Kultūra

2021.01.30 22:50

Negalią turinti talentais apdovanota dailininkė Albina – apie užpustytą vienkiemį, paukštį žmoguje ir tikėjimą

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2021.01.30 22:50

„Karpymo talentą turi labai daug žmonių, tik jie niekada to nepabandė“, – teigia menininkė Albina Žiupsnytė, vos į rankas paėmusi žirklutes. Grafikės rankose gimsta ne tik gražiausi karpiniai iš popieriaus, paveikslai, knygos, bet ir tekstilės dirbiniai. Gausiai apdovanota talentais, bet visą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje praleidusi moteris spinduliuoja pozityvumu.

Karališkųjų valstiečių šeima

„Esu mamai labai dėkinga už meilę, kurią rodė visą gyvenimą. Sakydavo, kad neliūdėčiau, kad ne taip vaikštau ar ne taip atrodau. Svarbiausia, kad turiu protą, kad matau, kad girdžiu, o aklieji nemato, kaip gėlės žydi, kurtieji negirdi, kaip paukščiai čiulba. Ir man atrodydavo taip baisu, kad jie negirdi ir nemato šito“, – susigraudinusi pasakoja dailininkė.

Menininkė Albina Žiupsnytė: net kai buvome sekami, buvome laisvi

Albina vaikystę praleido Kėdainių rajone, tarp Krakių ir Dotnuvos. Augo pasiturinčioje šeimoje. Kaip menininkė teigia, jos mama kilusi iš karališkųjų valstiečių šeimos. Sumokėję duoklę carui, išvengė baudžiavos ir galėjo įsigyti žemės sklypą. Ūkyje padėdavo samdomi darbininkai.

„Senelis mokėjo rašto, skaitė, rašė net į keletą laikraščių, žurnalų. Pas jį eidavo prašyti kokios gromatos (dokumento – red. past.) ir pasiteirauti, ką rašo laikraščiai“, – prisimena Albina.

Polinkis į meną – nuo mažų dienų

Menininkės šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas išsilavinimui. Albina iki šios dienos dėkinga mamai ir seseriai, kad įskiepijo meilę knygoms.

„Stengėsi mane leisti mokytis. Iš pradžių ėjo mokytojai iš vietinės mokyklos, bet ten vienkiemis – prisninga. Tie mokytojai vargiai ateina kitą kartą. Kitą kartą labai ilgai neateina. Iki keturių klasių aš taip mokiausi, o paskui paaiškėjo, kad tų disciplinų yra daugiau ir kad reikia mokytis kažkur kitur.“

Trejus metus Albina mokėsi neįgaliųjų internate, vėliau įstojo į J. Naujalio meno mokyklą Kaune. Ten baigė aliejinę tapybą. Ją mokė akvarelininkas Algirdas Lukštas. Kito kelio dailininkė teigė nemačiusi. Nuo ryto iki vakaro galvoje buvo tik piešimas.

„Mamai esu dėkinga, kad jai viskas buvo gražu, ką aš paišau. Dieve, kaip jai buvo gražu! Aš manau, kad ji tikėjo manimi lygiai taip pat kaip ta mama iš Romaino Gary „Aušros pažado“, – prisiminimais dalijasi A. Žiupsnytė.

A. Žiupsnytės darbuose kalba Dievas

Dailininkės darbai neapsiriboja vien aliejine tapyba. Ji tapo ant šilko, raižo ant medžio, piešia ant keramikos, kuria skulptūroms eskizus. Kūrybos technikos labai įvairios, tačiau, kad ir ką menininkė sukurtų, darbuose visada įžvelgsime tikėjimo bei gamtos motyvus. Religiniais simboliais ir smulkiomis detalėmis išmargintais darbais menininkė perteikia savo pasaulėžiūrą: „Aš kalbu metaforomis apie tikėjimą. Matau pasaulį kaip ištisą metaforą, kuri kalba apie Dievą.“

A. Žiupsnytės darbuose vaizduojami pienių pūkai simbolizuoja žmonių sielas. Labai dažnai paveiksluose galima išvysti ir paukščio žmogaus motyvą, kuris, pasak autorės, yra sudvasintas žmogus. „Žmoguje visada gyvena paukštis. Jis skrenda arba neskrenda, bet gyvena ten. Galiu žmogų piešti kaip portretą, bet ten labai daug žmogiškumo, o kai vaizduoju sužmogintą paukštį, pabrėžiu dvasinį pradą.“

Karpymo menas

Atrodo, kad ir ką menininkė paimtų į rankas, gims nuostabaus grožio kūrinys. Albinos rankose mikliai sukasi ne tik teptukas, bet ir žirklės. Paėmusi mažą popieriaus lapą ir kelias minutes pasukiojusi delne, sukuria veikėją – atbunda kruopščiai iškirptas angelas. Karpydavo ir Albinos mama. Ji ir išmokė dukrą šios technikos.

„Karpiniai ir dabar labai populiarūs. Galima tik džiaugtis, kad neprapuolė, kad išliko ir visiškai persikūrė. Pirmieji lietuvių karpiniai buvo popieriukai po antspaudais. Bajorai dėdavo antspaudus, o po apačia būdavo popieriukas. Labai gražiais kraštais iškirptas. Valstiečių gryčiose jie pakeisdavo mezginius, siuvinėjimus ant langų, servetėles. Juos išstūmė paskui iš Vokietijos gauti mezginiai. Tada ir išnyko užuolaidėlių ir servetėlių pjaustymas.“

Kaip teigia A. Žiupsnytė, pasaulyje yra labai įvairių karpinių. Baltiški karpiniai skiriasi nuo kiniškų, pastarieji yra kiaušinio formos ir kitaip kerpami. Karpiniai Azijoje prilygsta atvirukams, kurie dovanojami per įvairias šventes. Kiekvienas karpinys turi simbolinę linkėjimo reikšmę. Jei dovanoji iškirptą antį, vadinasi, nori palinkėti laimės.

„Europiečių turguje Johanno Wolfgango von Goethe`s laikais buvo galima rasti karpytojų, kurie žmonių profilius karpydavo vietoje. Juos buvo madinga dovanoti vienas kitam. Lietuviai daro visiškai kitaip. Jie atrado nuostabų dalyką karpiniuose – ritmo meną. Visas grožis tas, kad gali popierių lankstyti į keletą dalių, iškirpti trečdalį, bet išskleidus išeina ritmas. Ir šitas ritmas yra muzikinis – iškirpto ir neiškirpto popieriaus santykis. Tai yra visiškas grožis, jis turi dainuoti, jis turi žaisti, turi groti. Tai yra lietuvio stiprybė, tai yra baltiškasis karpinys. Jis tuo skiriasi nuo kitų“, – apie lietuvių karpymo meno išskirtinumą kalba A. Žiupsnytė.

Negali gyventi be gamtos

Dailininkė apie gamtą kalba ne tik paveikslais, bet ir knygomis. Pasivadinusi Mažosios Giraitės slapyvardžiu, parašė ir išleido net tris knygas, pati jas ir iliustravo. Naujausia – „Drugių karalystė“, joje kalbama apie žmogaus vertybes ir ekologiją.

„Gamta yra tyriausia ir galinti įkvėpti. Žmogus viską perdirba ir yra toks perdirbėjas, ir jame visada yra ta negatyvioji pusė. Viskas kviečia į santykius. Tai viskas gerai. Taip ir turi būti, bet gamta tą tinginį žmogų priima tokį, koks jis yra, ir niekada neveidmainiauja. Niekada obelis neapsimes kriauše. Arba koks šuo neapsimes kate. Taip nebus niekada, jie visada būna tikri.“

Albina gyvena Kauno mieste. Paklausta, ar nepasiilgsta gamtos, kai pro langą matosi tik betoniniai daugiaaukščiai, moteris neslepia: „Aišku, kad pasiilgstu gamtos, todėl ir turiu sodybą kaime. Negaliu be gamtos. Vasarą važiuoju ten, o žiemą čia piešiu ir žiūriu pro langą, kaip zylės lesa sviestą.“