Po architektūros studijų VDA menininkas baigė vizualinės komunikacijos studijas Karališkame Danijos edukacinių studijų institute Kopenhagoje. 1996-aisiais tapo vienu iš Fotografijos ir medijos meno katedros VDA įkūrėjų, vėliau – šios katedros profesoriumi.

„Audrius buvo senojo pagoniško tikėjimo žmogus, jis atkūrinėjo senoviškus drabužius. Aš irgi į „Romuvos“ veiklą buvau įsitraukusi, ten ir įvyko mūsų pažintis. Nuo to laiko, kai jis įsigijo sodybą, pas jį vyko visokios stovyklos. Atsimenu, kaip jis, kai dar mokytojavo Užuguostyje, sukvietė visus draugus. Šaunus vakaras buvo – padainavome, pagrojome. Su Audriumi visada daug juoko buvo“, – prisiminimais apie pažintį ir šiltą draugystę su A. Mickevičiumi dalijasi jo bičiulė, kino prodiuserė Rasa Miškinytė.

Emocijos ir detalės – A. Mickevičiaus kūrybos įkvėpimas

A. Mickevičiaus meilė kinui atsirado tada, kai jis jau studijavo Danijoje. Tuomet jį ėmė dominti vizualieji menai ir minčių, emocijų perteikimas kino kalba. „Tai yra gyvastis, kine matomi gyvi dalykai. Gal dėl to architektūra jo taip ir nedomino, nes tai yra statiški kūriniai, kurie neperteikia emocijų, o kinas yra labai gyvas. Jis pats, jo charakteris buvo visiškai gyvas, charizmatiška asmenybė“, – pastebėjimus apie A. Mickevičiaus santykį su menu ir artimaisiais atskleidžia jo žmona Irena.

Anot jos, A. Mickevičius nepalikdavo abejingo nė vieno žmogaus, su kuriuo bendraudavo. Gyvybė, gyvastis, emocijos visada jį domino ir tai jis norėjo perteikti kine, mene, o kinas, kaip pastebi Irena, ir yra pati geriausia to išraiška.

Visoje savo kūryboje jis ieškojo paprasto žmogaus emocijos, todėl, Irenos nuomone, ir filmas „Žmogus–arklys“ jam buvo pats mieliausias: „Jis apie tai daug kalbėdavo, remdavosi tuo filmu ir tas formatas jam buvo pats tinkamiausias. Tai buvo vienas iš jautresnių jo dokumentinių filmų.“

„Jis sakydavo, jog žmonių emocijos jam nėra iki galo pažintas dalykas, ir jį domino būtent paprasto žmogaus, o ne kažkokio kito kūrėjo, paprasto kaimo žmogaus emocija ir jo gyvenimas. Čia, ko gero, ir buvo bendras kūrybos vardiklis, nors nepasakyčiau, kad visuose filmuose tai matoma“, – tokiomis mintimis apie menininko kūrybą dalijasi žmona I. Mickevičienė.

Audrius buvo ir videomenininkas, tarpdisciplininio meno atstovas. „Tokio pobūdžio kūriniai tikrai nebūtinai turi turėti kažkokį naratyvą, pasakojimo arką, išvystytus charakterius. Tai tikrai labiau panėšėja į eksperimentinio meno įvairiausias rūšis“, – teigia N. Milerius.

„Tas pats minėtasis „Žmogus–arklys“ yra toks itin lėtas filmas. Tai teigiu be jokio vertinimo, pats Audrius yra viename interviu sakęs, jog tas filmas pasirodęs lėtas net japonams, Audrius matydavo itin mažas detales, kurias ne visi pastebėdavo“, – taip apie A. Mickevičiaus kūrybą kalba jo bičiulis, filosofas, kino režisierius N. Milerius.

Reiklus, tačiau labai mylimas ir studentų gerbiamas dėstytojas

Audrius buvo populiarus tarp studentų. „Jis tikėjo, jog kažką gali studentui duoti tada, kai užmezga su juo ryšį, tai buvo labai nuoširdus bendravimas. Jis labai daug dėmesio skirdavo pasiruošti pamokoms – nuo to, kaip informaciją pateikti, iki įdomiausių pasakojimų ir istorijų. Visi studentai laukdavo jo paskaitų, nes žinojo, kad bus kažkas netikėto. Pagrindinė pamoka, kurią išsinešiau, – nuoširdumas kūrybiniame akte“, – tokiais prisiminimais apie studijas dalijasi buvusi A. Mickevičiaus studentė, tarpdisciplininio meno kūrėja Dagnė Gumbrevičiūtė.

A. Mickevičius dėstė vizualinę komunikaciją ir piešimą. „Jo paskaitos buvo įdomios studentams, nes jis naudojo neakademines formas – aklą piešimą, choreografinį piešimą, naudojo visokius tokius keistus dalykus. Darydavo labai netradicinius atsiskaitymus. Taip pat žiūrėdavo labai sąžiningai į atsiskaitymus, neleisdavo simuliuoti“, – mintimis apie A. Mickevičiaus dėstymo ypatumus dalijosi VDA profesorius, fotomenininkas Alvydas Lukys.

Parengė Emilija Cikanavičiūtė

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt