Kultūra

2021.02.06 19:03

Dėl Muchos „Slavų epopėjos“ ne vienus metus aiškintasi teismuose, viename paveiksle vaizduojamas Žalgirio mūšis

LRT.lt2021.02.06 19:03

Sulaukę žinių, kad čekų menininko Alfonso Muchos šedevrų serijai „Slavų epopėja“ buvo rasti nuolatiniai namai, apžvelgiame, kas vaizduojama šiuose paveiksluose, rašo „Radio Free Europe“.

Ne vienus metus teismuose vyko ginčas tarp Prahos miesto ir menininko A. Muchos palikuonių dėl jo „Slavų epopėjos“ – 20 paveikslų ciklo, pasakojančio apie slavų tautų žmones. Atrodo, pagaliau buvo pasiektas susitarimas dėl nuolatinio šių darbų eksponavimo Prahoje, rašo „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL).

1928 metais A. Mucha padovanojo savo šedevrus Prahai su išlyga, kad turi būti pastatyta parodų erdvė, kurioje šie paveikslai bus eksponuojami (kai kurie jų yra daugiau nei 8 metrų ilgio). Deja, ši išlyga taip ir nebuvo įgyvendinta. Tačiau 2026-aisiais Prahos centre numatyto atidaryti prekybos centro valdytojas pažadėjo pastatyti parodų salę, kurioje bus eksponuojama garsioji „Slavų epopėja“.

A. Muchos anūkas Johnas Mucha leidiniui „The Art Newspaper“ sakė, kad „jei viskas vyks pagal planą“ ir planuojama parodų erdvė bus pastatyta, jis atsisakys tolesnio bylos teisinio nagrinėjimo ir perduos meno kūrinius nuolatinei ekspozicijai.

Pažvelkime, kas vaizduojama kiekvienoje šį ciklą sudarančių drobių.

„Slavai savo gimtinėje“

Savo tautos istoriją A. Mucha pradeda nuo 5 amžiaus, kai Vidurio ir Rytų Europos slavų gentys neturėjo bendros politinės struktūros ir buvo nuolat puldinėjamos germanų. Pirmame plane esanti pora slepiasi miške, kol užpuolikai degina jų kaimą. Virš šio vaizdo matyti pagonių šventikas, prilaikomas dviejų jaunuolių, vaizduojančių karą ir taiką, su kuriais neišvengiamai susiduriama kovojant už laisvę.

„Svetovido garbinimas“

Maždaug 8 amžiuje šiuo metu Vokietijai priklausančioje Rugeno saloje, kur anuomet driekėsi šiaurės vakarinė slavų genčių gyvenama teritorija, slavai pastatė šventyklą pagonių dievui Svetovidui. Danai šią šventyklą sugriovė, o kraštą netrukus užėmė germanų gentys.

Paveiksle matyti baltais drabužiais vilkintys slavų piligrimai, keliaujantys pagarbinti Svetovido. Žengdami į šventąją salą, daugelis nepastebi priešų, kuriuos simbolizuoja paveikslo viršuje matomi vilkai.

„Slavų liturgijos įvedimas“

Iki 9 amžiaus vidurio daugelis slavų jau buvo priėmę krikščionybę. Naujas tikėjimas labai sustiprėjo, kai slavų vienuoliai Kirilas ir Metodijus išvertė krikščioniškus tekstus į kalbą, dabar vadinamą senąja bažnytine slavų kalba. Šiuo tikslu jų sukurtas raštas tapo kirilika vadinamos abėcėlės, vartojamos Rusijoje, Ukrainoje, Serbijoje, Bulgarijoje ir daugelyje kitų šalių, pagrindu.

Viršutiniame kairiajame paveikslo kampe matyti Metodijus su baltu gobtuvu, pergalingai grįžtantis iš Romos, kur gavo popiežiaus palaiminimą toliau versti Bibliją į slavams suprantamą kalbą. Viršuje dešinėje esančios figūros vaizduoja valdovus, padėjusius skleisti krikščionybę slavų kalbomis.

Paveikslo paantraštė „Garbinkime Viešpatį savo gimtąja kalba“ atspindi šios akimirkos kultūrinę reikšmę.

„Bulgarijos caras Simeonas“

Kai Metodijaus sekėjai buvo išvyti iš Moravijos, caras Simeonas (paveikslo centre) pakvietė juos į pietus, į savo Bulgarijos karalystę, tęsti krikščioniškų tekstų vertimo.

Šiame paveiksle Simeono dvariškiai iš šono stebi, kaip vertėjai iš Moravijos suardo įprastą tvarką karališkojoje rezidencijoje. Simeonas vaizduojamas aistringų diskusijų centre.

„Bohemijos karalius Pršemislas Otakaras II“

Dėl nesuskaičiuojamų turtų Auksiniu Karaliumi pramintas Otakaras II 13 amžiuje stengėsi užmegzti glaudžius ryšius su kitais slavų valdovais. A. Mucha pavaizdavo Bohemijos valdovą, draugiškai tiesiantį rankas dviem svečiams savo dukterėčios ir Vengrijos karaliaus sūnaus vestuvėse.

„Serbijos caro Stepono Dušano karūnacija“

Tautiniais kostiumais vilkinčios merginos žengia procesijos priekyje, kai 1346 metais Skopjėje karūnuojamas „bene galingiausiu Europos valdovu“ vadinamas Serbijos caras Steponas Dušanas. Pats Dušanas, vilkintis baltos ir aukso spalvų drabužiais, matomas paveikslo centre.

Dušaną istorikai vertina kaip smarkiai išplėtusį slavų valdomą teritoriją Europos pietuose ir priėmusį įstatymų rinkinį, kuris buvo naudojamas kaip savotiška viduramžių konstitucija.

„Miličius iš Kromerizo“

Janas Miličius buvo vienas pirmųjų krikščionių, viešai pasisakiusių prieš tai, ką vadino korupcija Romos katalikų bažnyčioje. 1363 metais jis atsisakė kunigystės ir tapo paprastu pamokslininku.

Šiame paveiksle J. Miličius vaizduojamas su barzda, vilkintis mėlynu apsiaustu ir stovintis ant statomos „atgailaujančių prostitučių“ prieglaudos pastolių. Moterys medinės konstrukcijos apačioje, matyt, sujaudintos J. Miličiaus pamokslo, nusimeta sau įprastus gatvės drabužius ir persirengia vienuolių abitais.

„Janas Husas skaito pamokslą Betliejaus bažnyčioje: tiesa visa nugali“

Janas Husas buvo dar vienas dvasininkas, kritikavęs Romos katalikų bažnyčios ydas. Jo pamokslai čekų kalba niekuo neišsiskiriančioje Betliejaus koplyčioje Prahos senamiestyje įaudrino kongregaciją. 1415 metais, po daugkartinių susirėmimų su Bažnyčios hierarchais, jis buvo apkaltintas erezija ir sudegintas ant laužo.

„Susibūrimas Krizkuose“

Brutali J. Huso mirtis sukėlė didžiulį pasipiktinimą Čekijoje, kur sparčiai augo popiežiaus valdžiai besipriešinantis pogrindžio judėjimas. Šiame kūrinyje vaizduojamas slaptas susibūrimas šalia Prahos 1419 metais. Paveikslo centre, kiek dešiniau, matomas rudą apsiaustą vilkintis pamokslininkas Koranda ragina minią imtis ginklo. Fone matyti besitvenkiantys tamsūs debesys.

„Po Žalgirio mūšio“

Kryžiuočiai buvo didžiulė krikščionių karinė jėga ir reguliariai visą 14 amžių puldinėjo pagonių slavų teritorijas Šiaurės Rytų Europoje. 1410 metais lenkų ir lietuvių kariuomenė pasitiko riterius netoli jų bazės dabartinėje Rytų Vokietijoje ir sutriuškino šlovingame Žalgirio mūšyje.

Paveiksle vaizduojamas triumfuojantis Lenkijos karalius Jogaila, apžvelgiantis patirtus nuostolius.

„Po Vitkovo kalvos mūšio“

Paveiksle, vaizduojančiame mūšio Prahos pakraštyje pasekmes, A. Mucha grįžta prie husitais vadinamų J. Huso sekėjų. Mūšis įvyko 1420-ųjų vasarą po to, kai itin priešiškai husitų atžvilgiu nusiteikęs Šventosios Romos imperatorius Zigmantas pamėgino užgniaužti Prahos religinį sąjūdį. Įtvirtinimuose ant Vitkovo kalvos išsidėstęs nedidelis husitų būrys atkakliai priešinosi Zigmanto kariuomenei, o legendinio vienaakio karvedžio Jano Žižkos vadovaujamas pulkas netikėtai užpuolė imperatoriaus kariauną iš už nugaros.

Paveiksle vaizduojamas saulės apšviestas J. Žižka (dešinėje) improvizuotų religinių apeigų metu. Jam po kojomis – priešo sudėti ginklai.

„Petras Chelčickis“

Paveikslas, vaizduojantis vieno iš nesuskaičiuojamos daugybės husitų ekstremistų išžudytų kaimų aukas, perteikia skausmą, kurį šaliai atnešė husitų karai. Drobės dešinėje matomas pacifistas Petras Chelčickis, maldaujantis žmonių nesiekti keršto. Čekijos dvasinis lyderis manė, kad neįmanoma fiziškai sunaikinti blogio.

Husitų karalius Jurgis Podebradietis

Dėl husitų ištvermės karo lauke 1458 metais Bohemijos karaliumi vainikuotas Čekijoje gimęs Jurgis Podebradietis. Husitų valdovas išpopuliarėjo dėl gana nuosaikaus elgesio su katalikais ir sugebėjimo suvaldyti ekstremalias husitų grupuotes. Tačiau Romos katalikų vadovybė atsisakė pripažinti jo valdžią ir reikalavo grąžinti Bohemiją popiežiaus žinion.

Paveiksle vaizduojamas karalius (dešinėje), atmetantis vieno iš popiežiaus diplomatų reikalavimus. Pirmame plane matyti berniukas su užversta knyga, ant kurios užrašyta „Roma“. Tai simbolizuoja bendradarbiavimo su Romos katalikų bažnyčios vadovybe pabaigą.

„Nikola IV Zrinskis gina Sigetvarą nuo turkų“

Šis 1566 metais turkų pajėgų surengtą Sigetvaro apgultį vaizduojantis paveikslas verčia naują religinių konfliktų skyrių. Miesto gynėjams vadovavo kroatų didikas Nikola IV Zrinskis. Osmanai galiausiai užėmė dabartinėje Pietų Vengrijoje esantį miestą-tvirtovę ir išžudė jo gyventojus, tačiau didžiuliai nuostoliai, kuriuos įsibrovėliai patyrė apgulties metu, uždelsė islamo žengimą į Europą. Vėliau Prancūzijos kardinolas Sigetvarą pavadino „[Vakarų] civilizaciją išgelbėjusiu mūšiu“.

„Kralicės Biblijos spausdinimas Ivančice“

„Čekų broliai“ – J. Huso mokymu grįsta religinė sekta. A. Muchos gimtajame Ivančice broliai mokslininkai atspausdino Naujojo Testamento vertimą į čekų kalbą. A. Mucha vaizduoja medžių paunksmėje įsitaisiusius brolius, skaitančius ką tik spaustuvėje atspausdintą Bibliją čekų kalba. Paveikslo dešinėje matyti spausdinimo presas. Kralicės Biblijos buvo nepaprastai svarbios išsaugant čekų kalbą vėlesnių istorinių neramumų sūkuryje.

„Paskutinės Jano Amoso Komenskio dienos Nardene“

1619 metais naujasis Romos imperatorius Ferdinandas II pabandė karine jėga grąžinti Romos katalikų valdžią Bohemijoje. Pasiūlytas ultimatumas atsiversti į katalikybę arba palikti šalį tūkstančius žmonių pavertė pabėgėliais.

Paveiksle užfiksuota melancholiška čekų pedagogo ir filosofo Jano Amoso Komenskio mirtis 1670-aisiais. Jis sėdi ant kėdės Olandijos pajūryje. Žibintas, paties A. Muchos žodžiais tariant, simbolizuoja „vilties kibirkštėlę“ J. A. Komenskio sekėjams grįžti į tėvynę.

„Šventasis Atono kalnas“

Atono kalnas yra šventas pusiasalis Graikijos šiaurės rytuose, po jį išsibarstę daugybė vienuolynų. Jis ilgą laiką buvo labai svarbus slavams, o 14 amžiuje ne vieną dešimtmetį priklausė Serbijai. A. Mucha pats yra lankęsis šiame pusiasalyje.

Šiame paveiksle jis vaizduoja minią rusų piligrimų vienoje iš pusiasalyje įsikūrusių šventyklų. Virš pavargusių keliautojų plevena angelai, kai kurie jų rankose laiko kitų Atono vienuolynų atvaizdus.

„Omladinos“ priesaika po slaviška liepa“

„Omladina“ (jaunuomenė) buvo vadinami nuožmūs protestuotojai Prahos gatvėse, pirmojo 19 amžiaus dešimtmečio pabaigoje priešinęsi Austrijos valdžiai Čekijos žemėse. Liūdnai pagarsėjusio teismo proceso metu dešimtys protestuotojų buvo pasmerkti ilgiems metams kalėjimo. A. Mucha nutapė idealizuotą nacionalistinį judėjimą, kai jaunuoliai ir politikai prisiekia ištikimybę „deivei Slavijai“, stebinčiai ceremoniją nuo medžio šakų.

„Baudžiavos panaikinimas Rusijoje“

Rusijos visuomenė labai pasikeitė, kai 1861 metais caras Aleksandras II suteikė laisvę 23 milijonams baudžiauninkų. 1913 metais A. Mucha buvo nuvykęs į Rusiją, norėdamas nuodugniau patyrinėti šią temą. Jo paveiksle vaizduojami ką tik laisvais žmonėmis tapę rusų valstiečiai, neryžtingai besibūruojantys Raudonojoje aikštėje Maskvoje.

„Slavų apoteozė“

Paskutiniame savo epinio ciklo paveiksle A. Mucha supynė visų 19 ankstesnių drobių temas ir pridėjo vieną beveik šių laikų detalę. Apatiniame kairiajame paveikslo kampe matyti jaunuoliai, mojantys gėlėmis iš Pirmojo pasaulinio karo apkasų grįžtantiems kariams.

Daugelis slavų šalių tapo nepriklausomos, kai 1918 metais, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, subyrėjo Austrijos-Vengrijos imperija. Drobės viršuje vaizduojamas slavų pasaulis, žengiantis į naują nepriklausomybės erą, o jam už nugaros stovinti į Kristų panaši figūra sergsti jo žingsnius.